Джон Ирвинг: Vandens metodas [calibre]

— Ką tu sukūrei pats vienas? — klausia Bigi, staiga suklususi miegamajame.

— Nieko, Bigi. — Bet jį žeidžia jos nustebimas, kad jis galėtų ką nors sukurti pats.

Nupūtęs plauką nuo magnetofono, atsargiai trina pirštu kaktą; jau kuris laikas jis įtaria, kad vieną dieną plaukai taip nuslinks, kad atsivers smegenys. Ar tai bus didelis pažeminimas?

Jis kalba į mikrofoną:

— Pavojinga daug galvoti apie smulkius emocinius dalykus.

Tačiau pamėginęs šitai išklausyti pastebi savo pareiškimą įterpęs per arti vieno iš tėvo pranešimų apie ligoninę, įrašytų gerojo daktaro buveinėje Greit Bors Hede, publikai Bigi ir motinos asmenyje klausant pasakojimo apie dorai praleistą dieną. Bogusas neabejoja, kad kartą jau trynė tą įrašą, bet gabalėlį, matyt, pražiopsojo. O gal kai kurie tėvo kalbų fragmentai geba patys atsigaminti. Bogusui nebūtų sunku tuo patikėti.

— Pavojinga daug galvoti apie smulkius emocinius... pūslių, į kurias lengvai patenka infekcija, nors pagrindinis veiksnys — viena ar kita inkstų komplikacija.

STOP. REWIND. ERASE.

Sukikenęs Bogusas įrašo:

— Pažadu rūpestingiau šlapintis.

Jau gerokai po vidurnakčio Fičo name Bogusas išvysta užsidegant šviesą, ir per koridorių nutapena ponas Fičas su pižama plačiais dryžiais. Pūslė, pagalvoja Tramperis. Bet Fičas išdygsta prieangyje, jo veidas pilkuoja artimiausio gatvės žibinto šviesoje. Fičas negali pamiršti savo pievelės! Jam neramu, ar naktį jos neužgriuvo koks medžio lapas!

Tačiau Fičas paprasčiausiai stovi prieangyje pakėlęs galvą, jo mintys kažin kur už pievelės. Pasisukęs eiti vidun, jis pažvelgia į apšviestą langą, kur sustingęs sėdi Bogusas. Jie pamoja vienas kitam, ir Fičas be garso nutykina į savo nykų koridorių; šviesa dingsta.

Tie naktiniai susidūrimai. Bogusas prisimena Kolmą, kai šiam Greit Bors Hede dygo dantis. Kolmas labai vargo su dantimis — Bigi ir motinai neduodavo užmigti pusę nakties. Kartą Bogusas jas paleido pailsėti ir pasitaikius progai išsmuko pasivaikščioti į paplūdimį; eidamas pro tamsius vasarnamius, ties Elzbetės Malkas veranda užuodė žolę. Elzbetė linksmina savo tėvus! Vaikystės draugė, Bogusas augo ir užaugo su ja (sykį jos hamake...). Dabar ji ponia dėstytoja Beningtono koledže, vadinama poete, — grįžo tenai dirbti po trejų metų, kai jį baigė.

— Tai tikra kraujomaiša, — tarė ji kartą Bigi.

— Nieko nenoriu apie tai žinoti, — atsakė Bigi.

Vaiko pripažinimo lygis šiais laikais toks aukštas, pagalvojo Tramperis, kad galima savo tėvus vaišinti žole. Jis pamėgino įsivaizduoti, kaip jam šitai sektųsi. Apsivilkęs gydytojo chalatą, sako įžanginę prakalbą ir tada savo tėvui įbruka cigaretę su marihuana!

Bogusas prislinko arčiau, kad pamatytų tą kartų suartėjimo stebuklą, bet Malkasų namas stovėjo tamsus, o Elzbetė, pastebėjusi susikūprinusio Tramperio siluetą šviesesnės jūros fone, atsisėdo verandos hamake. Elzbetės Malkas kūnas buvo stambus, riebia oda, nuogas ir drėgnas; ji giliai traukė dūmą.

Stovėdamas ant laiptelio saugiu atstumu nuo verandos, Bogusas aptarė Kolmo dantis ir jų įprotį kaltis naktį. Vėliau stojo akimirka, kai jis galėjo taktiškai pasitraukti — jai nuėjus į vidų pasiimti gaubtuko. Jis įsivaizdavo gaubtuką, prikaišiotą pieštukų, pašto ženklų ir trintukų, — tai vis įrankiai poetės, kuriai ant stalo reikia gausybės indelių ir dėžučių; Bogusą jaudino senamadiškas to daikčiuko žavesys, viskas per daug traukė, kad išeitų.

Jis miglotai pasvarstė, ar nepasigaus nuo Elzbetės to, ką buvo pasigavęs kadaise. Tačiau gulėdamas hamake tik išsakė nusivylimą, kad Elzbetė gaubtuką įsidėjo dar namo viduje.

