Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Paskutinį kartą perku šitoje skylėje, — sako ji ir griebia iš kasininkės savo čekių knygutę.

— Tuoj pat dinkite iš čia, — šnibžda vadybininkas, bet Kolmui, o ne Bigi.

Toji drebia:

— Tai pasitrauk iš kelio...

Vadybininkas ir mėgina tai padaryti, prisiploja prie prekystalio, kai Bigi, spausdama jį šlaunimi, grūdasi lauk. Sunku rasti žmogų, kuris tilptų su Bigi tokiame siaurame praėjime.

O ji laikosi labai oriai; sušnypščia automatinės durys, Bigi išdidžiai nužingsniuoja per automobilių aikštelę, jai iš paskos vingiuoja Cheerios pėdsakas. Jeigu ji apskritai ką nors galvoja, tai maždaug taip: jei būčiau buvusi su savo slidėmis, tame praėjime būčiau žiebusi staigų posūkį. Briaunas aš prižiūriu, jos visada aštrios kaip reikiant. Išorinė briauna nurėžtų spenelius tam niekdariui per jo greitai džiūstančius marškinius.

Tačiau ji tik išsako Bogusui savo nuomonę, iš kur kyla piniginės problemos.

— Per tavo tėvą, tą pimpį...

...ir man belieka sutikti, kai jau visi esame namie, o Kolmas šliaužioja po Cheerios. Šviesa mūsų miegamajame sutraška, mirkteli ir užgęsta. Regis, Bigi nepastebi, kad užgeso tik ta viena lempa, kitur visos dega.

— Jie mus atjungė! — šaukia ji. — Ak, Dieve, Bogusai, ar nemanai, kad galėjo palaukti ryto?

— Tikriausiai tai tik lemputė, Bigi, — sakau. — Arba tas prakeiktas saugiklis.

Kaip visad murmėdamas mėginu grumtis su ja, kad pralinksminčiau, bet kaip tik tada ji, atrodo, pamato, kokį šiukšlyną iš Cheerios padarė Kolmas. Atstumia mane, ir į vakarinį rūsio tyrimą leidžiuosi vienas.

Lipu žemyn drėgnais mūro laiptais nepamiršdamas, kad privalau atleisti pelėkautų spyruoklę ir išgelbėti pelę nuo giljotinos. Paskui šūktelėti Bigi: „Na ir gudri mūsų pelė, Bigi. Spąstai užsitrenkę, o ji vėl neįkliuvo.”

Bet šį kartą matau, kad pelė pati pergudravo spąstus — įsmuko vidun, pačiupo sūrį, bet savo mažos švelnios galvutės neprarado. Mane prakaitas išpila pagalvojus, kaip ji rizikuoja. Šnibždu pelėsiais atsiduodančiam rūsiui:

— Klausyk, Pele, noriu tau padėti. Būk kantri, leisk man užtrenkti spąstus. Daugiau šitaip nerizikuok, gali pražūti.

— Ką? — atsiliepia viršuje Bigi.

— Nieko, Bigi, — šūkteliu. — Tik išplūdau tą prakeiktą pelę. Ir vėl tas pats! Ji paspruko!

Tada ilgai tūnau prie saugiklių dėžės; tą saugiklį pakeičiau jau seniausiai ir Bigi jau šaukė, kad viskas gerai, šviesa vėl dega. Girdžiu, kaip lauke kitapus sienos tiksi elektros skaitiklis. Vaizduojuosi, kad girdžiu plakant mažutę pelės širdelę. Ta pelė galvoja: Dieve, ką tie milžinai medžiotojai sumanė šį kartą? Todėl šnabždu į tamsą:

— Nebijok. Aš su tavim.

Paskui pelės širdies plakimas, regis, nutyla. Vos ištveriu nesurikęs, išsigąstu beveik taip pat kaip pagalvojęs, kad Kolmas per miegus nebekvėpuoja.

Bigi šaukia:

— Bogusai, ką tu ten darai?

— Ai, nieko, Bigi.

— Labai jau ilgai nieko nedarai, — sako Bigi.

Pagaunu save galvojant: iš tiesų labai ilgai! Ir nėra nieko, ką galėtum pavadinti tikru vargu ar kančia. Tebūna vien šioks toks skausmas, o kartais dar ir smagu. Tie kas vakarą nutinkantys menkniekiai — visi tokie nedidukai — taip ir neišaugo į ką nors didinga ar pagaliau rimta, jie paprasčiausiai taip pakeitė mano gyvenimą, kad dabar užsiimu beveik vien jais. Nuolatinis, nors ir menkas, susierzinimas.

— Bogusai! — šaukia Bigi. — Ką tu veiki?

— Nieko, Bigi! — vėl atsišaukiu; dabar jau sakau tiesą. Bent jau aiškiau suprantu, ką reiškia nieko nedaryti.

— Kažką vis tiek ten veiki! — rikteli Bigi.

— Ne, Bigi, — atsiliepiu, — tikrai nieko neveikiu. Garbės žodis!

Bogusas Tramperis dabar nemeluoja.

— Melagis! — šaukia Bigi. — Žaidi su ta prakeikta pele!

Su pele? Susimąstau. Ar tu vis dar čia? Tikiuosi, neužlipai laiptais pamaniusi, kad tai tavo didysis šansas. Juk tau kur kas geriau rūsyje, Pele Drąsuole. Čia, apačioje, nėra menkų dalykų.

