Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Man reikia vokiškai kalbančio balso, — tarė jis. — Tokio gudraus vokiečio, kartais įsiterpiančio į anglišką pasakojimą.

Buvau matęs tų studentų, filmų kūrėjų. Kartą einu pro Benio užkandinę ir pro langą regiu klaikias muštynes, mergina su nuplėšta liemenėle rankomis dangstosi krūtis; puolu vidun padėti tai panelei ir čia pat nuverčiu nuo platformos operatorių, išgąsdinu vyrą su puokšte mikrofonų rankose, o mano kojos susipainioja tarp daugybės laidų. Mergina su nuovargiu balse sako:

— Klausyk, ramiau. Tai tik suknistas filmas.

Ir pasižiūri lyg sakytų: „Per tokius pusgalvius kaip tu šiandien seguosi jau ketvirtą liemenėlę.”

— ...na, jei mėgsti krapštytis su juostomis ir magnetofonais, — šnekėjo Ralfas Pakeris, — kaitalioti balsus, stumdyti įrašus... montuoti garsą... Man reikia, kad padarytum tik keletą dalykų, o toliau gali žaisti — na, žinai, daryti ką nori. Gal kils kokių idėjų...

Toks pasiūlymas tuo metu mane apstulbino: štai pardavinėju futbolo gaireles, o čia kažkas mano, kad galėčiau turėti idėjų!

— Ei, — žiūrėdamas į mane tarė Ralfas Pakeris. — Tu juk ir angliškai kalbi, ką?

— Kiek mokėsi? — prasižiojau.

Pakeris tvojo savo šiaurietiška pirštine per magnetinių juostų stirtą, viena ritė nuskriejo ant grindų vartydamasi lyg priblokšta žuvis.

— Mokėsiu tau! — riktelėjo jis gūžtelėdamas galingais pečiais, ir ant kaklo kabantis teleobjektyvas susiūbavo. Man mintyse iškilo vaizdas, kaip niršta Senis Takas.

Nors jau senatvės apkvaišintas ir nualintas

Strėlės, giliai susmigusios krūtinėn,

Platesnėn negu vyno statinaitė Gurko rūsyje,

Senasis Takas puolė prie niekšingojo žudiko

Ir persmaugė jam kvapą jo paties temple.

Tada galingu delnu, kurs papratęs

Be vargo vadeliot žirgų šimtinę,

Sau persmeigė kiaurai krūtinę Takas

Ir kurtinamai sudejavęs išsitraukė strėlę.

Pastvėręs tą garuojantį krauju ir lipnų smaigą,

Nudūrė Takas išdaviką Gurką, perskrodė

Jį visą! Paskui Didysis Takas padėkojo

Gvolfui ir laimino krauju atskiestas vaišes.

Šitaip kalbų laboratorijoje tarp kabinų šėlo Ralfas Pakeris; būrelis persigandusių pradinio vokiečių kalbos kurso studentų gūžėsi tarpduryje, o Pakeris niekaip negalėjo nurimti.

— Velniai mieliausieji! Ar aš turiu tau mokėti? Už patirtį? Ir už galimybę! Klausyk, Bamperi, — mano neištikimi studentai sukrizeno, — tai tu man turi mokėti už suteiktą šansą. Aš tik pradedu, net pats sau nemoku! Pardaviau pusantro tūkstančio kvailų futbolo gairelių, kad įpirkčiau vieną plačiakampį objektyvą, o tu nori gauti atlygį už savo lavinimą!

— Palauk! Pakeri! — sušukau; studentams sprunkant į šalis jis jau ėjo pro duris.

— Krušt tave, Trampamai, — atsiliepė Pakeris. Ir tūžmingai atsigręžė į pirmakursius. — Krušt jį, sakau!

Akimirką, paveiktas jų aklo siaubo, išsigandau, kad visi tuoj puls ant manęs ir impulsyviai paklus jo įsakymui. Bet nubėgau jam iš paskos. Radau godžiai, dideliais gurkšniais malšinantį troškulį prie geriamojo vandens fontanėlio koridoriuje.

— Nežinojau, kad pardavinėjai futbolo gaireles, — tariau.

Vėliau, patenkintas mano žaidimais su garso takeliais, Pakeris pareiškė kada nors pajėgsiąs užmokėti.

— Kai galėsiu mokėti pats sau, Trampamai, bus darbo ir tau.

Ir Ralfas Pakeris tesėjo žodį. „Grupinis reikalas” sulaukė šiokio tokio pasisekimo. Ta dalis, kur virš alaus pripampusios minios Benio užkandinėje skamba „Horsto Veselio daina”6, — tai mano sumanymas. Ir susirinkimo Ajovos universiteto Matematikos departamente epizodas, kuriame skamba vokiečių kalba ir bėga subtitrai: „Iš pradžių suimate juos pagal deramą teismo nutartį, vėliau pradedate suiminėti tiek daug, kad atrodo normalu teisti grupėmis, paskui visi taip sunerimsta dėl koncentracijos stovyklų, kad nebekvaršina jums galvos dėl teismo nutarties, taigi...”

