Kiekvieną sykį, pasakodamas šią istoriją, virėjas tardavo: „Na, duris, žinoma, reikėjo sutaisyti, bet jos vis tiek atsidaro ne į tą pusę.“ Pasakodamas sūnui, Dominikas Bačiagalupas paprastai dar pridurdavo: „Niekada netrenkčiau meškai ketaus keptuve – maniau, kad ten žmogus !“
– O ką darytum meškai? – kartą paklausė tėčio Denis.
– Turbūt mėginčiau su ja tartis, – atsakė virėjas. – Su žmogumi tokiomis aplinkybėmis nesusitarsi.
Kokios ten buvo „aplinkybės“, Denis galėjo tik spėlioti. Gal jo tėvas manėsi ginąs savo dailią žmoną nuo pavojingo vyriškio?
O dėl tos dvidešimties centimetrų skersmens ketaus keptuvės, tai ji virėjo namuose gavo ypatingą vietą. Neliko virtuvėje su visomis kitomis keptuvėmis ir puodais. Ta keptuvė buvo pakabinta ant kablio pečių aukštyje, antrame virėjo namo aukšte, kur buvo miegamieji, – Dominikas ją įkurdino savo miegamajame, prie pat durų. Ta keptuvė pasirodė esanti itin vertinga; ji tapo ginklu, kurį virėjas būtų pasirinkęs, jei būtų išgirdęs nežinia kieno žingsnius ant laiptų – ar kad kažkoks įsibrovėlis (žvėris arba žmogus) slankioja virtuvėje.
Šaunamojo ginklo Dominikas neturėjo; nenorėjo turėti. Nors buvo Naujojo Hampšyro vaikinas, jam nė karto nepasitaikė proga dalyvauti elnių medžioklėje – ne tik dėl kulkšnies traumos, bet ir todėl, kad jis augo be tėčio. Jei kalbėtume apie miško kirtėjus ir lentpjūvės darbininkus, tai tie, kurie medžiodavo, atveždavo savo elnius virėjui; jis tuos elnius jiems išdarinėdavo ir pasilikdavo pakankamai mėsos sau, kad galėtų retkarčiais patiekti elnienos valgykloje. Negalima sakyti, kad Dominikas nepritarė medžioklei; jam tiesiog nepatiko nei elniena, nei ginklai. Be to, jį vis kankino tas pats sapnas; jis buvo pasakojęs apie tą sapną Denieliui. Virėjas vis sapnuodavo, kad kažkas jį nužudo miegantį – nušauna jo paties lovoje, – ir kiekvieną kartą, kai pabusdavo iš to sapno, jam ausyse tebeaidėdavo šūvis.
Taigi Dominikas Bačiagalupas miegodavo savo kambaryje pasikabinęs keptuvę. Virėjo namo virtuvėje buvo visokio didumo ketaus keptuvių, tačiau ši, dvidešimties centimetrų skersmens, atrodė tinkamiausia savigynai. Net mažasis Denis būtų pajėgęs kaip reikiant ja trinktelėti. Dvidešimt šešių ir dvidešimt aštuonių centimetrų skersmens keptuvės gal buvo patogesnės kam nors kepti, bet per sunkios, kad būtų patikimi ginklai; net Kečumas nebūtų galėjęs užsimoti tomis didesnėmis keptuvėmis taip greit, kad priblokštų ištvirkusį medkirtį arba mešką.
Pirmą naktį po to, kai Andželas Poupas pradingo po rąstais, Denis Bačiagalupas gulėjo lovoje virėjo namo antrame aukšte. Berniuko miegamasis buvo virš į vidų atsiveriančių virtuvės durų su tinkleliu – ir virš išklebusių laukujų durų, kurias jis ir dabar girdėjo barškant nuo vėjo. Girdėjo ir upę. Būdamas virėjo name, visada girdėdavai Tvisted Riverį, – išskyrus tą laiką, kai upė tekėdavo po ledu. Tačiau Denis, matyt, užmigo taip pat greitai kaip ir jo tėvas, nes dvylikametis neišgirdo sunkvežimio. Virėjo namo nenutvieskė sunkvežimio žibintai. Tas, kas vairavo šį sunkvežimį, turbūt mokėjo atsekti kelią iš miesto kone visiškoje tamsoje, nes mėnulis tą naktį beveik nešvietė, – o gal vairuotojas buvo girtas ir tiesiog pamiršo įjungti žibintus.
Deniui lyg ir pasigirdo, kad trinktelėjo uždaromos sunkvežimio kabinos durelės. Purvas, dieną ištęžtantis, naktį traškėdavo po kojomis – naktimis dar būdavo pakankamai šalta, kad purvas sustingtų, o dabar jis dar buvo apibiręs ką tik iškritusiu sniegu. Denis galvojo, jog iš tikrųjų gal negirdėjo, kad kas būtų užtrenkęs sunkvežimio dureles; tas trinkt gal buvo garsas iš kažkokio jo sapno. Žingsniai prie virėjo namo skambėjo taip, lyg kažkas būtų ėjęs per sustingusį purvą sunkiai vilkdamas kojas – dramblotas ir budrus. Gal meška? – pagalvojo Denis.