— Kodėl norėjai jį pamatyti? — paklausė ji.

Jis nenorėjo kalbėti apie trintukus, pieštukus ir pašto ženklus, gal net ir mažą popieriaus skiautę su nebaigtu eilėraščiu. Juk būnant su poete galima apvaisinti net jos žodžius.

Tačiau Elzbetės poezija jam niekada nepatiko, ir po visam jis beveik mylią ėjo paplūdimiu, kol ryžosi šokti į vandenyną, kad ji neišgirstų pūkštelėjimo ir neįsižeistų.

Bogusas praneša magnetofonui:

— Pasiryžau dėti kuo daugiausia pastangų, kad būčiau mandagus.

Pirmieji aušros spinduliai krinta ant išpuoselėtos Fičo pievelės, ir Bogusas mato, kaip senasis kaimynas vėl neramiai išpėdina į prieangį, bet tik dairosi. Kokia ateitis laukia manęs, galvoja Tramperis, jei Fičą jo amžiuje vis dar kamuoja nemiga?

5 Mano dabarties sapnas

Nemiga manęs nebekamuoja. Tuo pasirūpino Tulpen. Ji puikiai supranta, kad mane reikia prižiūrėti. Atsigulame normaliu laiku, mylimės, miegame. Jei ji pastebi, kad atsibudau, vėl mylimės. Nors geriu labai daug vandens, miegu puikiai. Ką veikti, ieškau tik dieną.

Anksčiau būdavau labai užsiėmęs. Taip, studijavau doktorantūroje, siekdamas daktaro laipsnio iš lyginamosios literatūros. Ir mano disertacijos vadovas, ir tėvas laikėsi tos pačios nuomonės apie specializaciją. Kartą susirgus Kolmui tėvas atsisakė išrašyti receptą.

— Ar urologas gali būti pediatras?

Na, kas dėl to ginčytųsi?

— Nueik pas pediatrą. Juk studijuoji aukštojoje mokykloje. Turėtum suprasti specializacijos svarbą.

Taip, žinojau, kad tai svarbu. Mano disertacijos vadovas daktaras Volframas Holsteris sako iki šiol nesusidūręs su tokia specializacija kaip mano.

Prisipažįstu, disertacijai pasirinkau retą temą. Turėjau išversti „Aktheltą ir Gunelę”, senąja skandinavų žemaičių kalba sukurtą baladę. Išties tas vertimas turėjo būti pirmas ir vienintelis. Senoji skandinavų žemaičių kalba nėra gerai ištyrinėta. Apie ją su panieka užsimenama kai kuriose satyrinėse poemose, rašytose senosiomis rytų ir vakarų skandinavų kalbomis. Senoji rytų skandinavų kalba — tai šiaurės germanų kalbų grupės mirusi kalba, iš jos radosi islandų ir Farerų salų kalbos. Senoji vakarų skandinavų kalba irgi mirusi, irgi priklauso šiaurės germanų kalboms. Iš jos kilusios švedų ir danų kalbos. Norvegų kalba susiformavo kaip tarpinis senųjų rytų ir vakarų skandinavų kalbų darinys. Bet iš jų visų labiausiai mirusi yra senoji skandinavų žemaičių kalba, iš jos nekilo niekas. Apskritai tai toks primityvus dialektas, kad per visą istoriją juo buvo parašytas vienintelis kūrinys — „Aktheltas ir Gunelė”.

Vertimą ketinau papildyti nedideliu etimologiniu žodynu, kitaip tariant, tos kalbos žodžių kilmės žodynu. Daktarą Holsterį tas žodynas labai domino. Jis tikėjosi iš jo naudos etimologijai. Todėl ir patvirtino disertacijos temą. Iš tiesų jis manė, kad „Aktheltas ir Gundė” yra niekai, tačiau jam buvo sunku tai įrodyti. Daktaras Holsteris visiškai neišmanė senosios skandinavų žemaičių kalbos.

Iš pradžių rašyti žodyną man pasirodė labai sunku. Senoji skandinavų žemaičių kalba yra velniškai sena, ir žodžių kilmė labai neaiški. Tiesą sakant, lengviau buvo žvelgti į priekį, į švedų, danų ir norvegų kalbas, ir ieškoti, kuo galėjo išvirsti tie senosios žemaičių kalbos žodžiai. Pastebėjau, kad dažniausiai tai tiesiog tariant iškraipyti rytų ir vakarų skandinavų kalbų žodžiai.

Tada prasimaniau, kaip palengvinti žodyno rašymą. Kadangi niekas nieko neišmano apie senąją skandinavų žemaičių kalbą, viską galėjau sugalvoti pats. Sukūriau daugelio žodžių kilmę. Šitaip palengvėjo ir „Akthelto ir Gunelės” vertimas. Prikūriau gausybę žodžių. Sunku atskirti tikrą senąją skandinavų žemaičių kalbą nuo sugalvotos.