Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Iš anglų kalbos vertė

LEONAS JUDELEVIČIUS

Turinys

1 Jogurtas ir daug vandens

2 Karo metų dalykai

3 Seni darbai ir santechnikos naujienos

4 Ajovos vakaro ritualai

5 Mano dabarties sapnas

6 Paskutinio žingsnio preliudija

7 „Ralfo Pakerio filmai”

8 Kiti seni laiškai

9 Pirmiausia pelės, vėžliai ir žuvytės

10 Nepamirškime tam tikros statistikos

11 „Notr Dam” 52, „Ajova” 10

12 Ar nori turėti kūdikį?

13 Ar prisimeni Merilą Overturfą?

14 Gera kova

15 Pameni, kaip mylėjai Bigi?

16 Tėvai ir sūnūs (dviejų rūšių),

17 Mąstymai apie vandens metodo nesėkmę

18 Viena ilga dienų diena

19 Akselrulfas tarp gretų

20 Išvykimas

21 Mėgėjiški filmai

22 Klajojant paskui Overturfą

23 Asmeniški dalykai

24 Ar ilgai tempsi su strėle, įsmigusia į papą?

25 Rengiantis sutikti Ralfą

26 Gra! Gra!

27 Kaip kas nors susiję su kuo nors kitu

28 Kas nutiko su tuo hašišu?

29 Kas nutiko Sprogui?

30 Kas nutiko Merilui Overturfui?

31 Pentotalio filmas

32 Dar vienas Dantė, tik pragaras kitas

33 Sveiki įstoję į Auksinio pimpio ordinę

34 Žengiant į meno gyvenimą:

35 Senasis Takas žuvęs! Bigi priauga svorio!

36 Aktheltas apniktas abejonių! Tramperis įstrigęs!

37 Publikos susižavėjimas, kritikos pagyros ir entuziastingi atsiliepimai apie „Užsiknisusį”

38 Seni draugai renkasi į Trogsgafeną

Skiriu Šeilai

1 Jogurtas ir daug vandens

Man jį rekomendavo jos ginekologas. Ironiška: geriausias Niujorko urologas — prancūzas. Dr. Žanas Klodas Vinjeronas, TIK IŠ ANKSTO SUSITARUS. Taigi susitariau.

— Niujorkas jums labiau patinka negu Paryžius? — paklausiau.

— Paryžiuje drįsdavau vairuoti automobilį.

— Mano tėvas — taip pat urologas.

— Tikriausiai antraeilis, — atsiliepė Vinjeronas, — jei nesuprato, kas jums yra.

— Tai netipiška, — tariau. Gerai žinojau savo negalavimo istoriją. — Kartais tai nespecifinis uretritas, sykį buvo nespecifinis prostatitas. Dar esu turėjęs triperį, bet čia kita istorija. Kadaise buvo paprasčiausia bakterija. Tačiau visada netipiška.

— O man atrodo labai tipiška, — pareiškė Vinjeronas.

— Ne, — pasakiau. — Kartais padeda penicilinas, kartais suveikia sulfanilamidai. Sykį išsigydžiau furadantinu.

— Taigi, matote! — neabejojo Vinjeronas. — Furadantinas neveikia uretrito ir prostatito.

— Taigi štai, pats matote. Tą kartą buvo kažkas kita. Netipiška.

— Labai tipiška, — atšovė Vinjeronas. — Vargu ar kas gali būti įprasčiau už šlapimtakį.

Ir čia pat įrodė. Gulėdamas ant apžiūros stalo stengiausi būti ramus. Jis padavė man tobulą plastikinę krūtį, dailesnės nebuvau matęs: natūrali spalva ir paviršius, nuostabus stačias spenelis.

— O Dieve...

— Pakramsnokite ją, — tarė, — pamirškite mane.

Čiupau tą puikų papą, žvelgdamas tiesiai į spenį tarsi į kokią akį. Esu tikras, mano tėvas nesinaudoja tokiomis šiuolaikinėmis gudrybėmis. Kai tavo stovi stačias, ta bjauri stiklinė lazdelė lenda truputį lengviau. Prisimenu, kaip įsitempiau stengdamasis nesurikti.

— Nieko ypatingo, — tarė Žanas Klodas Vinjeronas.

Kai pasakiau, kad laikyti krūtį, kurios spenelį galima drąsiai kandžioti, yra mažų mažiausia neįprasta, jis kažką šelmiškai atšovė prancūzų kalba.

Vinjerono nustatytą diagnozę lengviau suprasti, mano ligą regint iš tam tikros istorinės perspektyvos. Keistas ir skausmingas šlapinimasis — man ne naujiena.

