Джон Ирвинг: Vandens metodas [calibre]

Vasarą su gimdytojais praleidome savotiškai. Greit Bors Hedo vasaros vaizdai nesikeičia — tai sanatorija mirštantiesiems, kurie mano, kad tris mėnesius dūsuodami sūriame ore išsaugos plaučius dar vienai žiemai. Tėvo reikalai vasarą klesti. Kartą jis man prasitarė apie senus žmones: jų šlapimo pūslė sutrinka pirmiausia. Tikras urologų rojus Naujojo Hampšyro pakrantėje!

Bet seniui buvo nelengva užleisti mums rūsį liepai ir rugpjūčiui. Nuo tada, kai netekau paveldėtojo teisių, motiną aiškiai kamuoja močiutės jausmai; jų pasiūlymas vasaroti tikriausiai kilo iš mamos noro pamatyti Kolmą, o ne Bigi ir mane. Ir tėvas tarsi sušvelnino ankstesnį finansinį ultimatumą — nors malonumo iš to patyriau ne daugiau nei tada, kai jis užsuko man čiaupą. Be to, jis paprašė sumokėti už rūsio nuomą.

Mums susirengus grįžti čionai, gerasis daktaras iškilmingai pareiškė: „Tegu taip ir būna, Fredai. Ketverius metus vertiesi savarankiškai, ir turiu tau pasakyti — padarei man įspūdį. Palaukime, kol tas daktaro laipsnis pagaliau bus tavo rankose, ir manau, kad mes su mama galėsime tau, Bigi ir mažajam Kolmui padėti įsitaisyti kokią nors savą gūžtą. Tas Kolmas tikrai nuostabus.”

Mama pabučiavo Bigi (tėvui nematant), ir mes visi patraukėme atgal į Ajova Sitį. Teprireikė trijų padangų ir dviejų ventiliatoriaus diržų, ir vėl atsidūrėme mūsų karo laikų vienaaukštyje. Senis nedavė man nė skatiko kelių mokesčiams.

Todėl, Kutai, turiu svarbų prašymą: ar negalėtum šiek tiek paskolinti. Vien už kelius paklojau dvi dešimtis, o dar nesu apmokėjęs kredito kortelių už liepos kelionę į rytus. Be to, Mičigan Sityje, Indianoje, patyrėme nuotykį su Holiday Inn, kuris tikriausiai lems ankstyvą mano Gulf kortelės mirtį.

Ir vis dėlto! Šiose niauriose sutemose spingsi mažytis saulės spindulėlis. Disertacijos vadovas daktaras Volframas Holsteris leido man pasinaudoti Lyginamųjų literatūros studijų loviu — tai jo atkakliai vartojamas pavadinimas. Kad gaučiau savąją to lovio dalį, kalbų laboratorijoje leidžiu magnetines juostas vokiečių kalbos pirmakursiams. Mano kolega ir bendradarbis — suktas mažutis pedantas, vardu Zanteris; šio mėnesio „Lingvisto” numeryje skelbiama jo parašyta Borcheco interpretacija ir „nepažodinis” vertimas. Parodžiau Zanteriui pluoštą per vasarą prirašytų lapų; jis viską perskaitė per pusdienį ir pasakė nemanąs, kad kas nors šitai spausdintų. Aš jo paklausiau, koks „Lingvisto” tiražas; nuo tada nebesišnekame. Kai budžiu kalbų laboratorijoje ir žinau, kad po manęs dirbs Zanteris, sudedu juostas ne tose vietose. Jis paliko man raštelį. „Žinau, ką išdarinėji”, — taip ten buvo parašyta. Radau tą skiautę įkištą prie vienos juostos, Zanteris žinojo, kad ją labiausiai mėgstu. Ir pats palikau raštelį: „Niekas nežino, ką išdarinėji tu.” Dabar mums bendrauti nebeįmanoma.

Šiaip ar taip, tas lovys mažas ir man iš jo nedaug tenka. Bigi grįžo į savo senąjį darbą ligoninėje ir nešioja senukams antis nuo šešių ryto iki vidurdienio, penkias dienas per savaitę. Tad Kolmas būna su manimi. Vaikas pabunda maždaug tuo laiku, kai Bigi išeina. Išlaikau jį lovoje beveik iki septynių. Tada jis ima pasakoti, kas sugedę tualete, tai verčia mane keltis ir vėl skambinti santechnikui Krocui.

Krocas mums jau kaip reikiant įkyrėjo. Žinai, vasarą buvau pernuomojęs namą trims futbolininkams, gavusiems pataisą iš pasaulio kultūros. Žinojau, kad futbolininkai gali būti netašyti, gal sulūš kokia kėdė ar iširs mūsų lova. Net buvau pasirengęs rasti kokią išprievartautą merginą iš padugnių; tačiau neabejojau, kad jie bus švarūs. Juk žinai tuos sportininkus — vis dušas, dezodorantai. Buvau tikras, kad jie negali gyventi aptekę purvais.

