Джон Ирвинг: Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

Versta iš:

John Irving

Last Night in Twisted River

Bloomsbury Publishing, London, 2009

ISBN 978-609-01-0199-5

Copyright © 2009 by Garp Enterprises, Ltd

RAM‘S HORN MUSIC: Excerpt from „Tangled Up in Blue“

By Bob Dylan, copyright © 1974 by Ram‘s Horn Music.

All rights reserved. International copyright secured. Reprinted by permission.

After The Gold Rush

Words and Music by Neil Young

Copyright © 1970 by Broken Arrow Music Corporation

Copyright renewed.

All rights reserved. Used by permission.

Reprinted by permission of Hal Leonard Corporation.

© Viršelyje panaudota nuotrauka, Everett Irving

© Vertimas į lietuvių kalbą, Daiva Daugirdienė, 2011

© Leidykla „Alma littera“, 2011

Iš anglų kalbos vertė Daiva Daugirdienė

Redaktorė Bronė Balčienė

Korektorė Marijona Treigienė

Viršelio dailininkas Edvardas Jazgevičius

Viršelyje panaudotos nuotraukos autorius Everett Irving

Maketavo Valdas Bautrėnas

Everetui – mano pionieriui, mano didvyriui

Turėjau darbą didžiuliame šiaurės miške,

Kurį laiką dirbau virėju,

Bet nei man ten patiko, nei ką,

Ir vienądien visa tai subyrėjo.

– Bobas Dilanas, Tangled Up in Blue

I

KOASO APYGARDA, NAUJASIS HAMPŠYRAS, 1954

PIRMAS SKYRIUS PO RĄSTAIS

Jaunasis kanadietis, kuriam negalėjo būti daugiau negu penkiolika, per ilgai dvejojo. Vieną šiurpią akimirką jo kojos ant nedidelėje įlankoje aukščiau upės vingio plūduriuojančių rąstų liovėsi judėjusios; jis įsmuko į vandenį niekam nespėjus sugriebti jo ištiestos rankos. Vienas iš miško kirtėjų dar mėgino čiupti tą vaikinuką už ilgų plaukų – vyresnio vyriškio pirštai grabaliojo lediniame vandenyje, drumstame tarsi kokia sriuba, prikritusiame nusilupusios medžių žievės atplaišų. Tada du rąstai trenkėsi vienas į kitą, suspaudė galimam gelbėtojui ranką, sulaužė riešą. Siūbuojančių rąstų kilimas visiškai susiskliautė virš jaunojo kanadiečio, kuris taip ir neišniro; į rudo vandens paviršių neiškilo nei jo ranka, nei aulinis batas.

Ant susigrūdusių plukdomų rąstų, kai tik kartimis būdavo išlaisvinamas tas, kuris visus sulaikė, plukdytojai turėdavo straksėti greitai ir be paliovos; jeigu jie nors akimirką stabtelėdavo, būdavo nusviedžiami į srovę. Kartais juos, dar nespėjusius nuskęsti, mirtinai sutraiškydavo besidaužantys rąstai, – bet dažniausiai jie prigerdavo.

Nuo upės kranto, kur virėjas su dvylikamečiu sūnumi girdėjo miško darbininko, kuriam lūžo riešas, keiksmus, iškart buvo aiškiai matyti, kad kažkas pateko į didesnę bėdą negu tas gelbėtojas, jau ištraukęs sužalotą ranką ir kažkaip sugebėjęs atgauti pusiausvyrą ant plaukiančių rąstų. Kiti plukdytojai į jį nekreipė dėmesio; jie mažais, greitais žingsneliais ėjo kranto link, šūkčiodami pradingusio berniuko vardą. Miško darbininkai be perstojo baksnojo lazdomis – rikiavo priešakyje plūduriuojančius rąstus. Iš esmės tie plukdytojai tik rinkosi saugiausią kelią į krantą, bet vilties nepraradusiam virėjo sūnui atrodė, kad jie gal stengiasi padaryti pakankamai platų plyšį, kad jaunasis kanadietis galėtų išnirti iš vandens. Tačiau iš tikrųjų dabar tarp rąstų tik kur ne kur trumpam atsiverdavo plyšeliai. Vaikinukas, kuris sakėsi esąs „Andželas Poupas iš Toronto“, pražuvo tiesiog akimirksniu.

– Andželas? – paklausė tėvo dvylikametis sūnus. Šį tamsiai rudų akių ir labai rimto veido berniuką galėjai palaikyti šiek tiek jaunesniu Andželo broliu, bet labiausiai į akis krito dvylikamečio panašumas į visada budrų tėvą. Virėjas atrodė taip, lyg stengtųsi nepasiduoti blogai nuojautai, tarsi jį nuolat būtų kankinusios mintys apie netikėtas nelaimes, ir sūnaus rimtumas buvo savotiškas jo nuogąstavimų atspindys; tiesą sakant, berniukas taip panėšėjo į tėvą, jog kai kurie miško darbininkai net stebėjosi, kad sūnus nešlubčioja kaip jo gerokai raišas tėtušis.

