Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Man viską pagrobė, — prisipažįstu. — Jie mane pričiupo.

— Jie? — sako priblokštas 368-asis.

— Minia, — sudejuoju, šiaip ne taip stodamasis nuo kelių. — Pamišę aistruoliai, — aiškinu jiems. Jie padeda man atsikelti; jų rūpestingumas mane žudo.

— 501-asis, — sako 368-asis, — tu nori pasakyti, kad jie pasiėmė visas tavo prekes?

Vangiai mosteliu į savo nuspurusią lentą ir apdraskytus, žvyro nubrozdintus kelius.

Po truputį atgaudamas kvapą suprantu, kad negalima gaišti. Be jokios abejonės, Fredas Pafas bus čia po akimirkos. Viršuje pasigirsta triukšmas — rungtynės prasideda. Dauguma kitų pardavėjų išsivaikšto; net ir 368-ajam, karštam aistruoliui, knieti mane palikti. Gestais rodau jam, kad jaučiuosi gerai ir jam nebūtina likti šalia manęs palaikyti.

— Reikia ką nors daryti, — murma jis, bet iš tiesų galvoja apie rungtynes.

Jeigu nebūčiau toks nusikamavęs, pasakyčiau, kad turime visus prekijus suburti į profsąjungą. Kalbėčiau apie dalijimąsi pelnu ir apgaudinėjamą proletariatą. Apšvieskime žmogų su futbolo kamuoliais margintu kaklaryšiu! Išdėstykim pradinį marksizmo kursą! Pasaulio prekijai, vienykitės!

Tačiau tuo metu kamuolys, lyg burtų lazdelės palytėtas, atrieda „Notr Dam” smūgių į vartus specialistui, greitakojui Nr. 25, stovinčiam per penkis jardus nuo vidurio linijos savo aikštės pusėje. O 368-asis sako:

— Prie kiekvienos lentos reikėtų dviejų žmonių.

— Tada jie turėtų komisinius dalytis per pusę, — atsiliepia vyriausiasis apskaitininkas.

— Nė velnio, — sako 368-asis, — komisinius reikia padvigubinti. Tik nepasakokit, kad iš šito šlamšto niekas neuždirba...

Jokios abejonės, 368-asis — tikras verslininkas, savąjį kaklaryšį su futbolo kamuoliais gavęs už skatikus.

Bet svarstymai nutrūksta. Virš mūsų stadionas žvėriškai sustaugia. „Notr Dam” Nr. 25 prasiveržė viduriu, pro jam užtvarą statantį saviškį 40-ąjį, labai tvirtą, aukso šalmu pasidabinusį šventąjį, visos komandos patroną. Mūsų 368-asis pasileidžia šoniniu koridoriumi prie artimiausio išėjimo, o vyriausiasis apskaitininkas puola į kalėjimo rūsį primenančią patalpą už prekybos kambario.

Apimtas troškimo bėgti taip greitai kaip „Notr Dam” 25-asis, spėju išsprukti laiku. Dabar judėjimas kur kas intensyvesnis. Būriai pavėlavusiųjų plūsta pro vartus. Smūgis visu kūnu į minkštą, antklodėmis apsivyniojusį vyriškį — ir mano slaptą paniką lyg vėjas nupučia. Lekiu pro spaudos ložės vartus, laisvas tartum „Notr Dam” Nr. 25, kuris dabar vienui vienas anoje aikštės pusėje, vien „Ajovos” puolėjas bėga atsilikęs, o priešais „Ajovos” vartai. Šeimininkų pusėje gaudesys dūsta, virsta mirties tarškesiu, o iš fanatiškų katalikų pusės atsklinda veriantis džiaugsmo klyksmas. Kovingųjų Airių orkestras trenkia skambiai žalią gaidą.

Aš paprasčiausiai bėgu tolyn, į kitą stadiono pusę, kuo toliau nuo Nr. 25, tuoj praliesiančio pirmąjį kraują, kuo toliau nuo tos vietos, kur, įtariu, guli policininkas nukirsta galva ir kur pulkas atsargos karininkų savanorių jau naršo ieškodamas manęs. Sėkmingai įveikiu futbolo aikštę šiapus stadiono sienų, jei nepaisysime į surikiuotų automobilių bamperius nudaužytų mano kelių ir būtinumo išvengti tuos automobilius prižiūrinčio apsaugininko, — jo akys įtariai mirksi po žemai nusmukusiu baltu karo policijos šalmu. Kam jiems karo policija automobiliams saugoti?

Toliau vingiuoju per tuščią miestelį, lekiu žemyn iki Ajovos upės, pro atgrasiai tylius universiteto ligoninės pastatus. Prie Vaikų ligoninės įėjimo keletas fermerių, atsirėmę į savo sunkvežimių variklių gaubtus ar radiatorių groteles, lūkuriuoja žmonų ir vaikų, šie suėję vidun, tikisi universiteto teikiamų socialinių paslaugų. Čia gydomi kiaulių įkandimai, persileidimai ir nesuskaičiuojamos gyvulių ligos, kuriomis kažkaip užsikrečia fermeriai ir jų šeimos.