Per pastaruosius penkerius metus šis neįvardijamas sutrikimas man yra pasireiškęs septynis kartus. Vieną kartą buvo triperis, bet čia kita istorija. Paprastai visi tie organai iš ryto užsikišę. Atsargiai pamaigius susitvarko, bent jau gali kęsti. Šlapinimasis dažnai virsta išmėginimu, pojūčiai vis nauji ir netikėti. Be to, atima daug laiko — vis lauki, kada vėl reikės nusičiurkšti, taip diena ir praslenka. Apie seksą dažniausiai nėra ką ir kalbėti. Orgazmas tampa tikra viršūne. Artėji prie jo lėtai — lyg ilgai, girgždėdamas ristųsi aprūdijęs nerangus mechanizmas. Anksčiau kartais apskritai atsisakydavau santykių. Tada neištverdavau negėręs, ir šlapimas imdavo deginti — toks kankinimų ratas.

Ir diagnozė visada nespecifiška. Įtarimai dėl naujos, bauginančios iš Azijos atkeliavusios venerinių ligų atmainos nepasitvirtina. Atsargiai, neįvardijant kalbama apie „kažkokią infekciją“. Mėginami skirtingi vaistai; pagaliau vienas kuris padeda. „Namų medicinos enciklopedijoje” dėstomi migloti ir grėsmingi prostatos vėžio simptomai. Bet gydytojai vis sako, esą aš dar per jaunas. Visada su tuo sutinku.

Ir štai dabar Žanas Klodas Vinjeronas šią problemą paliečia savąja stiklo lazdele. Specifiškas įgimtas defektas. Nenuostabu — esu sau įtaręs jau ne vieną.

— Jūsų šlapimtakis — tai siauras ir vingiuotas kelias.

Tą naujieną išklausiau gana palankiai.

— Amerikiečiai apie seksą prasimano tiek kvailysčių, — tarė Vinjeronas. Prisimindamas savo patirtį, nesiryžau ginčytis. — Jūs manote, kad viską galima nuplauti, bet vagina yra ir visada bus purviniausias dalykas pasaulyje. Nežinojote? Kiekvienoje angoje knibžda šimtai nekenksmingų bakterijų, o vagina — pati svetingiausia šeimininkė. Pasakiau „nekenksmingų”, tačiau tai ne jums. Iš normalios varpos tos bakterijos pasišalina.

— O iš mano siauro vingiuoto kelio — ne? — paklausiau įsivaizduodamas keistus jo užkaborius, kur slapta gyvuoja šimtai bakterijų.

— Matote? — tarė Vinjeronas. — Kas gi čia neįprasta?

— Kokį rekomenduojate gydymą? — Rankoje tebeturėjau plastikinę krūtį. Nepažeidžiamą spenelį laikantis vyras gali būti drąsus.

— Turite keturias galimybes, — atsiliepė Vinjeronas. — Vaistų yra daugybė, ir vienas kuris padės. Septyni kartai per penkerius metus visiškai nestebina, turint galvoje tokį šlapimtakį kaip jūsų. Ir skauda nesmarkiai, ar ne? Juk galėtumėt išgyventi su tokiu vis pasitaikančiu nepatogumu šlapinantis ir dulkinantis?

— Dabar gyvenu kitaip, — tariau. — Noriu pasikeisti.

— Tada liaukitės dulkinęsis, — atšovė Vinjeronas. — Pamąstykite apie masturbaciją. Rankas galima nusiplauti.

— Šitiek keistis nenorėčiau.

— Nuostabu! — sušuko Vinjeronas. Jis gražus vyras, gana stambus ir pasipūtęs; kietai suspaudžiau plastikinę krūtį. — Nuostabu, nuostabu... esate mano dešimtas pacientas Amerikoje, kuriam iškyla tokios alternatyvos, ir visi dvi pirmąsias atmetė.

— Kas gi čia nuostabaus? — paklausiau. — Jos ne itin patrauklios.

— Amerikiečiams! — šūktelėjo Vinjeronas. — Kai gyvenau Paryžiuje, jas pasirinko trys iš mano pacientų. O vienas, dar anaiptol nesenas, liovėsi dulkintis.

— Dar nesakėte, kokios dvi kitos galimybės.

— Šioje vietoje visuomet stabteliu, — atsiliepė Vinjeronas. — Mėgstu spėti, kurią pasirinks pacientas. Su amerikiečiais neapsirikau nė karto. Labai nuspėjami žmonės. Vis nori keisti savo gyvenimą. Nesitaiksto su tuo, kas įgimta. O kaip jūs? Jau nujaučiu. Jums tiks vandens metodas!

Gydytojo tonas man pasirodė įžeidžiamas. Gniauždamas krūtį aiškiai žinojau, kad vandens metodas — ne man.

— Žinoma, tas metodas nėra tobulas, — kalbėjo Vinjeronas. — Geriausiu atveju tai tik kompromisas. Ne septyni kartai per penkerius metus, o galbūt vienas per trejus — didesnė tikimybė jaustis sveikam, ir tiek.

— Man jis nepatinka.