Джон Ирвинг: Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

* * *

Vienintelė nuosavybės dalis, kurią Ronkersas laikė sava , buvo didelis juodasis riešutmedis prie namo. Namą aptiko Kitė, jis priklausė senam austrui, pavarde Kezleris, ką tik netekusiam žmonos. Kitė pasakė Ronkersui, kad vidų galima sutvarkyti, nes bent jau lubos pakankamai aukštos. O Ronkersą papirko tas medis. Tai buvo juodasis riešutmedis skeltiniu kamienu – augo iš žemės kaip du medžiai, sudarantys aukštą liekną V raidės formą. Tikras juodasis riešutmedis puikuojasi aukščiu, grakštumu, išlakiu kamienu – šakos ir lapai prasideda maždaug ties antru aukštu, o lapai maži, prigludę vieni prie kitų, švelniai žalsvi, spalį pagelsta. Riešutai užsiaugina kietą, tarsi guminę, šviesiai žalią žievelę, rudenį būna didumo sulig persikais, žievė ima tamsėti – vietomis net pajuosta – ir pradeda kristi. Juos mėgsta voverės.

Kitei medis irgi patiko, bet ji užsidegusi pasakojo senajam Herr Kezleriui, ką su jo namu padarys jam išsikėlus. Kezleris tik spoksojo į ją, kartkarčiais pratardamas: „Kurią sieną? Šitą sieną? Jūs ketinsiat nuneša žemyn šitą sieną, tikrai? O, irgi kitą sieną? O. Aha... kas tada laiko aukštai lubas? O...“

O Ronkersas pasakė Kezleriui, kad jam labai patinka juodasis riešutmedis. Štai tada Kezleris perspėjo juos dėl kaimyno.

– Der parasit Bardlong , – tarė Kezleris. – Jis nori medį nukerta žemyn, bet aš jo nė kaip neklausiau.

Džordžas Ronkersas mėgino spausti senį Kezlerį, kad paaiškintų jo būsimojo kaimyno Bardlongo motyvus, bet austras staiga pliaukštelėjo delnu per sieną, stovinčią čia pat, ir sušuko Kitei:

– Irgi ne šitą sieną, tikiuosi, ne! Oi, šitą sieną man turėti visada patinka!

Na, jiems reikėjo elgtis delikačiau. Negarsinti jokių planų, kol Kezleris neišsikraustys. Jis persikėlė į butą kitame priemiestyje; kažkodėl ta proga išsipustė kaip Tirolio valstietis – dulkiant pavasariniam lietučiui prie savo senovinių medinių lagaminų stovėjo su fetrine Alpių skrybėle, padabinta plunksna, ir, iš po trumpų odinių kelnių blikčiojant seniems baltiems keliams, žiūrėjo, kaip Džordžas su Kite aplink jį stumdo baldus.

– Gal jūs slėpkitės nuo lietaus, pone Kezleri? – pasiūlė Kitė, bet jis nė nekrustelėjo nuo šaligatvio prie buvusio savo namo, kol visi baldai neatsidūrė sunkvežimyje. Žiūrėjo į juodąjį riešutmedį.

Ponas Kezleris atvirai uždėjo ranką Kitei ant užpakalio ir tarė:

– Neleiskit, kad der parasit Bardlong medį nukerta žemyn, gerai?

– Gerai, – atsakė Kitė.

Džordžui Ronkersui patikdavo pavasario rytą gulėti lovoje ir žiūrėti, kaip saulės šviesa skverbiasi pro jo juodojo riešutmedžio šviežius žalius lapus. Ant lovos metami medžio raštai atrodydavo kaip mozaika. Kitė padidino langą, kad į jį tilptų daugiau medžio, – šitaip ji esą „kviečiasi medį vidun“.

– Ak, Tripuk, – sušnibždėjo ji, – argi ne gražu?

– Gražus medis.

– Na, aš kalbu ir apie kambarį . Ir langą, ir miegamąją pakylą...

– Pakylą ? Aš maniau, čia lova.

Viena voverė šaka prieidavo prie pat lango – iš tikrųjų dažnai uodega brūkšteldavo per tinklelį; voverė mėgo timptelėti riešutėlius, tarsi įsivaizduodama rudenį.

– Tripuk...

– A?

– Prisimeni tą merginą su septyniasdešimt penkiom karpom?

– Kurgi neprisiminsi!

– Tai, Tripuk... o kur buvo tos karpos?

...o der parasit Bardlong nekėlė jiems rūpesčių. Visą tą pavasarį ir karštą vasarą, kai darbininkai šalino sienas ir dailino langų formas, ponas ir ponia Bardlongai abejingai šypsodavosi matydami sumaištį iš savo nepriekaištingai sutvarkyto sklypo, atsainiai pamojuodavo nuo savo terasų, staiga pasirodydavo iš už pinučių – bet visada atrodė kaimyniški, pritariamai žiūrėjo į jaunatvišką bruzdesį, niekur nesikišo.

