Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

Versta iš: John Irving

Trying to Save Piggy Sneed

A Black Swan Book,

London, 1994

„Kaip išgelbėti Paršelį Snidą“, pirmoji publikacija New York Times Book Review, 1982 08 22

„Vidinė erdvė“, pirmoji publikacija Fiction, t. 6, Nr. 2, 1980

„Beveik Ajovoje“, pirmoji publikacija Esquire, 1973 m. lapkritis

„Nuovargio viešpatija“, pirmoji publikacija The Boston Review, 1968 m. pavasaris–vasara

„Brenbaro prakalba“, pirmoji publikacija Playboy, 1974 m. gruodis

„Kitų žmonių sapnai“, pirmoji publikacija rinkinyje Last Night‘s Stranger: One Night Stands and Other Staples of Modern Life,

red. Pat Rotter, A&W publishers, Niujorkas, 1982

„Grilparcerio pensionas“, pirmoji publikacija romane „Pasaulis pagal Garpą“, Gollancz, JK, 1976

„Romano karalius“, įvadas © Garp Enterprises, Ltd, 1986

ISBN 978-609-01-0403-3

Copyright © John Irving 1982, 1980, 1973, 1968, 1974, 1982, 1976, 1986

This collection Copyright © John Irving 1993

© Viršelyje panaudota nuotrauka, Ulrich Mueller / „Dreamstime.com“

© Vertimas į lietuvių kalbą, Laimantas Jonušys, 2011

© Leidykla „Alma littera“, 2011

Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys

Korektorės Viktorija Skliutaitė, Rasa Praninskienė ir Gražina Stankevičienė

Viršelio dailininkas Edvardas Jazgevičius

Maketavo Valdas Bautrėnas

KAIP IŠGELBĖTI

PARŠELĮ SNIDĄ

Tai atsiminimai, bet turėtumėte suprasti, kad (bet kokio gerą vaizduotę turinčio rašytojo) visi atsiminimai apgaulingi. Grožinės literatūros kūrėjo atmintis – itin prasta detalių tiekėja: visada galime įsivaizduoti geresnę detalę negu ta, kurią atsimename. Teisinga detalė retai būna tai, kas įvyko, – artimiausia tiesai detalė yra tai, kas galėjo arba turėjo įvykti. Pusė mano gyvenimo yra redagavimo veiksmas, daugiau kaip pusę šio veiksmo atlieku su nedideliais pakeitimais. Rašytojo darbas – tai įtempta sąsaja tarp atidaus stebėjimo ir tokio pat kruopštaus siekio įsivaizduoti tas tiesas, kurių pamatyti neturėjai progos. Visa kita – būtinas, stropus triūsas su kalba; man tai reiškia, kad vis perrašinėju sakinius, kol jie ima skambėti spontaniškai kaip geras pokalbis.

Turėdamas tai galvoje, manausi tapęs rašytoju dėl savo senelės gerų manierų, konkrečiau – dėl protiškai atsilikusio šiukšlių vežėjo, su kuriuo senelė visada elgdavosi mandagiai ir geranoriškai.

Mano senelė – seniausia gyva moteris, baigusi anglakalbę literatūrą Velzlio koledže. Dabar ji gyvena senelių prieglaudoje, ir jos atmintis silpsta – ji nebeprisimena šiukšlininko, padėjusio man tapti rašytoju, bet tebeturi geras manieras ir gerą širdį. Kai į jos kambarį per klaidą įdausina kiti seni žmonės – ieškodami savo kambario, o gal ankstesnio būsto, – senelė visada sako: „Jūs pasiklydote? Gal padėti jums surasti, kur turėtumėt būti?“

Aš gyvenau pas senelę, jos name, beveik iki septynerių metų, todėl ji mane vadindavo savo „sūneliu“. Iš tikrųjų ji niekada neturėjo sūnaus – turi tris dukteris. Kai man tenka su ja atsisveikinti, mudu abu suprantame, kad kito apsilankymo ji gali ir nesulaukti, ir visada sako: „Sugrįžk greitai, brangusis. Tu gi mano sūnelis , žinai“, – visai teisingai tvirtindama, kad man ji daugiau negu senelė.

Nors yra baigusi anglakalbę literatūrą, mano kūryba jai nesuteikė didelio malonumo – iš tiesų ji perskaitė mano pirmą romaną ir to jai užteko (visam gyvenimui). Man pasakė nepritarianti stiliaus ir temos pasirinkimui, o iš to, ką skaitė apie vėlesnes knygas, sužinojo, kad mano brandesnės kūrybos stilius ir tematika visai išsigimė. Ji neprisivertė skaityti keturių romanų, išleistų po pirmojo (mudu sutariame, kad taip geriausia). Sako manimi labai besididžiuojanti – niekada per daug nesiaiškinau, dėl ko ji manimi didžiuojasi, gal kad apskritai užaugau, o gal kad esu „jos sūnelis“, – bet ji tikrai niekada neleido man pasijusti neįdomiam ar nemylimam.

