Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Ritualai iškalbingesni už faktus!

Pavyzdžiui, anksčiau turėjau magnetofoną — tikrą draugą. Be to, rašydavau laiškus žmonai — rašydavau Bigi dar tada, kai gyvenau su ja. Žinoma, tų laiškų jai neduodavau. Iš tiesų tai buvo ne laiškai — svarbus buvo pats jų rašymo ritualas.

Vieną parodžiau Tulpen.

Ajova Sitis

1969 m. spalio 5 d.

Galvoju apie tave, Kolmai, apie savo vienintelį vaiką. Ir apie tave, Bigi, — tie ligoninės chalatai tau netinka.

Kaip tu keliesi šeštą — grakščiai, tvirtai, ryžtingai siekteli žadintuvo; tada savo šiltu kūnu nuslysti atgal prie manęs.

„Dar viena diena, Bigi, — murmu aš.

„Ak, Bogusai, — sakai tu. — Ar atsimeni, kaip atsibusdavome Kaprune?”

„Langas užverstas sniegu iki viršaus, — murmu negalvodamas, — šiek tiek pripustyta pro lango rėmą, baltas žiupsnelis ant palangės...”

„Ir kvepia pusryčiais! — šūkteli tu. — O apačioje, svetainėje, — slidės ir batai...”

„Tyliau, Bigi, — sakau, — pažadinsi Kolmą...”

Jo ulbėjimas jau ataidi iš koridoriaus.

„Nešauk ant jo, kai išeisiu”, — sakai man, Bigi, ir jau stovi prie lovos, kamšai antklodę. Nustypčioji per šaltas grindis, tavo didelės stačios krūtys žvelgia į aušrą; jos per prieškambarį nukreiptos į virtuvės langą (negaliu atspėti, ką simbolizuoja ši kryptis).

Tada liemenėlė suveržia tave, Bigi, kaip pakinktai persigandusį arklį. Tas prakeiktas ligoninės chalatas šaltai nuvinguriuoja tavimi žemyn, ir mano Bigi išnyksta nušvarinta, apmarinta; tavo drabužiai tokie pat beformiai kaip indas su dekstroze, kurį šįryt pamatysi apverstą ir varvinantį senukams savo cukringąją jėgą.

Kažko paskubomis užkandi ligoninės kavinėje, plepėdama su kitomis slaugėmis. Jos pasakoja, kada kurios vyras vakar parėjo namo, ir žinau, kad sakai joms: „Mano Bogusas miega su Kolmu. Ir naktį jis miegojo su manimi.”

Bet šiąnakt, Bigi, man pasakei: „Tavo tėvas — pimpis.”

Dar niekada negirdėjau tavęs taip kalbant. Žinoma, sutikau su tavimi, ir tu pridūrei: „Ko jam iš tavęs reikia!”

Atsakiau: „Įsitikinti, kad galiu kristi veidu į purvą.”

„Na, taip ir yra, — tarei man, Bigi. — Ko dar?”

„Jis tikriausiai laukia, — spėjau, — kol pasakysiu, kad jis visada buvo teisus. Nori, kad prišliaužčiau keliais ir bučiuočiau jo dulkėtus daktaro batus. Tada turėčiau išlementi: „Tėve, noriu turėti profesiją.”

„Tai nejuokinga, Bogusai”, — tarei man. O aš maniau, Bigi, kad galiu pasikliauti tavo linksmumu.

„Šie metai paskutiniai, Bigi, — atsiliepiau. — Grįšime į Europą. Vėl galėsi slidinėti.”

„Šūdas”, — tiek tepasakei. Dar niekada nebuvau girdėjęs, kad vartotum tokius žodžius.

Paskui tik varteisi šalia manęs lovoje, nuo galo sklaidydama žurnalą apie slidinėjimą, nors tikriausiai šimtą kartų esu tau sakęs, kad tai prastas skaitymo būdas.

Kai tu skaitai, Bigi, smakrą įremi į savo aukštą krūtinę; tavo vešlūs, ties pečiais pakirpti plaukai, mieloji, palinksta į priekį uždengdami skruostus, ir tada matau tik iš jų kyšantį smailios nosies galiuką.

Ir juk tai visada žurnalas apie slidinėjimą, Bigi, ar ne? Turbūt nesistengi manęs užgauti, bet vis primeni, ką iš tavęs atėmiau, ar ne? Aptikusi neišvengiamą kalnų vaizdą, sakai: „Ak, žiūrėk, Bogusai. Ar nesame ten buvę? Ar ta vieta ne prie Celio, o gal... ne! Mariacelis, ar ne? Tik pažiūrėk, kaip jie puola iš to traukinio. Dieve, Bogusai, žiūrėk, kokie kalnai ...”

„Ak, Bigi, kol kas esame Ajovoje, — primenu. — Rytoj pasivažinėsime po kukurūzų laukus. Paieškosime kokios kalvelės. Dar geriau, jei rasime meitėlį su nuolaidžia nugara. Apipilsim jį purvu, aš pakelsiu jo snukį aukštyn, o tu galėsi čiuožti tarp jo ausų ir žemyn iki pat uodegos. Ne kažin koks kalnas, bet...”

