Джон Ирвинг: Vandens metodas [calibre]

Daktaras Volframas Holsteris to skirtumo taip ir nepastebėjo.

Tačiau užbaigti disertaciją man sekėsi sunkiai. Sakyčiau, sustojau iš pagarbos pagrindiniams personažams. Tai labai asmeniškas pasakojimas apie meilę, ir niekas nežino, apie ką ten kalbama. Norėčiau sakyti — sustojau pajutęs, kad nedera trikdyti Akthelto ir Gunelės gyvenimo. Tačiau visi, kurie mane nors truputį pažįsta, atšautų, kad tai begėdiškas melas. Jie tvirtintų, esą sustojau iš paprasčiausios neapykantos „Aktheltui ir Gunelei”, gal dar iš nuobodulio ar tingėjimo, o galbūt dėl to, kad prasimanęs netikrą senąją skandinavų žemaičių kalbą nebepajėgiau suregzti nuoseklaus pasakojimo.

Tokiuose teiginiuose būtų dalelė tiesos, tačiau teisinga ir tai, kad „Aktheltas ir Gunelė” mane didžiai sujaudino. Atvirai kalbant, ta baladė siaubinga. Pavyzdžiui, neįmanoma įsivaizduoti, kad kas nors ją dainuotų: visų pirma, ji per daug ilga. Be to, kadaise esu apibūdinęs jos metrą ir rimavimą kaip „daugialypį ir lankstų”. Iš tiesų jokios rimavimo schemos nėra; rimuojama tada, kai pavyksta. O apie metrą anoniminis senąja skandinavų žemaičių kalba kūręs autorius tiesiog nebuvo girdėjęs. (Beje, tą autorių įsivaizduoju kaip kaimietę namų šeimininkę.)

Apie to laikotarpio balades paprastai klaidingai manoma, kad jei jose veikia karaliai ir karalienės, princai ir princesės, tai jų autoriai irgi karališko kraujo. Tačiau apie tuos karalius ir karalienes rašė kaimiečiai. Ne vien karalių kraujo žmonės manė, esą karaliai ir karalienės kažkuo geresni už kitus; kaimiečiams irgi būdingas įsitikinimas, kad karaliai ir karalienės pranašesni. Įtariu, nemaža gyventojų dalis taip mano iki šiol.

Bet Aktheltas ir Gunelė buvo geresni. Jie mylėjo vienas kitą; dviese jie stojo prieš visą pasaulį; jie buvo nenugalimi. Kaip ir pasaulis. Tariausi suprantąs tą istoriją.

Pradėjau versti uoliai laikydamasis teksto. Mano vertimas nenutolsta nuo originalo iki penkiasdešimt penkto posmo. Toliau iki šimtas dvidešimto posmo baladės tekstu sekiau gana tiksliai, tik papildžiau savomis detalėmis. Paskui gal dar šimtą penkiasdešimt posmų išverčiau visai laisvai. Sustojau ties du šimtai aštuoniasdešimtu ir vėl pamėginau versti tiksliai pagal tekstą vien kad įsitikinčiau, ar dar sugebu.

Gunnel uppvaktat att titta Akthelt.

Hanz kniv afslik lang.

Uden hun kende inde hunz hjert

Den varld af ogsa mektig.

Gunelė mėgo žiūrėti į Aktheltą.

Toks ilgas buvo jo peilis.

Bet savąja širdim ji jautė,

Kad galingesnis yr pasaulis.

Ties šiuo varganu posmu lioviausi skaitęs ir mečiau „Aktheltą ir Gunelę” į šalį. Daktaras Holsteris kvatojosi iš šio posmo. Juokėsi ir Bigi. Bet manęs juokas neėmė. Pasaulis yra galingesnis — jaučiau, kad taip bus! — autorius stengiasi nuspėti neišvengiamą lemtį! Akthelto ir Gunelės neabejotinai laukė sielvartas. Žinojau tai ir nenorėjau jo išvysti.

Melas! — būtų šaukę jie man, tuometiniai mano pažįstami. Skystagalviui seniui Bogusui viskas aplinkui atrodo sentimentalu! Pasaulis galingesnis — už jį! Jis regi savo būsimą sielvartą — vienintelis iš visų pažiūri šlykštų filmą ir juo žavisi, perskaito prasčiausią knygą ir rauda, radęs nors menką užuominą apie save! Jo galvoje mėšlas! Širdyje — pliurzė! Manot, šiaip sau jis pramintas Bogusu? Už tiesę?

Nekreipkite dėmesio į juos, į tuos beširdžius schlubs. Dabar aš gyvenu kitame varld.

Kai du šimtus aštuoniasdešimt posmų parodžiau Tulpen, ji atsakė savo iškilminguoju būdu. Priglaudė galvą man prie širdies ir ėmė klausytis. Tada liepė paklausyti jos širdies. Taip ji elgiasi, kai jaučia situacijos trapumą; jei paliečiami jos jausmai, nebelieka sarkastiško krūtų kilnojimo.

