Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Man pasakyta, kad jei „Ajova” kada laimės futbolo rungtynes, visi parduosime kur kas daugiau. Mums buvo surengtas „apšilimo susirinkimas“ ir išdėstyta aistruolių psichologija: „Sakalo akies prekybos” komiso pardavimo vadovas ponas Fredas Pafas sakė, kad Ajovos žmonės išdidūs, jiems reikia laimėtojo, ir tada jie puoš antenas, segsis ženklelius ir smeigtukus į palto atlapus. „Niekas nemėgsta būti pralaimėtojo pusėje, — kalbėjo Pafas, o man jis tarė: — Na, žiūrėk, abu esame Fredai. Ką apie tai manai?”

„Pažįstu dar vieną Fredą Spokane, Vašingtono valstijoje, — atsakiau. — Gal turėtume drauge ko nors imtis.”

„Turi humoro jausmą! — sušuko Fredas Pafas. — Tau čia gerai seksis. Be humoro su aistruoliais nė iš vietos.”

Tegu bus tau žinoma, Kutai, kad tu turi ištikimesnių ir pastovesnių gerbėjų už tuos Ajovos vyrukus. Ir aš, ir Bigi tavo fotografijomis džiaugiamės beveik taip pat kaip pinigais. Bigi ypač patiko „Autoportretas su jūržolėmis”. Atvirai kalbant, įtariu, kad siųsti tokias nuotraukas paštu nėra visiškai teisėta; visai nenoriu įžeidžiai atsiliepti apie tavo kūną, bet man labiau patiko „Negyva žuvėdra Nr. 8”.

Prašau įsmukti į savo tamsųjį kambarėlį ir padaryti tokią nuotrauką man; o geriausia — padaryk tą nuotrauką iš manęs. Pavaizduok mane pasliką, nublyškusį; sudėk rankas kaip dera ir netoliese pastatyk parengtą karstą; jo dangtį nustumk, kad stovėtų atviras, laukdamas Fredo Boguso Tramperio, kad šis bet kurią akimirką galėtų lengvai susigundyti tais prabangiais aksomo apmušalais. Negatyvą sunaikink. Atspausdink tik vieną, 8X10 formato. Ant viršaus uždėk mano šeimos veidus: giliai, bet santūriai liūdinti Bigi ir Kolmas, žaidžiantis su puošnia karsto rankena. Tėvą ir motiną prašom pavaizduoti neryškiai. Tėvo burną padaryk judančią; dar geriau, jei jos kontūrai bus išplaukę. Jis byloja prie mirusiojo. Antraštė tokia: „Profesijos siekiančiam vyrui privalu pakentėti...“ Tada įdėk į juodo neblizgaus kartono voką ir nusiųsk į Ajovos universiteto Komercijos skyrių, pridėjęs sausą raštelį su atsiprašymu, kad mirusysis nesumokėjo už mokslą. Patikėtinių taryba vėl nubalsavo, kad mokestis už mokslą būtų padidintas pridedant papildomą poilsio mokestį. Žinoma, kad sumokėtų už naujus futbolo batelius aukso padais ir buvusių studentų susitikimo šventės parado puošmenas — milijonus geltonų rožių, iš kurių sudėta milžiniška kukurūzo burbuolė.

Esi laimingas, Kutai, turėdamas tą tamsųjį kambarėlį. Regiu tave nuogą toje klaikioje raudonoje šviesoje, išsitepliojusį chemikalais, ryškinantį, didinantį; tu spausdini save ant švaraus balto lapo. Kada nors, jei tik turėsi laiko, privalai išmokyti mane fotografijos. Esu priblokštas jos galios. Pamenu, kaip stebėjau tave mirkantį atspaudus; regėjau po vandeniu ryškėjančius vaizdus; tiesiog nepajėgiau šito ištverti! Tarsi suplauktų būriai kokių amebų ir sudarytų žmogų.

Mąstau apie šitai versdamas aštuoniasdešimt trečią „Akthelto ir Gunelės” posmą. Mane labiausiai trikdo paskutinis žodis — Klegwoerum. Disertacijos vadovas mano, kad tai turėtų reikšti „vaisingas”, o aš sakau — „derlingas”. Mano draugas Ralfas Pakeris siūlo „našus”. Bigi mano, kad tai išvis nesvarbu. Bigi kartais būna skaudžiai teisi.

Vis dėlto man atrodo, kad ji nuostabi. Nors tai jai visai nebūdinga, ji sureaguoja, jei koks aštuoniasdešimtmetis pliaukšteli per užpakalį, kol ji pila jo antį. Bet juk žinai — Bigi niekada neverkia. Ar žinai, ką ji daro? Suranda odos atplaišą prie nago ir lėtai dreskia žemyn. Esu matęs, kaip nuplėšė toliau pirmojo sąnario. Kraujas bėga, bet ji niekada neverkia.

