Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Tramperis atsistojo ir užėjęs už akvariumų pro stiklą pažvelgė į ją. Jai tarp krūtų prasmuko žuvytė, prie pilvo atslinko dumblių.

— Tu nieko neveiki, — pasakė jam Tulpen. — Neturi jokios krypties, jokio gyvenimo plano. Tavo gyvenimas neturi net siužeto.

— Na, tai iš manęs išeis prastas filmas, ar ne? — Jis ieškojo žalsvai mėlyno unguriuko ir negalėjo rasti.

— Tramperi, man visiškai neįdomu, koks iš tavęs išeitų filmas. Man nerūpi tas prakeiktas filmas, Tramperi, — pamačiusi, kad jis spokso į ją pro akvariumą, supykusi apsisiautė paklode. — Liaukis žiūrėjęs man į tarpkojį, kai bandau su tavim pasikalbėti! — suriko.

Jis kyštelėjo galvą virš akvariumo krašto ir pažvelgė žemyn į ją. Buvo nuoširdžiai nustebęs, juk tik ieškojo unguriuko.

— Nežiūrėjau tau į tarpkojį, — pasakė, ir ji griuvo aukštielninka į lovą, lyg galutinai pavargusi.

— Tu niekada nenorėjai kur nors išvažiuoti savaitgaliui, — tarė ji. — Visi, kas gyvena Niujorke, bent jau nori kur nors išvažiuoti.

— Ar žinai tą mažą permatomą unguriuką? — paklausė jis durdamas pirštu į vieną iš akvariumų. — Tokį žalsvai mėlyną, visai mažutį?

Ji pakėlė galvą nuo paklodės ir įsispoksojo į jį.

— Na, niekaip negaliu jo rasti, — pasakė jis. — Man atrodo, jis kalbėjo... norėjau tau parodyti... — Pamatęs jos žvilgsnį nutilo. — Jis kalbėjo burbuliukais, — baigė Tramperis.

Tulpen tik papurtė galvą.

— Dieve mano, — sušnibždėjo.

Jis priėjo prie lovos ir atsisėdo šalia jos.

— Žinai, ką Ralfas sako apie tave, Tramperi? — paklausė ji.

— Ne, — atsakė jis piktai. — Papasakok, ką sako tas suknistas Ralfas.

— Jis sako, kad tu, Tramperi, nesugaunamas.

— Nesugaunamas?

— Niekas tavęs nepažįsta, Tramperi! Iš tavęs niekas nesklinda. Tu ne kažin ką ir veiki. Tau tiesiog kas nors atsitinka, ir tie įvykiai lieka kiekvienas sau. Tu nesigilini į tai, kas tau atsitinka. Ralfas sako, kad turėtum būti labai sudėtingas, Tramperi. Jis mano, kad giliai po paviršium tikriausiai turi kažkokį paslaptingą branduolį.

Tramperis spoksojo į akvariumą. Kur kalbantis unguriukas?

— O ką tu manai, Tulpen? — paklausė jos. — Kaip manai, kas ten, po paviršium?

— Kitas paviršius, — pasakė ji, ir Tramperis įsistebeilijo į ją. — O gal tik vienas paviršius, — pridūrė, — ir po juo daugiau nieko.

Jis supyko, bet atsistojęs tik papurtė galvą ir nusijuokė. Tačiau ji tebežiūrėjo į jį.

— Žinai, ką aš galvoju? — tarė jis ir vėl įsistebeilijo į akvariumą svarstydamas, ką gi jis iš tiesų galvoja. — Galvoju, kad mažutis žalsvai melsvas unguriukas dingo.

Ir nusišypsojo Tulpen, bet ji nepralinksmėjo ir nusigręžė.

— Vadinasi, tai jau antras, kurio netekau, — atsiliepė ji šaltai.

— Netekai? — paklausė jis.

— Na, pirmąjį įleidau į kitą akvariumą, ir jis prapuolė.

— Prapuolė? — vėl paklausė Tramperis; jis žvalgėsi po kitus akvariumus.

— Matyt, kažkuri žuvis jį suėdė, — tarė Tulpen. — Todėl antrąjį įleidau į kitą akvariumą, kad ir jo nesuėstų. Ir, matyt, čia jį suėdė kažkuri kita.

Tramperis pagraibė įkišęs ranką į akvariumą.

— Tai jos jį suėdė! — suriko jis.

Vis žiūrėjo, žiūrėjo, bet nebuvo matyti nė menkiausios žalsvai mėlynos kruopelės, nė šlakelio keistosios pompos, įkvėpusios mažojo unguriuko poeziją. Tramperis tėškė delnu į vandens paviršių; kitos žuvys persigandusios puolė į šalis, daužydamosi viena į kitą, atsimušdamos į stiklines sienas.

— Niekšės! — klykė Tramperis. — Kuri tai padarėte?

Jis rūsčiai žiūrėjo į žuvis — ploną geltoną su mėlynu peleku ir grėslios raudonos spalvos storulę. Dūrė į akvariumą pieštuku.