Kurį laiką bėgu lyg apakęs, nes įsivaizduoju klaikią, beprasmišką sceną: viena iš tų išprotėjusių, savo paršelius ėdančių kiaulių drasko Kolmą.

Paskui pro šalį lekia vaikinų bendrabučio kvadratas. Girdžiu grojant tik vieną patefoną, Skarlačio kūrinys arfai skamba maištingai — šiurkščiau ir pamaldžiau nei šukėmis pažiręs vitražas. Aiškiai ne futbolo aistruolis. Niekas nemato, kaip sustoju ir klausau; niekas nemato ir tada, kai vėl pajudėjęs išgirstu už nugaros žingsnius.

Tie žingsniai šiurena sunkiai, su nuovargiu. Gal tai nukirsdintasis universiteto policininkas su savo vargana galva, pakibusia ant sausgyslių. Net ir tokios būklės jis kažin ar būtų toks nusikamavęs kaip aš. Sustoju. Laukiu iš už nugaros artėjančių žingsnių, pajuntu, kaip delnas švelniai paliečia man ranką, ir suklumpu. Kakta paliečiu nuo saulės įšilusį bendrabučio kvadrato cementą, jaučiu Skarlatį sklindant mano stuburu aukštyn žemyn; taip juda ir ta ranka. Pamatau dvi kojas, dailias ir gležnas. Kai tos kojos pamato, kad žiūriu į jas, susiglaudžia; žemyn nusileidžia du keliai, tarsi dvi dailaus kūdikio užpakaliuko puselės. Silpna ranka mėgina kilstelėti man galvą; padedu jai. Guldau žvyru aplipusį smakrą ant jos sijono krašto.

Ir Lidija Kindl sako:

— Ak, pone Tramperi, — liūdnai ir tyliai. Truputį skaidresniu balsu priduria: — Wiegehts dirjetzt? Hoffentlich gut...

Vargu ar pajėgčiau prilygti jos dainingai vokiečių kalbai. Grįžtu prie senosios skandinavų.

— Klegwoerum, — tariu kimiai.

Ji kiša šaltą, trapią ranką po mano striukės apykakle, pasiekia sprandą ir suspaudžia iš visų jėgų.

Aplink mus stūksančiuose beveik tuščiuose bendrabučiuose arfos skambesys nutrūksta. Paskutinis akordas kybo virš manęs taip ilgai, kad jau tikiuosi, jog tas garsas tuojau ištikš ant mūsų. Stojuosi, padedu keltis Lidijai ir laikau ją priglaudęs; ji tokia liaunutė, kad ranka jaučiu, kaip prie stuburo plaka jos širdis. Ji pakelia į mane jauną, drėgną veidą — toks dailiai kaulėtas veidelis. Jeigu mano veidas būtų toks kampuotas, bijočiau vartytis per miegus, kad nenulaužčiau kokio gabalėlio. O ji pakelia tą pažeidžiamą veidą į mane.

Mano ūsai nepakenčia būti tyrinėjami iš arti, todėl skubiai ją pabučiuoju. Jos lūpos nenustygsta, tad atsitraukiu laikydamas ją už rankos. Imu žingsniuoti, prisitraukiu ją arčiau. Lentinis takas iki upės, jaučiu, kaip jos mažutis, aštrus klubas stuksi į mane. Ji stengiasi priderinti savo kampus ir spyruokliuojančią eiseną prie mano meškiško siūbavimo. Per upę ir tolyn į miestą; šiek tiek pastangų be žodžių, ir pagaliau einame darniai.

Matau mūsų atspindžius parduotuvių vitrinose. Jie užsikloja ant manekeno su gėlėtomis kelnaitėmis ir tokia pačia liemenėle, ant peties kabo rankinė. Netrukus mūsų atvaizdas keičiasi. Štai kitas rėmas — mūsų atspindys virš niūraus alaus gėrėjo veido, ant blyškia šviesa mirguliuojančio biliardo automato, ant stambios nugaros lošėjo, įnirtingai maigančio tą aparatą. Dar vienas rėmas — mes atsispindime tuščioje tamsioje vitrinoje, tik apatiniame mūsų atvaizdo kampe užrašas sako: IŠNUOMOJAMA. Perskaičiau jį du kartus, kol suvokiau, kad sustojau ir taikau mūsų veidus į tą vitriną. Jos veidą ir savąjį, visai arti vienas kito. Žiūrėdama į save ji stebisi, bet atrodo laiminga.

Tačiau tik pažvelkite į mane! Plaukai susivėlę, akys paklaikusios, burna nesąmoningai išsišiepusi; mano veidas — tai grimasa, kaulėta ir išberta dėmėmis lyg sugniaužtas kumštis. Už mūsų veidų žmonės lėtina žingsnius, jau susikaupęs būrelis, jie stabteli trumpai, pažiūri prisimerkę, kas ten patraukė mūsų žvilgsnius, ir nuskuba tolyn vos pamatę mūsų neprilygstamus veidus — tiesą sakant, sprunka, tarytum juos būtų išgąsdinę mano persikreipę bruožai.