— Galėčiau susitikti su jumis bet kada, — sako Lidija Kindl, kreipdamasi į šaligatvį. — Tik pasakykit laiką.
— Aš paskambinsiu.
— Arba galite perduoti man raštelį, — sako ji, — kalbų laboratorijoje.
— Taip, žinoma, raštelį, — sakau galvodamas: Jėzau! Rašteliai kalbų laboratorijoje?
— Ar dar kaip nors.
— Žinoma, kaip nors, — sakau, ir ji neramiai sujuda laukdama, kad vėl paimčiau ją už rankos.
Tačiau aš neimu. Išspaudžiu šypseną — perskeltas veidas vitrinoje, vypsantis lyg tikras skeletas. Žiūriu, kaip ji strykteli nuo šaligatvio krašto, stypčioja per pėsčiųjų perėją, atsigręžia ir pamojuoja man; pažvelgiu į vitrinos stiklą ir matau save keliantį ranką, nelanksčiai, nuo alkūnės, tarsi vielos, kurių padedamas ją judinu, būtų kažkaip persitempusios ar susisukusios.
Tada nuseku jai iš paskos apsimesdamas, kad man nerūpi jos dailiai krypuojantis užpakaliukas. Bet pastebiu, kad žmonės spokso man į kelius, ir pasilenkęs nuvalyti kraujo ir žvyro nuo savo skarmalų pametu Lidiją iš akių.
Ak, gailestis ir paguoda. Keistas dalykas — kai gauni truputį, būtinai imi trokšti kuo daugiau.
Taigi parėjau namo pas Bigi ir aptikau ją pasilenkusią koridoriuje, prie vonios kambario durų, šlepsenančią po namus be liemenėlės, tik su vienais iš mano marškinėlių, įsispraudusią į mano Levis džinsus, jai tokius ankštus, kad nevaliojo užsegti užtrauktuko. Kolmas žaidė tarp mūsų koridoriuje, rengdamasis kaktomuša sudaužti du sunkvežimius. O Bigi išvilko pro vonios kambario duris kibirą su chloro valikliu ir pagavo mane žiūrint taip, lyg tą akimirką jos stiprybė mane būtų priveikusi ir palikusi spoksantį, tarsi ji koks gyvūnas, bjaurus ir baugus, galintis suėsti mane gyvą
— Ko taip vėpsai? — paklausė ji.
— Nieko, Bigi, — atsakiau.
Bet teberegėjau savo atspindį vitrinoje ir negalėjau pažvelgti jai į akis.
— Ką gi, gaila, kad neatrodau jau tokia graži, — tarė ji, o aš krūptelėjau.
Ji artėjo prie manęs koridoriumi, koja stumdama kibirą su valikliu, pasilenkusi į šoną taip, kad krūtys persikreipė — vienas papas nukabo į šoną, o kitas atsikišo priekin, tiesiai į mane. Lyg nebūčiau užtektinai įbaugintas.
— Bogusai! — tarė ji. — Kas gi tau atsitiko? Rungtynės atšauktos? — Savo plačiu delnu ji kilstelėjo man veidą.
Tada išvydau, kaip atvimpa jos burna, ir iš pradžių pamaniau, kad ją pribloškė mano veidas iš vitrinos. Ne iš karto supratau, kad ji žiūri į mane piktai, ir nieko nejutau — iki pat tos akimirkos, kai liežuviu perbraukiau savo džiūstančias lūpas: burnos kampučiuose ir ant ūsų šerių švelniai švytėjo Lidijos Kindl lūpų dažų — blyškiai oranžinės meilės — likučiai.
— Tu šunsnuki! — pasakė Bigi ir ištraukusi iš kibiro varvantį grindų skudurą pirmiausia tėškė juo man į veidą, o paskui smarkiai perbraukė per burną. Tikriausiai nuo to valiklio, nuo jo aitraus kvapo panosėje, man ėmė ašaroti akys.
Žliumbdamas sumurmėjau:
— Bigi, aš netekau darbo.
Ji tebespoksojo į mane, tad pakartojau:
— Bigi, aš netekau darbo. Netekau to suknisto darbo...
Ir pajutau besileidžiąs ant savo žaizdotų kelių; tikrai per daug klūpojimo vienai dienai.
Bigi šalimais ėmė plauti grindis, pastvėriau ją už klubų ir apkabinau vis kartodamas:
— Netekau darbo, darbo!
Bigi trūktelėjo kelius ir pataikė man į smakrą; įsikandau liežuvį ir pajutau į gerklę varvant salsvą kraują. Vėl čiupau ją, ėmiau ieškoti veido ir staiga radau jį visai arti, ji irgi atsiklaupė ir savo tyliu, ramiu, tuo kitu balsu pasakė:
— Bogusai! Kas tau tas darbas, Bogusai? Na, juk tai buvo prastas darbas, ar ne? Ir iš jo niekada negaudavome tiek, kad pastebėtume, jog to darbo nebėra... Ar ne, Bogusai?
