Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Pranešėjas nesivargino to išversti.

Na, tada jau mes su Overturfu puolėme išsijuosę aukštinti šios slidininkės, Sju „Bigi” Kunft, privalumus, atremdami aiškiai nacionalistinius argumentus, dėstomus kelių austrų, su kuriais gėrėme Tauernhof.

— Nuostabi mergina, Merilai.

— Sportiška mergšė, Boglai.

— Ne, Merilai. Akivaizdu, kad ji — dar mergaitė.

— Arba vaikinas, Boglai.

— Ak, Merilai, jokiu būdu. Jos liaukos nekelia abejonių.

— Už tai išgersiu, — tarė Merilas, kurį labai varžė diabetiko dieta; kaip ne itin disciplinuotas žmogus, jis neretai maistą keisdavo alkoholiu. — Boglai, ar aš pietavau šiandien?

— Ne, — atsakiau. — Pietus praleidai, nes buvai apimtas transo.

— Puiku, — atsiliepė jis ir užsisakė dar vieną taurelę slivovicos.

Slidinėjimui per televiziją pasibaigus, vietinė Tauernhof klientūra grįžo prie įprastų valstietiškai laukinių papročių. Užgrojo nuolatinė vengrų grupė iš Eizenštato — akordeonas, iškankinta citra ir smuikas, — kad susigūžtų net galiūnai.

Vokiškai kalbančioje užeigoje šnekėdami angliškai, mes su Merilu jautėmės be galo laisvi — aptarėme tarptautinį sportą, Jeronimą Boschą, Amerikos ambasados Vienoje paskirtį, Austrijos neutralitetą, nepaprastą Tito pasisekimą, stulbinamą buržuazijos augimą; nuobodybę stebėti golfą per televizorių, kokios priežastys sukelia prastą kvapą iš pono Halingo burnos, kodėl padavėja dėvi liemenėlę, ar jos pažastys išskustos ar plaukuotos ir kas šito paklaus, ar patartina slivovicą užsigerti alumi, radialinių Semperit padangų kainą Bostone, burbono kainą apskritai Europoje ir hašišo konkrečiai Vienoje, galimas priežastis, dėl kurių vyro, sėdinčio prie durų, veide atsirado randas, koks bevertis instrumentas yra citra, ar čekai kūrybingesni už vengrus, kokia kvaila ir atsilikusi yra senoji skandinavų žemaičių kalba, Jungtinių Valstijų dvipartinės sistemos nevisavertiškumą, sunkumus norint išrasti naują religiją, menką skirtumą tarp klerikalų fašizmo ir nacizmo, kad vėžys nepagydomas, kad karas neišvengiamas, kad žmogaus kvailumas yra visuotinis ir visa apimantis, kad diabetas — tikra rakštis subinėj. Ir kaip geriausia susipažinti su merginomis. Vienas iš būdų, Merilo tvirtinimu, — „papakilpė”.

— Imi slidžių lazdą štai taip, — aiškino Merilas laikydamas ją apverstą, sukišęs pirštus į skritulio tinklelį, o smaigalį atrėmęs sau į riešą. Iškėlė galą su kilpa ir pamojavo kaip meškere. — Čionai pakliūva papas, — toliau kalbėjo Merilas. Jis sekė, kaip padavėja nurenka indus nuo gretimo stalo.

— Ne, Merilai.

— Na, tik pademonstruosiu.

— Manau, geriau ne čia, Merilai.

— Gal tu ir teisus, — sutiko jis nuleisdamas savo įnagį su nekaltai kybančia kilpa. — Papakilpės esmė iš dalies yra pats papas. Svarbu, kad nebūtų liemenėlės. Dar reikia parinkti tinkamą kampą. Aš paprastai taikau per petį; šitaip artėjančios kilpos jos niekada nepastebi. Galima ir iš šono, pro pažastį, bet tam reikalinga labai patogi padėtis.

— Merilai, ar kada nors šitai jau bandei?

— Ne, Boglai, tik dabar sugalvojau, nes pamaniau, kad tai puikus būdas susipažinti. Prisitrauki ir tada prisistatai.

— Jos gali perprasti tavo kėslus.

— Be agresyvumo šiais laikais nė iš vietos.

Padavėja įtariai žiūrėjo į tabaluojančią Merilo kilpą, bet ji net geriausiu atveju galėjo būti tik menkas taikinys. Be to, už baro stovintį poną Halingą galėjai pagrįstai laikyti „moralistu”. Merilas pamiršo savo papakilpę, kvaito nuo slivovicos, gaivinosi alum ir svarstė, galbūt reikėtų pasitikrinti cukraus kiekį kraujyje atliekant įprastą šlapimo tyrimą. Bet jo mėgintuvėliai ir buteliukai su cukrui jautriais tirpalais buvo nutolę per tris Tauernhof aukštus, o vyrų tualetas tokiu metu vakare būna pilnas žmonių; Merilui būtų tekę šlapintis į prausyklę, o jis žinojo, kad tokio įpročio aš nekenčiu. Todėl jis atsijungė savo ypatinguoju būdu, čia pat bare, prie stalo. Jis tiesiog atsidūrė kažkur kitur. Kol savęs nežalodavo, netrikdydavau jo transų. Jis šypsojosi. Kartą pratarė:

— Ką?