Bardlongas buvo išėjęs į pensiją. Jis buvo tas Bardlongas, jeigu jums apskritai žinomas amortizatorių ir stabdžių sistemų magnatas. Vidurio Vakaruose galėjote matyti tuos didelius sunkvežimius.

Bardlongas minkštai amortizuoja,

O jo stabdžiai nestreikuoja!

Net išėjęs į pensiją Bardlongas, regis, minkštai amortizuodavo visus smūgius, kuriais jo ramybę galėjo sudrumsti naujieji kaimynai ir jų remontas. Jo paties namas buvo senas raudonų plytų mūras, skoningai apdailintas tamsiai žaliomis langinėmis ir visas apaugęs gebenėmis. Jis imitavo karalių Jurgių architektūros stilių – namo fasadas buvo kvadratinis, su aukštais siaurais pirmo aukšto langais centre. Namas buvo labai ilgas į gylį, tęsėsi toli, šakojosi terasomis, pinučiais, akmenų sodais, nudailintomis gyvatvorėmis, apglostytomis gėlių lysvėmis ir tokia glotnia veja kaip žolė aplink golfo duobutę.

Namas užėmė visą ūksmingos priemiesčio gatvės kampą. Vienintelis kaimynas buvo Ronkersų namas, Bardlongų nuosavybė buvo atskirta nuo Džordžo ir Kitės žema skalūnine sienele. Pro antro aukšto langus Džordžas ir Kitė žiūrėdavo į tobulą Bardlongų kiemą; jų pačių krūmų raizgalynė ir kaltūnais susivėlusi žolė buvo iškilusi visom penkiom pėdom virš tariamos užtvaros, saugančios, kad visas jų jovalas neužgriūtų grėbstančio ir geninčio Bardlongo. Patys namai stovėjo keistai artimoje kaimynystėje – Ronkersų name kadaise buvo Bardlongų tarnų patalpos, vėliau nuosavybė buvo padalinta.

Tarp jų, suleidęs šaknis gūbryje Ronkersų pusėje nuo skalūno sienelės, augo juodasis riešutmedis. Ronkersas neįsivaizdavo, kaip senajam ponui Kezleriui šovė į galvą, kad Bardlongas nori medį sunaikinti. Matyt, čia buvo kalbos problema. Juk medžiu gali džiaugtis ir Bardlongas. Juk ir jo langams teikia šešėlį, o savo didingu ūgiu medis iškilęs virš jo stogo. Viena V įstrižainė buvo pakrypusi virš Džordžo ir Kitės, kita – virš Bardlongo.

Bene tam žmogui nepatinka neapkarpytas grožis?

Gal ir taip, bet visą vasarą Bardlongas nė karto nepasiskundė. Su savo išblukusia šiaudine skrybėle vis ten sodininkavo, iš lėto krapštėsi, dažnai kartu su žmona. Jiedu buvo panašesni į svečius sename elegantiškame kurorto viešbutyje negu į nuolatinius gyventojus. Kiemo darbams jų apranga buvo absurdiškai oficiali – tarsi ilgi Bardlongo metai stabdžių sistemų versle nepaliko jam kitokių drabužių, tik verslininko kostiumus. Jis dėvėdavo truputį senamadiškas kostiumines kelnes su petnešomis ir truputį senamadiškus frako marškinius, o šiaudinė skrybėlė plačiais kraštais pridengdavo blyškią šlakuotą kaktą. Portretą užbaigdavo perdėm dabitiški dviejų atspalvių batai.

Jo žmona – lauko pobūvio drabužiais ir baltai kremine panama su raudonu šilkiniu kaspinu, juosiančiu žilų kaip nagai plaukų kuodą pakaušyje, – badydavo lazdele terasos plytas tikrindama, gal kuri išdrįso išklibti. Bardlongas su mente rankoje iš paskos vilkdavo mažytį, kone žaislinį vežimėlį su cementu.

Vidury dienos jiedu kasdien pietaudavo užpakalinėje terasoje po dideliu skėčiu nuo saulės, ir žvilgantys balti geležiniai lauko baldai primindavo medžioklės pusryčius arba priešpiečius su šampanu po dukters vestuvių.

Suaugusių vaikų ir ne visai suaugusių anūkų apsilankymas, regis, buvo vienintelis Bardlongų vasaros pertrūkis. Tris dienas lojo šuo, simetriškame it biliardo stalas kieme buvo mėtomas kamuolys, ir panašu, kad Bardlongai po to buvo prislėgti visą savaitę. Jie sunerimę po visą sklypą sekiojo vaikus, mėgindami ištiesinti nulenktus gėlių stiebelius, kokiu nors daržo įrankiu pasmeigdami akį žeidžiantį gumos popierėlį, dėdami atgal šuns atluptus velėnos gabalus, mat tas duodavosi per gležną žolę kaip kamuolį apsikabinęs futbolo saugas.