Lauke, prie virtuvės sienos, virėjas laikė šaldiklį. Jis buvo tvirtai uždarytas, bet prikrautas maltos avienos – troškiniui – ir kiaulienos kumpio, ir šiaip visokių greitai gendančių maisto produktų, netilpusių į šaldytuvą. O jeigu meška užuodė šaldiklyje esančią mėsą? – pagalvojo Denis.
– Tėti? – tyliai pašaukė berniukas, tačiau jo tėvas kitame koridoriaus gale tikriausiai kietai miegojo.
Atrodė, kad meškai, kaip ir visiems kitiems, nelabai paklūsta išorinės virtuvės durys; meška daužė tas duris letena. Mažasis Denis girdėjo ir kaip ji urzgia.
– Tėti! – sušuko Denis – ir išgirdo, kaip tėvas nuo į miegamojo sieną įsukto kablio pagriebė ketaus keptuvę. Kaip ir jo tėtis, berniukas miegojo su šiltomis apatinėmis kelnėmis ir kojinėmis. Bet netgi mūvėdamas kojinėmis Denis jautė, kokios šaltos antro aukšto koridoriaus grindys. Juodu su tėčiu nutapsėjo žemyn, į virtuvę, blausiai apšviestą bliksinčių senosios Garlando viryklės kontrolinių lempučių. Virėjas abiem rankom spaudė juodos keptuvės rankeną. Kai išorinės durys atsivėrė, meška – jei tai buvo meška – krūtine stumtelėjo duris su tinkleliu. Įėjo stačia, nors ir svirduliuodama. Jos dantys blykstelėjo kaip ilgas baltas brūkšnys.
– Aš ne meška, Virėjuk, – tarė Kečumas.
Tas baltas blyksnis, kurį Denis palaikė iššieptais meškos dantimis, buvo naujutėlis gipso tvarstis ant Kečumo dešinio dilbio; nuo didžiulio delno vidurio iki alkūnės linkio.
– Atsiprašau, kad taip išgąsdinau, vyručiai, – pridūrė Kečumas.
– Gal uždarytum anas duris? Stengiuosi čia išlaikyti šilumą, – tarė virėjas. Denis matė, kaip tėvas padėjo keptuvę ant apatinės laiptų pakopos. Kečumas vargo, niekaip negalėdamas kaire ranka uždaryti laukujų durų. – Tu girtas, – papriekaištavo jam Dominikas.
– Turiu tik vieną ranką, Virėjuk, be to, aš dešiniarankis, – teisinosi Kečumas.
– Vis tiek girtas, Kečumai, – pasakė savo senajam bičiuliui Dominikas Bačiagalupas.
– Manau, prisimeni, koks tai jausmas, – burbtelėjo Kečumas.
Denis padėjo Kečumui uždaryti duris.
– Jūs turbūt baisiai alkanas, – tarė jis Kečumui. Dičkis, šiek tiek linguodamas, pataršė berniukui plaukus.
– Valgyt nenoriu, – papurtė galvą Kečumas.
– Užvalgęs gal prablaivėtum, – pasakė virėjas. Atidaręs šaldytuvą, Dominikas Kečumui pasiūlė: – Turiu šiek tiek maltos mėsos kepsnio, gana skanus ir šaltas. Gali valgyti su obuolių tyre.
– Valgyt nenoriu, – pakartojo dičkis. – Noriu, kad važiuotum su manimi, Virėjuk.
– Ir kur mes važiuosim? – paklausė Dominikas, bet netgi mažasis Denis suprato, kad tėvas tik apsimeta nežinąs to, ką tikrai žino.
– Tu žinai kur, – atsakė virėjui Kečumas. – Aš tik nelabai prisimenu, kur ten ta vieta.
– Todėl, kad per daug geri, Kečumai. Todėl ir neprisimeni, – tarė Dominikas.
Nunarinęs galvą Kečumas dar labiau susvyravo; Deniui dingtelėjo, kad jis gali pargriūti. O iš to, kad abu vyrai ėmė kalbėtis pašnibždomis, berniukas suprato, jog jie dėl kažko tariasi; be to, jie stengėsi nepasakyti per daug, nes Kečumas nežinojo, ką dvylikametis žino apie motinos mirtį, o Dominikas Bačiagalupas bijojo, kad sūnus neišgirstų kokios keistos ar nemalonios smulkmenos, kurią Kečumas gali staiga prisiminti.
– Bent jau paragauk kepsnio, Kečumai, – švelniai pasakė virėjas.
– Labai skanu su obuolių tyre, – tarė Denis.
Rąstų plukdytojas prisėdo ant taburetės; ranką su naujutėliu balto gipso tvarsčiu padėjo ant spintelės stalviršio. Kečumas visas buvo kažkoks įdiržęs ir kampuotas, lyg nudrožtas stagaras, – ir, kaip Denis seniai pastebėjo, „velniškai kietas“, – todėl sterilus ir iš pažiūros trapus gipso tvarstis jam netiko, kaip būtų netikęs ir protezas. (Jei Kečumas būtų praradęs ranką, būtų apsiėjęs ir su bige – tikriausiai būtų naudojęsis ja kaip lazda.)
Читать дальше