„Bogusai, aš nieko nenorėjau pasakyti, — atsiliepi. — Tik norėjau, kad pažiūrėtum į tą nuotrauką.”

Ir kodėl negaliu palikti tavęs ramybėje? Vis varau savo: „Galėčiau tempti tave automobiliu, Bigi. Tu čiuožtum tarp kukurūzų stiebų lyg slalomo trasoje, vaikydama fazanus! Rytoj nedelsdamas įtaisysiu „Korveirui” antrą varantį tiltą.”

„Baik, — sakai tu; tavo balse girdėti nuovargis. Lempa prie lovos sumirkčioja, trakšteli ir užgęsta; tamsoje tu šnabždi: — Bogusai, ar apmokėjai elektros sąskaitą?”

„Tai tik saugiklis”, — atsakau ir palikęs šiltą lovoje išgulėtą įdubą pėdinu į rūsį.

Gerai, kad nuėjau, nes tądien dar nebuvau nusileidęs atpalaiduoti pelėkautų; tu juos atkakliai statai pelei, kurios aš nenoriu pagauti. Tad dar kartą išgelbsčiu pelę ir pakeičiu saugiklį — tą patį, kuris vis perdega be jokios priežasties.

Tu, Bigi, iš viršaus šauki: „Štai! Jau dega! Tau pavyko!” — lyg būčiau padaręs kokį stebuklą.

Kai grįžtu pas tave, tavo stiprios rankos šviesiais plaukeliais sukryžiuotos ant krūtinės, tu krutini pėdas po antklode.

„Jau gana skaityti”, — pareiški tu, narčiai žybčiodama akimis ir šiugždendama tomis didelėmis pėdomis.

Ak, Bigi, žinau, juk stengiesi, kad man būtų geriau, bet dar žinau, kad tas pėdų sukiojimas — tai senas slidininkų pratimas, mankština kulkšnis. Manęs neapmausi.

Sakau tau: „Tuoj grįšiu, Bigi. Tik pažiūrėsiu, kaip Kolmas.”

Visada šiek tiek pastoviu žiūrėdamas, kaip jis miega. Vaikai man rūpi, nes jie tokie pažeidžiami, tokie trapūs. Naktį, Kolmai, keliuosi įsitikinti, ar tu tebekvėpuoji.

„Bogusai, jis tikrai visiškai sveikas vaikas.”

„Ak, Bigi, neabejoju, kad sveikas. Bet juk atrodo toks mažutis .”

„Pagal savo amžių jis gero ūgio, Bogusai.”

„Žinau, Bigi. Bet aš ne tai turėjau galvoje...”

„Na, tik nepažadink jo su tais savo pažiūrėjimais.”

Kartais naktį šūkteliu: „Bigi, žiūrėk! Jis negyvas !”

„Dėl Dievo meilės, jis miega...”

„Bet tu tik pažiūrėk, kaip jis guli, — nerimstu. — Jam lūžęs kaklas.

„Bogusai, tu pats taip miegi...”

Na, koks tėvas, toks ir sūnus; esu tikras, sugebėčiau miegodamas nusilaužti kaklą.

„Grįžk į lovą, Bogusai”, — girdžiu, kaip šauki mane atgal į savo įdubą.

Tikrai neišsisukinėju. Bet privalau patikrinti dujinę krosnį — degiklis nuolat gęsta. Ta krosnis skleidžia keistus garsus; vieną dieną atsibusime jau iškepti. Tada patikrinu durų spyną. Ajovoje esama ne vien paršų ir kukurūzų — bent jau gali būti.

„Ar eisi pagaliau gulti?” — šauki tu.

„Jau einu! Ateinu, Bigi!” — pasižadu.

Bogusas Tramperis nuolat viską tikrina kelis kartus. Gali vadinti jį nesupratingu, bet abejingas jis tikrai nėra.

Mano niekam neskirtas laiškas Tulpen nepadarė įspūdžio.

— Dieve, tu visiškai nepasikeitei, — pasakė ji.

— Dabar mano gyvenimas kitoks, — atsiliepiau. — Esu kitoks žmogus.

— Kadaise jaudindavaisi dėl pelės, — tarė Tulpen, — o dabar dėl vėžlių ir žuvyčių.

Čia ji mane pagavo. Tylėjau, ir ji nusišypsojo, atgalia ranka vos vos kilstelėdama krūtį. Kartais, kai ji šitaip daro, iš tiesų galėčiau jai vožtelėti.

Bet tai tiesa. Tikrai jaudinuosi dėl vėžlių ir žuvyčių. Nors ir ne taip kaip kadaise dėl pelės. Ta pelė gyveno nuolatiniame pavojuje; jaučiau pareigą apsaugoti ją nuo Bigi pelėkautų. O Tulpen jau rūpinosi tais vėžliais ir žuvytėmis, kai apsigyvenau pas ją. Jos lovą iš trijų pusių supa knygų lentynos, siekiančios iki juosmens; esame apsitvėrę žodžiais. Visas tas lentynas vainikuoja burbuliuojantys akvariumai, aprietę mus it vandeninga U. Jie kliuksi visą naktį. Tulpen laiko juos apšviestus povandeninėmis neono lempomis. Turiu pripažinti, tai paranku, kai reikia keltis nusišlapinti.