Tas filmas buvo savaip propagandinis. Jame blogis — tai vidinis grupės priešiškumas, nukreiptas į individą. Tačiau tai nebuvo politinis filmas: visos grupės buvo vaizduojamos vienodai neigiamai. Priešą įkūnijo bet kuri susivienijusi minia. Net klasėje galvomis linksintys mokiniai: „Taip taip, suprantu, sutinku, jawohl!”

Visiems „Grupinis reikalas” atrodė novatoriškas. Jis susilaukė tik vienos didesnės pretenzijos; Ralfą ji pasiekė laiško pavidalu — jį atsiuntė Amerikos vokiečių draugija iš Kolumbo Ohajo valstijoje. Laiške buvo teigiama, kad filmas nukreiptas prieš vokiečius, „atkakliai žarsto ataušusias žarijas”. Telkimasis į grupes nėra vien vokiečių bruožas, buvo rašoma laiške, ir apskritai grupės — joks blogis. Ralfas buvo išvadintas pakvaišėliu. Laiško nepasirašė joks konkretus asmuo. Pabaigoje tebuvo uždėtas štampas: AMERIKOS VOKIEČIŲ DRAUGIJA.

— Dar viena suknista grupė, — pasakė Ralfas. — Tą laišką parašė daugiau kaip penki šimtai žmonių. Koks šūdas, Trampamai, aš to visai neturėjau omeny. Ta prasme... pats nežinau, ką turėjau omeny...

Tai iki šiol būdinga Ralfui; jo filmai dėl to labiausiai ir kritikuojami. Beveik visada sakoma, kad jie „novatoriški”, dažnai „nepretenzingi”, paprastai „teisingi”. Tačiau, pavyzdžiui, The New York Times nurodo „tam tikrą ryžto stoką... jis nesuformuluoja savojo požiūrio”. The Village Voice pažymi, kad „požiūris visada siekia būti asmeniškas, autentiškas ir šviežias, bet Pakeris nesiima gvildenti klausimo iš esmės... atrodo, kad jam pakanka vien atspindėti vyksmą”. Man regis, to ir pakanka.

— Šūdas, — sako Ralfas. — Tai tik vaizdai, Trampamai.

Iš tiesų — man kaip tik smagiausia, kad jie neturi „prasmės”.

„Grupinis reikalas” buvo vienintelis propagandinis jo filmas; jis vienintelis ir prizą laimėjo. Prie kitų dviejų jo filmų aš neprisidėjau; tuo metu skyriausi ir su žmona, ir su protu.

Ralfas patraukė į ilgą kelionę iš Ajovos į Niujorką. „Švelnus purvelis” pasakojo apie roko grupę. Ralfas tiesiog sekė paskui ją, važinėjančią su koncertų turu. Interviu su merginomis, kadrai, kur vaikinai kerpa vienas kitą, merginoms surengtos imtynės kojomis, laimėtojų prizai. Filmo kulminacija — kai elektros iškrova iš stiprintuvo netyčia nutrenkia grupės lyderio šunį. Grupė atšaukė koncertus visai savaitei. Užjaučiantys gerbėjai pridovanojo gal penkiasdešimt šunų. „Tai puikūs šunys, — sakė grupės lyderis, — bet senojo Švelnaus Purvelio niekas nepakeis.” Ir šuo buvo tuo pat vardu.

Trečiasis filmas pasakojo apie nedidelį klajojantį cirką, su kuriuo Ralfas važinėjo po gausybę vieno vakaro spektaklių. Prifilmavo daugybę kadrų, kaip statoma ir ardoma cirko palapinė, ir pokalbių su oro akrobatėmis.

„Ar cirkas miręs?” – „Dieve... kodėl gi taip manai?”

Ir labai ilgas epizodas apie dramblio prižiūrėtoją, netekusį trijų dešinės rankos pirštų, kai ant jų užmynė dramblys.

„Ar vis dar myli dramblius?” — „Žinoma, myliu.” — „Net ir tą dramblį, kuris užmynė tau ant rankos?” — „Tą ypač myliu. Jis nenorėjo užminti man ant rankos. Net nežinojo, ant ko stato koją. Aš tiesiog padėjau ranką ten, kur jis kėlė koją. Vis tiek būtų ją ten pastatęs. Ir jis labai dėl to sielojosi.” — „Dramblys sielojosi? Jis suprato, kad numynė tau ranką?” — „Jėzau, aišku, suprato. Aš suklykiau: „Užmynei ant mano rankos, po velnių!” Žinoma, puikiai suprato ir labai krimtosi.”