— Nieko, — atsakiau, ir jis linktelėjo. Sutarta: nieko ten nebuvo.

Tada įžengei tu, Bigi. Iš karto pažinau Sju „Bigi” Kunft. Bakstelėjau alkūne Merilui; jis ničnieko nepajuto. Sugriebiau po stalu standų odos veleną jam ant pilvo ir kaip reikiant, skausmingai suktelėjau.

— Sesele... — sumurmėjo Merilas, — vėl prasideda. — Jis pažvelgė man per petį į medžioklės trofėjus ant sienos — atsikišusius kalnų ožių snukelius ir mažus ragiukus. — Sveiki! Sėskitės, — pasakė jiems. — Po plynių, kaip malonu jus matyti.

Sju „Bigi” Kunft dar nebuvo nusprendusi, likti čia ar išeiti. Striukės nenusirengė, nors užtrauktuką atsisegė. Atėjo ne viena — su ja buvo dar dvi merginos, aiškiai komandos draugės. Visos trys vilkėjo sportines striukes su olimpiniais žiedais ir mažais JAV lipdukais ant rankovių. Puikioji Bigi Kunft su dviem nepatraukliomis komandos draugėmis paliko sportininkų ir įžymybių būrį Celyje; gal jos atėjo ieškodamos vietinio kolorito — vietos vyrų, kurie jų nepažįsta?

Viena iš dviejų su Bigi Kunft atėjusių merginų pareiškė, kad Tauernhof „keistas“.

Jos draugė tarė:

— Čia nėra nė vieno jaunesnio nei keturiasdešimties.

— Antai ten vienas yra, — pasakė Sju „Bigi” Kunft, turėdama galvoje mane. Merilo ji matyti negalėjo, šis buvo įsitaisęs gulom ant ilgo suolo kitame mūsų stalo gale.

— Sesele... — kreipėsi jis į mane. Pakišau jam po galva megztą kepuraitę, kad būtų patogiau. — Neprieštaraučiau, sesele, jei duotumėt tabletę migdomųjų, — suvapėjo netvirtu balsu, — bet su dar viena klizma nesutinku.

Kol merginos svarstė, ponas Halingas ir dar keli vienas po kito atpažino tą didžiapapę blondinę. Kur joms geriau atsisėsti, prie atskiro staliuko ar kitame mūsų stalo gale?

— Jis atrodo šiek tiek išgėręs, — pasakė Bigi viena mergina.

— Koks juokingas jo kūnas! — tarė kita.

— Man atrodo, tas kūnas įdomus, — atsiliepė Bigi, nusimetė striukę ir papurtė vešlius plaukus iki pečių; ji patraukė prie mūsų stalo tvirtu, beveik vyrišku žingsniu.

Stambi stipri mergina, ji žinojo esanti sportiškai grakšti, nemėgino vaizduoti moteriškumo, kurio pati suprato neturinti. Aukšti, kelius siekiantys kailio batai ir tamsiai rudos elastingos, labai prigludusios kelnės; ji vilkėjo tamsiai oranžinį veliūro megztinį su trikampe iškirpte, ir baltuojanti kaklo bei krūtinės oda stulbinamai skyrėsi nuo įdegusio veido. Į mane plaukė tos dvi nuostabios oranžinės krūtys — lyg koks girtuokliui besidvejinantis saulėlydžio regėjimas. Kilstelėjau už ausies Merilo galvą ir švelniai stuktelėjau į kepuraitę, paskui dar kartą, stipriau, į suolą.

— Be agresyvumo nė iš vietos, sesele, — suburbėjo jis. Gulėjo atsimerkęs ir mirkčiojo visiems kalnų ožiams ant sienos.

— Ist dieser Tisch noch frei? — paklausė Sju „Bigi” Kunft, per televiziją sakiusi, kad vokiškai kalba tik su savo tėvu.

— Bitte, Sie sollen hier setzen, — sumurmėjau siūlydamas joms sėstis.

Gražioji stambuolė įsitaisė tiesiai prieš mane, kitos dvi toliau — nerangios sportininkės, besistengiančios atrodyti grakščios, energingos ir mergaitiškos. Jos sėdėjo toje pačioje stalo pusėje kaip ir Bigi, joms priešais niekieno nepastebimas gulėjo Merilas Overturfas; jaučiau, kad nėra jokio reikalo jas trikdyti atkreipiant dėmesį į jį. Taip pat nebūtina mandagiai atsistoti ir leisti Sju Kunft pamatyti, kad ji bent coliu už mane aukštesnė. Sėdėdami buvome vienodo ūgio. Mano dailus liemuo, tik kojos trumpokos.