Tas chloro valiklis vis dėlto stiprus. Nepajėgiau ištarti nė žodžio; tik sugriebiau Bigi marškinėlius ir ėmiau šluostytis kruviną burną. Bigi prispaudė mane prie savęs; ji tokia standi, kad vargu ar palikau kokį įdubimą, bet susiradau įprastą vietą, tarp krūtinės ir šlaunies. Leidau Bigi burkuoti žemu, lygiu balsu.
— Nieko baisaus, Bogusai. Iš tiesų nieko tokio. Viskas bus gerai...
Tikriausiai būčiau jai dėl to paprieštaravęs, jeigu nebūčiau išvydęs Kolmo, kuris jau liovėsi daužęs mašinas ir ėjo prie mūsų labai susidomėjęs, kokį bejėgį padarą čiūčiuoja jo motina. Įsikniaubiau į Bigi ir jutau, kaip Kolmas švelniai baksnoja man nugarą, ausis ir kojas mėgindamas išsiaiškinti, kurioje vietoje skauda. Nors užmušk, nebūčiau galėjęs tvirtai pasakyti, kur tas skausmas.
— Turiu tau dovanėlę... — Sodrus Bigi balsas sklinda per koridorių, atsimuša aidu ir nuslopsta.
Paduoda man ją. Dovana darbo netekimo proga tam, kuris retkarčiais būna neištikimas! Kolmas krapšto etiketę, kol verčiu iš vengrų kalbos. Nuostabioji aštuonių uncijų skardinė su mano mėgstamu „Šernienos ragu su Medoko padažu” iš Milo Kubiko Peoples Market. Milas Kubikas, pabėgėlis gurmanas. Jis išsigelbėjo iš Budapešto, drauge išsiveždamas ir prisiminimus, ir tikras šito ir kitokių ragu skardines. Ačiū Dievui, kad jam pavyko. Žinau, jei pats būčiau buvęs Budapešte — su marinuotos šernienos stiklainiu kišenėje ar žiupsniu raudonųjų pipirų tarp kojų, — mane tikrai būtų sučiupę.
12 Ar nori turėti kūdikį?
Tulpen anksti išėjo namo, o Bogusas ir Ralfas Pakeris studijoje Kristoferio gatvėje pasiliko ilgiau ir eksperimentavo su „Tenai, fermoje” garso takeliu.
„Laisvąja ferma” vadinama hipių komuna užėmė daugiau kaip keturis akrus nedirbamos žemės, priklausančios vietiniam laisvųjų menų koledžui. Hipiai įveisė daržus ir kvietėsi tikrus tų apylinkių fermerius, kad pasidalytų su jais derliumi, siūlė ir patiems auginti daržoves. Koledžas turėjo kelis šimtus akrų nedirbamos žemės. Koledžo valdžia paprašė „laisvųjų fermerių” pasitraukti, bet šie atsakė tiesiog naudoją nedirbamą žemę. Nedirbama žemė — tai nusikaltimas žmoniškumui; Vermonte daugybei fermerių žemės trūksta. „Laisvieji fermeriai” liks koledžo žemėje tol, kol tie kiaulės juos išmes.
Ralfas žiūrinėjo naują filmuotą medžiagą apie paskutinius įvykius; Bogusas kaitaliojo garsą.
(Vidurinis planas; be sinchroniško garso; viduje, diena; parduotuvė. „Laisvieji fermeriai” atvyko apsipirkti, pasklinda tarp lentynų, ima prekes ir deda atgal, lyg tas maistas ir daiktai būtų kokios ypatingos dovanos.)
PASAKOTOJAS (Bogusas, balsas už kadro): „Laisvieji fermeriai” perka daigintų kviečių, medaus, rudųjų ryžių, pieno, apelsinų, obuolių vyno, rūkomojo popieriaus, kukurūzų burbuolių, cigarečių Camel, Marlboro, Winston, Lucky, Salem...
(Vidurinis planas; sinchroniškas garsas; lauke, diena; parduotuvė. „Laisvieji fermeriai ” trinasi apie savo psichodeliškai ištapytą „Folksvageno ” sunkvežimiuką, stovintį prie parduotuvės. Vaikinas ilgais, į uodegą surištais plaukais laiko pirkinių maišą; apsivilkęs kaimiškais darbiniais marškiniais. Jis grabalioja maiše ir traukia iš ten daiktus.)
VAIKINAS: Kieno Salem? (Laiko iškėlęs pakelį.) Na, kas prašė Salem?
Tada jie peržiūri epizodą su vietinio koledžo prezidentu. Prezidentas naudingas filmui, nes atvirai sako, kas netrukus nutiks.
(Vidurinis planas, kamera juda; be sinchroniško garso; lauke, diena; koledžo miestelis. Einame paskui koledžo prezidentą per automobilių aikštelę, toliau taku per miestelį. Jis puikiai apsirengęs, grakščiai linkteli keliems praeinantiems studentams.)
Читать дальше