Supratau! Štai su kuo nesutinku: su savo gyvenimu viršuje, kuris prigrūstas menkniekių — apsirikimų, bet ne nusikaltimų. Man nepasitaiko nieko sunkaus, mano gyvenime nėra nieko, kas būtų taip svarbu, jog reikėtų vengti, ar taip lemtinga, kad galėtum viską prarasti, — kaip tie pelėkautai.

— Bogusai! — klykia Bigi; girdžiu, kaip ji vartosi lovoje.

— Na, viskas! — šūkteliu viršun. — Jau ateinu!

— Kaip pelė? — klausia Bigi.

— Pelė?

— Pagavai pelę?

— Ne, Dieve, ne pelę, — atsakau.

— O tai ką tada? — klausia Bigi. — Kas ten yra, kad tiek laiko gaišai?

— Nieko, Bigi, — atsakau, — tikrai nieko...

...ir vėl naktis šaukia Tramperį vidurnaktį prie lango, regis, ir senąjį pievelės saugotoją Fičą vilioja iš lovos į prieangį įkvėpti oro. Jį tikriausiai slegia dar vienas Ajovos ruduo, kai visa taip grėsmingai miršta.

Bet šiąnakt Fičas nesikelia. Švelniai priglaudęs ausį prie karo laikų tinklelio, Tramperis staiga išgirsta sausų lapų šiurenimą ir gelsvoje gatvės lempų šviesoje mato, kaip vėjas aplink Fičo namą kedena negyvų rudens šiukšlių krūveles. Ponas Fičas mirė miegodamas! Jo siela akimirkai sukyla ir puola dar kartą grėbstyti pievelę.

Bogusas svarsto, ar nevertėtų paskambinti Fičams, išgirsti, kas atsilieps.

— Ką tik mirė ponas Fičas, — garsiai sako Tramperis.

Bet Bigi įpratusi miegodama nekreipti dėmesio, jei jis naktį kalba. Vargšas Fičas, mąsto nuoširdžiai susigraudinęs Tramperis. Kadaise paklaustas Fičas sakė, kad anksčiau dirbo Statistikos biure. Ar pagaliau tapote statistiniu vienetu, ponas Fičai?

Tramperis mėgina įsivaizduoti, kas buvo įdomaus per ilgą Fičo karjerą Statistikos biure. Palinkęs virš mikrofono jis mąsto, kad tas biuras pageidautų trumpo ir objektyvaus pristatymo. Pasižadėjęs apsiriboti pačiais svarbiausiais duomenimis jis spusteli mygtuką RECORD ir sako:

— Fredas „Bogusas” Tramperis gimė 1942 metų kovo 2 dieną Naujojo Hampšyro valstijoje, Portsmute, Pajūrio Rokingemo ligoninėje; priėmė jo tėvas, daktaras Edmundas Tramperis, urologas ir pavaduojantis akušeris.

Fredas „Bogusas” Tramperis 1960 m. baigė Ekseterio akademiją; Der Unterschied (mokyklos vokiškų filmų draugijos) viceprezidentas, Pudendum (mokyklos pogrindinio literatūros žurnalo) poezijos redaktorius; šį tą pasiekė lengvojoje atletikoje (šuoliai su kartimi) ir imtynėse (turėjo problemų dėl dėmesingumo: laimėdamas kovą, smarkiai pirmaudamas taškais staiga netikėtai pasijusdavo paguldytas ant menčių). Tramperio pažymiai ir koledžo tarybos vertinimai? Nieko ypatingo.

Gavęs sportininko stipendiją (už imtynes), lankė Pitsburgo universitetą; jo galimybės buvo vertinamos kaip „didžiulės”, tačiau turėjo išmokti įveikti tą apgailėtiną dėmesingumo stoką. Akademinių metų pabaigoje, jam išvykus iš Pitsburgo, stipendija buvo panaikinta. Laimėjimai imtynėse? Nieko ypatingo.

Lankė Naujojo Hampšyro universitetą. Profiliniai dalykai? Nenurodyta. Akademinių metų pabaigoje išvyko.

Lankė Vienos universitetą Austrijoje. Kokioms sritims skyrė dėmesį? Vokiečių kalbai. Dėmesio aprėptis? Na, susipažino su Merilu Overturfu.

Vėl įstojo į Naujojo Hampšyro universitetą ir baigė bakalauro laipsniu, specialybė vokiečių kalba. Gebėjimai užsienio kalboms įvertinti kaip „didžiuliai”.

Priimtas į Ajovos valstijos universiteto lyginamosios literatūros magistrantūrą. Nuo 1964 metų sausio iki rugsėjo pagal akademinę programą buvo išvykęs į tiriamąją stažuotę Austrijoje. Mokslinio darbo tikslas — ištirti ir įrodyti, kad Zalcburgo krašto bei Tirolio tarmiškos baladės ir liaudies pasakos dėl šiaurės germanų genčių migracijos yra kilusios iš senosios skandinavų žemaičių kalbos. Nustatė, kad šis teiginys nepagrįstas. Užtat ir toliau bendravo su Merilu Overturfu; Austrijos Alpių kaimelyje Kaprune susipažino su JAV slidinėjimo rinktinės nare Sju „Bigi” Kunft iš Ist Ganerio Vermonte; ši netrukus nuo jo pastojo.