— Liaukis! — sušuko Tulpen, bet jis nesiliovė badyti stengdamasis prismeigti kurią prie stiklo. Jos nužudė poetą! Unguriukas maldavo jų — burbuliukais — pasigailėjimo! O jos, bjaurybės, suėdė jį.

Tulpen sugriebė Tramperį už juosmens ir parvertė ant lovos. Jis ištrūko, užgriuvo ant jos ir pastvėręs nuo naktinio stalelio žadintuvą sviedė į žuvų žudikių akvariumą. Storasienis akvariumas nesudužo, tik įskilo, iš jo ėmė tekėti vanduo. Mažesnes žuvis sustiprėjusi srovė prispaudė prie skilusio stiklo.

Tulpen nejudėdama gulėjo po Tramperiu ir žiūrėjo, kaip krinta vandens lygis.

— Tramperi... — tarė ji švelniai, bet šis nė nepažvelgė į ją. Laikė ją ramiai, kol visas vanduo ištekėjo per knygų lentyną ir žuvys žudikės liko šokinėti ant akvariumo dugno.

— Tramperi, dėl Dievo meilės, — pasakė ji, bet nesistengė išsivaduoti. — Leisk, perkelsiu jas į kitą akvariumą.

Jis paleido ją ir žiūrėjo, kaip ji švelniai susėmė žuvis ir paleido į gretimą akvariumą. Jos pateko pas vėžlius, ir tas, kurio galva šviesiai mėlyna, tuoj pat prarijo plonąją geltoną žuvytę, o grėsliai raudonos apvaliosios nelietė.

— Po velnių, — tarė Tulpen. — Niekada nežinau, kas ką suės.

— Pasakyk man, kodėl nori kūdikio, — tyliai paprašė Tramperis, ji atsigręžė, bet žvelgė ramiai, susidėjusi rankas ant krūtų. Abejingai nupūtė ant akių užkritusią plaukų sruogą, atsisėdo ant lovos prie jo, atsainiai sukryžiavo kojas ir įsižiūrėjo į išlikusią gyvą žuvytę.

— Man rodos, aš nenoriu kūdikio, — tarė.

13 Ar prisimeni Merilą Overturfą?

Mokydamasis slidinėti greitai supratau, kad Merilas Overturfas — nevykęs treneris. Jis nėra miklus slidininkas, bet „plūgą” daryti moka. Sarbriukene, vaikų trasoje, sumaitojau kaulus laužančio keltuvo lyną ir tuos, kurie juo kėlėsi. Laimė, tuo metu ten buvo mažai žmonių, tik vaikai; dauguma suaugusiųjų Celyje stebėjo moterų greitojo nusileidimo ir didžiojo slalomo varžybas.

Su apkaustais susitvarkiau vos triskart nusimušęs krumplius. Merilas praskynė kelią pro būrį vaikų ir atvedė mane prie nuostabaus keltuvo: jo lynas rangėsi vos per pėdą nuo žemės — tinkamas, patogus aukštis penkiamečiams ir kitiems ten slidinėjantiems trijų pėdų ūgio nykštukams. Tačiau mano kelnės ties keliais sunkiai lankstėsi, tad vos pajėgiau susirietęs pasiekti keltuvo sėdynę, o toliau turėjau čiuožti aukštyn į kalną skausmingai susikūprinęs, lyg rąstą velkantis juodadarbis. Merilas, įsikibęs į lyną man už nugaros, toje begalinėje kelionėje mane vis drąsino. Jeigu taip sunku kilti į kalną, galvojau, kaip reikės leistis žemyn?

Na, kalnai man tikrai patiko, žavėjausi keltuvų vagonėliais, užvežančiais aukštai, ten, kur traukia rimti slidininkai; dar man patiko tais vagonėliais leistis žemyn — tuščiais, visą langų platybę atiduodančiais tau vienam, išskyrus šnairuojantį keltuvo operatorių, kuris būtinai pasidomės, kodėl neturi slidžių.

— Jau beveik atkeliavome, Boglai! — melavo Merilas. — Sulenk kelius!

Žiūrėjau, kaip priekyje įsikabinę į virvę strykčioja žvalūs vaikai, o pats ant kupros vilkau visą kalną — lynas draskė sušalusias pirštines, smakras stuksėjo į kelius, o slidės nesuvaldomai šokinėjo po vėžes. Supratau, kad reikia išsitiesti, kitaip stuburo daugiau nebeturėsiu.

— Pasilenk, Boglai! — šūktelėjo Merilas, o aš išsitiesiau.

Viena nuostabi akimirka, ir visas tas vargas nukrito man nuo pečių — pakėliau lyną iki krūtinės ir atsilošiau. Viršuje išvydau ant lyno pakibusius mažus vaikus, jų slidės nesiekė žemės, o patys tabalavo tarsi lėlės. Kai kurie nukrito tiesiai man ant kelio; buvo aišku, kad laiku nušliaužti šalin jie nespės.