Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Toliau eina fragmentiški kadrai su drambliu, kuriais mėginama perteikti, kaip jam gaila. Manau, tai buvo prasčiausias Ralfo filmas. Net negaliu prisiminti jo pavadinimo.

Tačiau aš grįžau ir vėl dirbu garso režisieriumi, tad filmai turėtų pagerėti, bent jau garso atžvilgiu. Dabar kuriame vieną filmą, vadinasi „Tenai, fermoje”. Jis pasakoja apie hipių komuną, vadinamą Laisvąja ferma. Laisvieji fermeriai nori, kad žeme — bet kokia žeme — naudotųsi visi. Jų manymu, privati nuosavybė yra niekai. Žemė turi būti laisvai prieinama tiems, kurie ją dirba. Hipiams kyla šiokių tokių sunkumų susidūrus su keliais tikrais Vermonto fermeriais. Tikrieji fermeriai mano, kad privati nuosavybė yra gerai. Laisvieji fermeriai mėgina paaiškinti tikriesiems, kaip negailestingai jie skriaudžiami neleidžiant laisvai naudotis žeme.

Atrodo, bręsta konfliktas. Nedidelis to krašto laisvųjų menų koledžas paįvairina situaciją tam tikra intelektualine sumaištimi. Ralfas kiekvieną savaitgalį važiuoja į Vermontą pažiūrėti, ar susidūrimas dar neįvyko.

— Jis vis dar bręsta, — sako.

— Kai ateis žiema, — aiškinu jam, — gal jaunimas sušals, išalks ir tiesiog pasitrauks nuo tos žemės.

— Tada mes šitai nufilmuosime, — atsako Ralfas.

— Gal nebus jokio konflikto, — svarstau.

— Gal ir nebus, — sutinka Ralfas, ir Tulpen atgalia ranka kilsteli krūtį.

Ralfą šitai erzina. Kai atvažiavau į Niujorką, ji jau dirbo pas Ralfą; jis davė Tulpen darbo, nes ji miegodavo su juo. Ak, tai buvo taip seniai. Tulpen nieko neišmanė apie montavimą, bet Ralfas jai parodė, kaip tai daroma. Kai ji išmoko, liovėsi miegojusi su juo. Ralfas jos neišmetė, nes ji — fantastiška montuotoja, bet kartais jis įširsta, kad buvo atstumtas.

— Miegodavai su manimi tik kad gautum tą darbą, — sako jis Tulpen.

Tulpen nesutrikusi atsiliepia:

— Tau nepatinka, kaip aš dirbu?

— Tavo darbas man patinka.

Jie abu supranta, kad kitos išeities nėra.

O vaikinukas, vardu Kentas, bėgiojantis su pavedimais, — kita istorija.

Abu su Tulpen sėdime ryškinimo kambaryje, siurbčiojame kavą ir stebimės, kur pagaliau mūsų spurgos. Tulpen tvarko kai kuriuos Ralfo kadrus, dar karštus po džiovintuvo, karpo kraštus dideliu popieriaus peiliu. Čekšt! Jau dvi savaites negirdėjau nė žodžio iš tos prakeiktos Bigi. Kaip kiti vaikai elgiasi su Kolmu mokykloje? Ar jis tebesikandžioja?

— Kas nors negerai? — klausia Tulpen.

— Mano pimpalas, — atsakau. — Rodos, jis vėl kemšasi. Nelemtas vandens metodas...

— Nueik pas gydytoją, Tramperi, — kasdieniškai sako ji. — Pasidaryk operaciją.

Čekšt! Švysteli baisusis popieriaus peilis; mintyse regiu kraugerį Vinjeroną.

Įžengia Kentas.

— Sveiki!

Pats tu sveikas, Kentai.

— Ei, ar matėt ką tik nufilmuotą medžiagą? Dabar jam tikrai pavyko.

— Kas pavyko, Kentai?

— Naujoje medžiagoje — nuostabi šviesa. Ten jau darosi šalta. Net ir oras — prieš juos. Kažkas rengiasi žengti pirmąjį žingsnį. Ta prasme, suknista kamera kažką nujaučia.

— Tai nereiškia, Kentai, kad kas nors atsitiks.

Su šalto oro gūsiu įgriūva Ralfas. Ruonio kailio batai, šiaurietiškos kumštinės pirštinės, eskimų skranda, nors dar tik ruduo. Jei pamėgintum įsivaizduoti Ralfą atogrąžų klimate, susidurtum su problema: jam tektų keisti savo kailinį įvaizdį. Galėtų vaikščioti apsivyniojęs karklais, šiaudais ar nendrėmis — tokia didžiulė pintinė!

— Sveiki! — sako jam Kentas. — Vakar vakare žiūrėjau „Baltuosius kelius”.

— Kieno? — klausia Ralfas.

Visi žinome, kad Kentas išmano nedaug.

— Taigi žinai, — nenusileidžia Kentas. — „Baltieji kėliai” — naujas Gronco filmas.