Ir tikrai — butą radau švarų, neaptikau nė išprievartautos merginos. Prie mūsų durų buvo prismeigtos Bigi kelnaitės, o raštingiausias iš trijulės prikabinęs raštelį su žodžiu „Ačiū”. Bigi šiek tiek pasipiktino: išvažiuodama ji labai tvarkingai sudėjo visus mūsų drabužius, ir jai buvo nemalonu įsivaizduoti futbolininkus, besiknisančius tarp jos apatinių. Tačiau man nepaprastai palengvėjo — namas liko stovėti, o sportininkų stipendijos padengė nuomos mokestį. Bet čia prasidėjo problemos su santechnika, ir Bigi nusprendė, kad viskas atrodė taip švaru tik todėl, kad futbolininkai visą šlamštą nuleido į kanalizaciją.

Krocas jau keturis kartus grūdo kanalizacijos valytuvą į mūsų unitazą. Be kitų daiktų, jis ištraukė šešias sportines kojines, tris sveikas bulves, sulamdytą šviestuvo gaubtą ir nedidukę liemenėlę, aiškiai ne Bigi.

Paskambinau į sporto skyrių ir ėmiau burbėti. Iš pradžių jie labai susirūpino. Vyras tarė: „Žinoma, tai nederama, kad mūsų vaikinai pelno prastą reputaciją tarp vietos namų savininkų.”

Jis sakė tuo pasirūpinsiąs. Tada paklausė, kuo aš vardu ir kur yra mano namas. Teko prisipažinti, kad iš tiesų tai ne mano nuosavybė, namą aš tik nuomoju ir vasarai pernuomojau sportininkams. „A, tai jūs — studentas?” — nutęsė vyras.

Turėjau susivokti, kad atsikalbinėjimai neišvengiami, bet atsakiau: „Taip, rengiu daktaro disertaciją iš lyginamosios literatūros.”

Anas atšovė: „Gerai, sūnau, tegu būsto šeimininkas atsiunčia skundą raštu.”

O kadangi mano šeimininkas buvo sakęs, kad esu atsakingas už bet kokį pernuomojimą, visos santechniko Kroco sąskaitos tenka man. Ir patikėk, Kutai, valyti kanalizacijos vamzdžius yra brangu.

Įtariu, kad supranti, kur suku... gal gali paskolinti.

Žinai, esu tikras, kad tavo gyvenimas neblogas. Geriau būti prižiūrėtoju negu tuo, kuriam reikia priežiūros. Vis dėlto ačiū Dievui, nes tai paskutiniai tokie metai. Mano tėvas sako: „Gavęs daktaro laipsnį, turėsi tikrą, patikimą profesiją. Bet profesijos siekiančiam vyrui privalu pakentėti, kol ją įgyja.”

Mano tėvas — esu tikras, jis yra tau šitai sakęs, — nevedė mamos, kol nebaigė koledžo, medicinos studijų universitete, internatūros, kol neįsitvirtino Naujajame Hampšyre, Greit Bors Hede. Vienintelis urologas Pajūrio Rokingemo ligoninėje. Šešeri metai sužadėtuvių su gerąja senąja mamyte — du tūkstančiai šimtas devyniasdešimt naktų masturbuojantis — ir tėvas suprato, kad pribrendo laikas vesti.

Pasakiau jam šią vasarą: „Štai pažiūrėk į Kutą. Jis susitvarkęs gyvenimą. Devynis mėnesius per metus sau vienas šeimininkauja rūmuose, visos jo išlaidos apmokėtos. Ir vos trys vasaros mėnesiai, kai turi lakstyti paskui Pilsberius, tvarkyti jų erdvias valdas, kamšyti valtis ir plauti mašinas, o jie elgiasi su juo kaip su šeimos nariu. Ar gali būti geriau?”

Tėvas atsiliepė: „Bet Kutas neturi profesijos.”

Tiesą sakant, ir man, ir Bigi tu atrodai net labai profesionalus.

Nuleisk už mane visus septyniolika unitazų.

Su meile

Bogusas

4 Ajovos vakaro ritualai

Nuo tada, kai tėvas atsisakė jį remti, jis išmoko kaupti smulkias skriaudas tikėdamasis, kad jos susilies į vieną didelę žaizdą, dėl kurios jis galės nekaltai kentėti per amžius.

Bogusas spusteli įrašymo mygtuką.

— Mažų skriaudų saugotojas, — neįtikinamai sako mikrofonui, — jau gležname amžiuje apimtas savigailos.

— Ką? — klausia Bigi, per kambarį atsklinda jos tylus netvirtas balsas.

— Nieko, Bigi, — atsiliepia jis ir pastebi, kad šitai irgi įrašyta.

Trindamas pagalvoja: kas jam sukėlė tą savigailą? Girdi tėvą sakant: „Virusas.” Tačiau Bogusas neabejoja pats visa šitai sugalvojęs.

— Visa tai sukūriau pats vienas, — ištaria jis su stebėtinu tikrumu, tada pastebi, kad tų žodžių neįrašė.