Užaugau Priešakinėje gatvėje Ekseteryje, Naujojo Hampšyro valstijoje. Mano vaikystėje Priešakinėje gatvėje rikiavosi guobos – daugelį jų pražudė ne guobų maras. Šeštajame dešimtmetyje vienas po kito praūžę du uraganai nušlavė guobas ir keistai sumodernino gatvę. Pirma įsisiautėjusi Kerolė susilpnino jų šaknis, o paskui atskriejo Edna ir išvartė jas. Senelė erzindavo mane sakydama, kad tikisi, jog tai paskatins mane gerbti moteris.

Mano vaikystėje Priešakinė gatvė buvo tamsi, vėsi – net vasarą – ir visi užpakaliniai kiemai neaptverti – visų šunys lakstydavo laisvi ir prisidarydavo bėdos. Žmogus, pavarde Podžijas, senelei į namus atgabendavo bakalėjos prekių. Žmogus, pavarde Strautas, pristatydavo ledo ledainei (senelė iki pat galo priešinosi šaldytuvams). Pono Strauto nemėgo vietiniai šunys – matyt, todėl, kad jis vaikydavosi juos su ledo žnyplėmis. Mes, Priešakinės gatvės vaikai, niekada nekiršindavome pono Podžijo, nes jis leisdavo mums trintis savo parduotuvėje – ir dosniai pavaišindavo. Pono Strauto irgi nekiršindavome (dėl jo ledo žnyplių ir legendinės agresijos prieš šunis – mums buvo nesunku įsivaizduoti ją nukreiptą prieš mus). Tačiau šiukšlininkas neturėjo ko mums parodyti – nei dovanėlių, nei agresijos, – tad mes, vaikai, savo polinkį erzinti ir tyčiotis (ir kitaip kenkti) sukaupėme jam.

Jį vadino Paršeliu Snidu. Baisiau smirdančio žmogaus nebuvau sutikęs niekada – na, gal išskyrus numirėlį, kurio kvapą kartą užuodžiau Stambule. Ir tikrai turėtum būti numiręs, kad atrodytum blogiau, negu Paršelis Snidas atrodė mums, Priešakinės gatvės vaikams. Buvo apsčiai priežasčių vadinti jį Paršeliu – kažin kodėl nė vienas nesugalvojome originalesnės pravardės. Visų pirma, jis gyveno kiaulidėje. Laikė kiaules, skerdė kiaules, o svarbiausia – gyveno su kiaulėmis: ten buvo tik kiaulidė, nebuvo gyvenamojo namo, tiktai tvartas. Į vieną gardą buvo įleistas dūmtraukis. Paršelio Snido patogumui tą gardą šildė malkomis kūrenama krosnis – ir mes, vaikai, įsivaizdavome, kaip jo kiaulės (žiemą) susispiečia aplink jį pasišildyti. Na, bent jau taip jis smirdėjo.

Be to, dėl savo ypatingo protinio atsilikimo ir dėl draugų gyvūnų artumo buvo įgijęs tam tikrų kiauliškų minų ir judesių. Jam einant prie atmatų konteinerių veidas pasiduodavo priekin, tarsi būtų (godžiai) knisęs žemę, primerkdavo savo raudonas akutes, nosis guviai trūkčiodavo it šnipas, sprandą buvo išvagojusios gilios rausvos raukšlės, o blyškūs šeriai, išsibarstę po smakrą, niekaip nepriminė barzdos. Buvo kresnas, drūtas ir stiprus – užsikeldavo atmatų konteinerį ant kupros, nusviesdavo jo turinį į medinį, lentelėmis apjuostą kėbulą. Kėbule visada būdavo kelios kiaulės, godžiai laukiančios atmatų. Matyt, jis skirtingomis dienomis pasiimdavo vis kitas kiaules, matyt, joms tai būdavo vaišės – ėsdavo atmatas nelaukdamos, kol Paršelis Snidas parveš namo. Jis imdavo tiktai atmatas – jokių popieriaus, plastiko ar metalo atliekų – ir viską atiduodavo kiaulėms. Tik tą ir dirbo – labai išskirtinė specializacija. Jam buvo mokama už tai, kad išveža atmatas savo kiaulėms liuobti. Kai pats išalkdavo, (įsivaizdavome) sudorodavo kiaulę. „Visą kiaulę vienu kartu“, – sakydavome Priešakinėje gatvėje. Bet paršiškiausia jo ypatybė buvo ta, kad nemokėjo kalbėti. Arba jo psichinė būklė atėmė žmonių kalbą, arba dar anksčiau – gebėjimą išmokti žmonių kalbą. Jis urgzdavo. Žviegdavo. Kriuksėdavo – tai buvo jo kalba, ją išmoko iš saviškių, kaip kad mes išmokstame iš saviškių.