Kutai, jaučiuosi tau artimas nuo tada, kai pasičiupau iš Elzbetės Malkas tavo triperį. O gal mes abu gavom ir pasidalijom tai, ką Elzbetė jau turėjo. Smulkmenos, kas nuo ko prasidėjo, man niekada neatrodė svarbios mūsų draugystei.

Dar kartą nuleisk visus septyniolika unitazų už mane. Mano širdis džiaugsis žinodama, kad kažkur yra tualetų, kurių neužkemša apsauginiai kirkšnies raiščiai. Sulauk ūkanotos nakties, atverk visus langus — garsas geriausiai atsimuša nuo vandens, kai aplink rūkas, — ir nuleisk! Aš išgirsiu ir man bus gera.

Bigi siunčia meilius linkėjimus. Ji virtuvėje skuta sau pirštus. Ji labai užsiėmusi, kitaip paprašyčiau jos odos atplaišėlės, įdėčiau į laišką, ir jos tramperiškos laimės šukė narsiai keliautų iš Ajovos į Meiną.

Su meile

Bogusas

4 Žodžių žaismas: kindle (angl.) - užkurti, degti, liepsnoti.

7 „Ralfo Pakerio filmai” Kristoferio gatvė 109 Niujorkas, Niujorkas 10014

Abu su Tulpen dirbame. Ji montažininke; šiaip jau Ralfas montuoja pats, o Tulpen jam padeda. Ji šiek tiek dirba ir laboratorijoje, nors Ralfas ir ryškina pats. Apie ryškinimą nieko neišmanau, ne kažin ką suprantu apie montavimą. Aš garso režisierius, įrašinėju muziką; jei reikalingas sinchroniškas garsas, parūpinu kokybišką įrašą; įterpiu balsą už kadro, sukuriu pašalinį triukšmą; kai reikalingas pasakotojas, dažnai įkalbu jo žodžius. Turiu gražų ir skambų balsą.

Filmą gaunu jau beveik baigtą, didžiuma nereikalingos medžiagos būna iškirpta, kadrų seka maždaug tokia, kokios nori Ralfas, bent jau apytikriai sudėliota — ta tvarka daugmaž atitinka tai, ką Ralfas galutinai sumontuos. Ralfas primena žmogų orkestrą, mes su Tulpen padedame tik techniškai. Scenarijus visada Ralfo, jis pats stovi ir prie kameros; tai jo filmas. Bet mes su Tulpen puikiai tvarkomės su technika, be to, dar yra vaikinukas, vardu Kentas, iš Ralfo Pakerio gerbėjų klubo, jis bėgioja su įvairiais pavedimais.

Mudu su Tulpen nepriklausome Ralfo Pakerio gerbėjų klubui. Čia jau žmogumi orkestru virsta vaikinukas, vardu Kentas. Nenoriu teigti, kad Ralfo Pakerio filmai niekam nežinomi. Pirmas jo filmas „Grupinis reikalas” laimėjo pirmąją premiją nacionaliniame studentų filmų festivalyje. Tame filme girdėti mano gražus skambus balsas. Ralfas sukūrė tą filmą baigdamas Kinematografijos kursus Ajovoje.

Sutikau jį kalbų laboratorijoje. Per pertrauką tarp pratybų montavau juostas pradiniam vokiečių kalbos kursui, kai vilkdamas kojas įžengė tas gauruočius. Gal dvidešimties metų, o gal keturiasdešimties, gal studentas, gal dėstytojas, trockistas ar amišų5 fermeris, žmogus ar gyvūnas; vagis, sliūkinantis iš kino ir fotografijos įrangos parduotuvės, apsikrovęs objektyvais ir šviesmačiais; lokys, po siaubingos ir žiaurios kovos suėdęs fotografą. Tas žvėris priėjo prie manęs.

Tuo metu vis dar verčiau „Aktheltą ir Gunelę”. Pasijutau taip, tarsi prieš mane būtų išdygęs Akthelto tėvas, Senis Takas. Jam artinantis atslinko ir muskuso kvapas. Objektyvai, sagtys ir poliruotos detalės blyksėjo šimtais fluorescencinės šviesos atšvaitų.

— Ar tu Tramperis? — paklausė jis.

Pagalvojau, kad protingas žmogus turėtų viską tučtuojau prisipažinti. Neslėpti, kad tas vertimas — apgavystė. Viltis, kad Senis Takas sugrįš atgal į kapus.

— Vroog etz? — paklausiau tenorėdamas jį išbandyti.

— Puiku, — suurzgė anas.

Jis suprato! Tai buvo Senis Takas! Tačiau tepasakė:

— Ralfas Pakeris. — Iš šiaurietiškos kumštinės pirštinės jis ištraukė baltą ranką ir atkišo man ją, styrančią iš eskimų skrandos rankogalio. — Kalbi vokiškai, ar ne? Ir moki elgtis su juostomis?

— Taip, — atsakiau atsargiai.

— Ar kada dirbai su įgarsinimu? — pasiteiravo jis. — Statau filmą.

Iškrypėlis, pagalvojau. Nori įtraukti mane į savo žydrą filmą.