Virėjas puikiai suprato, kad po rąstais atsidūrė ne kas kitas, o jaunasis kanadietis. Kaip tik virėjas miško darbininkus pirmiau įspėjo, jog Andželas dar pernelyg žalias, kad plukdytų rąstus; tas vaikinukas neturėjo mėginti išjudinti rąstų sangrūdos. Bet gal jis labai norėjo įtikti kitiems, gal plukdytojai jo iš pradžių nė nepastebėjo.

Virėjo manymu, Andželas Poupas buvo dar pernelyg žalias (be to, pernelyg nerangus) ir kad dirbtų prie didžiojo lentpjūvės pjūklo. Ten sukiotis galėjo tik pjovėjas – itin kvalifikuotas medienos įmonės darbininkas. Nemenkų įgūdžių reikėjo ir prie obliavimo staklių, tačiau ten nebuvo taip pavojinga.

Pavojingesnis ir ne toks kvalifikuotas atrodė darbas ant platformos, nuo kurios rąstai buvo ridenami į skersavimo staklyną ir ant pjūklo suporto, arba rąstų iškrovimas iš sunkvežimių. Kol nebuvo mechaninių krautuvų, rąstai būdavo iškraunami atitraukiant sunkvežimių bortų skląsčius – tada visas krovinys staiga išriedėdavo lauk. Bet kartais skląsčiai užsikirsdavo; vyrus, mėginančius išjudinti skląstį, kartais užgriūdavo rąstų lavina.

Virėjo supratimu, Andželo apskritai nereikėjo prileisti prie jokio darbo, dirbamo arti judančių rąstų. Tačiau miško darbininkai jaunąjį kanadietį mylėjo taip pat kaip ir virėjas su sūnumi, o Andželas skundėsi, kad triūsinėti virtuvėje jam nuobodu. Vaikinukui norėjosi turėti daugiau fizinio darbo, be to, jam patiko būti lauke.

Karčių, kuriomis buvo stumdomi rąstai, stuksėjimą staiga pertraukė Andželo kartį pastebėjusių plukdytojų riksmai. Puspenkto metro ilgumo kartis laisvai plūduriavo už daugiau negu keturiasdešimt penkių metrų nuo tos vietos, kur vaikinukas pradingo, ten, kur ją buvo nunešusios upės srovės, gana toli nuo rąstų.

Virėjas matė, kad plukdytojas, kuriam lūžo riešas, išlipo į krantą, sveikąja ranka nešdamasis savo kartį. Pirmiausia iš įprastų keiksmų ir tik paskui iš susivėlusių to miško darbininko plaukų bei išsitaršiusios barzdos virėjas pažino, kad sužalotasis yra Kečumas – ne pirmą kartą patyręs, kokie klastingi būna plukdomi rąstai.

Buvo balandis, – jau ištirpęs paskutinis sniegas ir prasidėjęs purvo sezonas, – bet ledas upės įlankoje suaižėjęs visai neseniai; pirmieji rąstai šiek tiek toliau į aukštupį nuo įlankos, prie Damerio tvenkinių, krisdami smigo kiaurai ledą. Upė buvo ištvinusi, vanduo ledinis, daugelis miško kirtėjų želdinosi tankias barzdas ir ilgus plaukus, kad bent kiek apsisaugotų nuo gegužės viduryje užplūstančių mašalų.

Kečumas gulėjo aukštielninkas – nelyginant į krantą išmestas lokys. Pro jį nenutrūkstamu srautu plaukė galybė rąstų. Susigrūdę rąstai atrodė kaip gelbėjimo plaustas, o ant vandens tebesantys miško darbininkai – kaip laivui sudužus jūroje išsigelbėję keleiviai; tik kad ta jūra kas akimirką mainė spalvą – nuo žalsvai rudos iki melsvai juodos. Tvisted Riverio vanduo buvo sodriai nudažytas tanino.

– Velniai griebtų , Andželai! – šaukė aukštielninkas Kečumas. – Juk sakiau: „Nestovėk vietoj, Andželai. Turi nuolat judinti kojas !“ Oi, velniai griebtų.

Milžiniška rąstų sangrūda buvo nekoks gelbėjimo plaustas Andželui, kuris neabejotinai prigėrė arba žuvo sutraiškytas įlankoje aukščiau upės vingio, nors miško kirtėjai (tarp jų ir Kečumas) dar ėjo paskui plaukiančius rąstus bent jau iki tos vietos, kur Tvisted Riveris įteka į Pontuko telkinį, prie Negyvėlės užtvankos. Kai Androskogino upė prie Pontuko buvo užtvenkta, atsirado vandens telkinys; Androskoginu plukdomi palaidi rąstai patekdavo į rūšiavimo punktus šalia Mailano. Berline, trijų mylių atkarpoje, Androskogino lygis sumažėdavo daugiau negu šešiasdešimčia metrų; prie Berlino rūšiavimo punktų du popieriaus fabrikai tarytum dalijo upę perpus. Nebuvo sunku įsivaizduoti, kad jaunasis Andželas Poupas, iš Toronto, keliauja ten.