— A, taip taip, — sako Ralfas maudamasis pirštines, audamasis batus, lįsdamas iš savo kailių.

— Dar vienas šlamštas, — aiškina Kentas. — Toks pat kaip ir jo ankstesnis mėšlas. Sunkus toks, supranti?

— Taip taip, — sako Ralfas vyniodamasis šaliką ir dairydamasis. Kažko trūksta.

— Šį rytą žiūrėjau tavo naują filmuotą medžiagą, — kalba jam Kentas. Ralfas galvoja: ko čia trūksta? — Ji tiesiog puiki, — nenutyla Kentas. — Net ir suknistas oras...

— Kentai, — sako Ralfas. — Kur pyragaičiai?

— Aš tik laukiau, kol tu pasirodysi, — rausdamas teisinasi Kentas.

— Du su uogiene, vieną sluoksniuotą su kremu, — sako Ralfas. — Tulpen!

— Du sluoksniuotus su kremu.

— Trampamai...

— Raguolį.

— Kentai, du sluoksniuotus su kremu, du su uogiene ir vieną raguolį, — vardija Ralfas.

Kentui išėjus vykdyti užduoties, Ralfas klausia mūsų:

— Kas, po velnių, tas Groncas?

— Ką aš žinau, — atsiliepia Tulpen.

— „Baltieji keliai”, — sakau. — Dievas žino...

— Ar Kentas rūko? — klausia Ralfas. Niekas apie tai nenutuokia. — Na, jei nerūko, — pareiškia Ralfas, — turėtų pabandyti. O jei rūko, turėtų mesti.

Grįžta Kentas, paslapčių ir informacijos kasykla.

— Du su uogiene, du sluoksniuoti su kremu ir vienas raguolis.

— Ačiū.

— Ačiū.

— Ačiū, Kentai.

— Penktadienį vakare pas Bepą atsidaro naujas „Vordelas”, — praneša Kentas.

— Neištemps ir savaitės, — sakau jam žiūrėdamas į Tulpen: kas tas Vordelas? Jos žvilgsnis sako: o kur tas Bepas?

— Gerai, gerai, — taria Ralfas.

Žiūrime, kaip Kentas krauna kavą į kavinuką.

— Kentai, žiūrėk, kad liktų vietos vandeniui, — sako Tulpen.

Ralfas akivaizdžiai nusivylęs pyragaičiais su uogiene.

— Rausva uogienė, — sako jis atsargiai bakstelėdamas pirštu. — Aš mėgstu tamsiai raudoną.

— Vynuogių, Ralfai, — sakau aš.

— Aha, vynuogių, — sutinka jis. — Šitas rausvas mėšlas nevalgomas.

Kentas sunerimsta.

— Girdėjau, Markas nuvykęs į Pakrantę, — sako jis, — rengia riaušes.

— Kaip raguolis, Trampamai?

— Puikus raguolis, Ralfai.

— Du raguolius, Kentai, — taria Ralfas. — Trampamai, ar valgysi dar vieną?

— Ne, — sako Tulpen. — Jis storėja.

— Dar tris raguolius, Kentai, — sako Ralfas, baksnodamas bjaurią rausvąją uogienę.

— Tu jau esi storas, — kalba Tulpen. — Tramperį dar galima išgelbėti.

— Tris raguolius, Kentai, — sako Ralfas.

Kentui pravėrus duris, iš kambario dingsta įtampa. Ralfas pasiklauso nerangių Kento žingsnių aido lauke. Mūsų ausims lyg sąmokslininkams palikta šis tas ypatinga; šitai visada aiškiai jaučiame. Ralfas stengiasi vengti asmeniškumų girdint Kentui. Manau, tai savotiška profesinė savisauga.

— Trampamai, vaikine, — sako jis, plačiomis letenomis prisitraukdamas mane ir Tulpen. — Vaikine, būtum matęs, kokį vakar sutikau užpakaliuką...

Bet jis stebi Tulpen, laukia, kada ji atgalia ranka kilstelės krūtį. Tulpen elgiasi gudriai — ji nusigręžia. Jai einant prie durų alkūnė šiek tiek kilsteli.

— Mačiau! — šaukia Ralfas.

Tačiau Tulpen jau išėjo; montažinės durys užsidaro, ir lieku vienas su Ralfu Pakeriu, kuris — nors niekada nežino, ką nori pasakyti, o gal kaip tik dėl to, — yra avangardistinio kino pirmeivis.

Mes laukiame raguolių.

5 Amišai - anabaptistų šaka, atsiradusi Europoje Reformacijos laikotarpiu. Amišų likę tik JAV ir Kanadoje; gyvena savitai, gana izoliuotai.

6 „Horsto Veselio daina“ - Vokietijos nacionalsocialistų himnas 1930-1945 m.

8 Kiti seni laiškai

Fredas Tramperis

Ajovos av. 918