— Galingesnis? — tarė ji. Tuo metu klausiausi jos širdies; linktelėjau.

— Ogsa mektig , — atsakiau.

— Mektig? — jai patiko skambesys; ji ėmė žaisti išgirstu žodžiu. Žaidimas žodžiais — vienas mano mėgstamiausių dalykų senojoje skandinavų žemaičių kalboje.

Tokios tokelės. Jogurtas ir daug vandens, ir šiek tiek atjautos, kai reikia. Man viskas gerai. Reikalai taisosi. Žinoma, šlapimtakio klausimas niekur nedingo, bet apskritai reikalai taisosi.

6 Paskutinio žingsnio preliudija

Bogusas Tramperis

Ajovos av. 918

Ajova Sitis, Ajova

1969 m. spalio 2 d.

P. Kutbertui Benetui,

Pilsberio dvaro prižiūrėtojui

Med Indian Pointas

Džordžtaunas, Meinas

Mano brangus Kutai,

gavau tavo laišką su gerais ir padrąsinančiais žodžiais, taip pat kuo dosniausią čekį. Ajovos valstijos banke su manim ir Bigi elgiamasi lyg su kokiais pastumdėliais; mėgaujuosi jausmu, kurį patirsiu nutėškęs jiems tavo čekį. Jeigu mes su Bigi kada prasigyvensim, kviesime tave garbės prižiūrėtoju. Iš tiesų norėtume patys tave prižiūrėti, Kutai, — rūpintis, kad gerai valgytum savo ilgomis vienišomis žiemomis, kad prieš miegą keturiasdešimt kartų perbrauktum savo karčius. Ir parūpinti dailios kaitrios jaunystės tavajam jūros vėjų gairinamam guoliui. Tiesą sakant, pažįstu kaip tik tokią tau tinkančią puikią ir kaitrią jaunystę! Ji vardu Lidija Kindl4. Tikrai.

Sutikau ją kalbų laboratorijoje. Ji lanko pradinį vokiečių kalbos kursą, o daugiau ne kažin kuo domisi. Vakar priėjo prie manęs ir sučiulbėjo: „Pone Tramperi, ar nėra juostų su dainomis? Na, šnekamąją kalbą jau suprantu. Ar nėra kokių vokiečių baladžių, o gal net opera?”

Sulaikiau ją ilgėliau; knisausi lentynose jai dejuojant, kaip trūksta muzikos kalbų laboratorijoje ir apskritai gyvenime. Ji drovi lyg maža katytė; jaudinasi, kad sijonas kartais nebrūkštelėtų kam per kelius.

Lidija Kindl pageidauja, kad jai į ausį kas šnibždėtų vokiečių balades. Ar net operą, Kutai!

Dėl savo naujojo darbo nepuoselėju tokių muzikinių iliuzijų, tai labiausiai žeminantis užsiėmimas, kokį esu turėjęs. Per Ajovos futbolo rungtynes pardavinėju ženkliukus, gaireles ir varpelius. Tampau po stadioną nuo vienų vartų prie kitų didelę faneros plokštę. Lenta plati, turi stovą lyg molbertas ir lengvai griūva; ją dažnai nuverčia vėjas; maži auksaspalviai futbolo kamuoliai susibraižo, ženkliukai lūžta, gairelės glamžosi ir tepasi. Gaunu komisinių — dešimt procentų nuo to, ką parduodu.

„Tik vienas doleris už šitą „Sakalo akies” gairelę! Varpelis už du dolerius! Dideli ženkliukai — tik septyniasdešimt penki centai! Ponia, smeigtukas su auksiniu kamuoliuku — doleris. Vaikai tokius mėgsta: kamuoliukai nedidukai, kaip tik mažiui praryti. Ne, pone, tas varpelis neįskilęs. Jis tik šiek tiek įlenktas. Šitie varpeliai nedūžta. Jie tilindžiuos amžinai.”

Rungtynes gaunu pažiūrėti veltui, bet aš nekenčiu futbolo. Dar privalau dėvėti tokią ryškiai geltoną prijuostę su didžiule kišene grąžai. Ant mano striukės šviečia didžiulis ženklas: SAKALO AKIES PREKYBA — SAKALAI, PIRMYN! Kiekvienas toks ženklas turi numerį; stadione mes susižinome pagal tuos numerius. Dėl geriausių vietų arši konkurencija. Šeštadienį Nr. 368 tarė man: „Ei, 510, čia stovėti priklauso man. Varyk šalin, girdi?”

Buvo pasirišęs kaklaraištį su raudonais kamuoliais; gairelių, ženkliukų ir varpelių pardavė kur kas daugiau už mane. Uždirbau lygiai tiek, kad užteko Bigi nusipirkti kontraceptinių piliulių trims mėnesiams.

Palaikyk „Ajovą”, Kutai. Per kitas rungtynes galbūt surinksiu pakankamai savo sterilizacijai apmokėti.