Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Was mochten Sie zum trinkėti? — paklausiau jos ir toms dviem nevykėlėms užsakiau sidro, o Bigi — alaus. Žiūrėjau, kaip ponas Halingas sukiojasi po tamsų Keller merginoms už pečių ir sako: Zwei Apfelsaft, ein Bier... Jo mintys nuvarvėjo tarpeliu tarp moterų didžiojo slalomo nugalėtojos krūtų.

Santūriai plepėjau su priešais sėdinčia čempione vokiškai, o klaikiosios merginos prie šaltojo stalo galo mosikavo rankomis ir kažką kniaukė viena kitai. „Bigi” šnekėjo savotiška namine vokiečių kalba, kurią girdėjo tik iš savo tėvo, išmokiusio puikaus tarimo, bet jokios gramatikos. Ji turbūt suprato, kad negyvenu Kapruno ar Celio apylinkėse, nes nekalbėjau to krašto dialektu, bet visiškai nepagalvojo, kad esu amerikietis; pats nemačiau reikalo kalbėti angliškai; tai būtų leidę į pokalbį įsiterpti merginoms iš ano stalo galo.

Užtat norėjau, kad įsiterptų Merilas. Ištiesiau ranką ketindamas pliaukštelėti jam per veidą, bet neberadau jo galvos.

— Tu ne iš šitų apylinkių? — paklausė Bigi.

— Neiti.

Merilo galvos ant suolo nebebuvo. Linkčiodamas ir tebesišypsodamas koja pagrabinėjau jo kūno po stalu, ranka siektelėjau už suolo.

— Ar tau patinka čia slidinėti? — paklausė ji.

— Neiti. Atvykau ne slidinėti. Aš apskritai neslidinėju...

— Tai ką veiki kalnuose, jeigu neslidinėji?

— Anksčiau buvau šuolininkas su kartimi, — pasakiau stebėdamas, kaip ji patyliukais kartoja sau vokiškai, paskui linkteli; ji suprato.

Mačiau, kaip ji mąsto apie ryšį tarp buvimo kalnuose ir šuolių su kartimi. Ar jis atvažiavo į kalnus, nes anksčiau šokinėjo su kartimi? Jai atrodė, kad norėta pasakyti šitai. Kaip ji susidoros su tokia mintimi, svarsčiau pats. Ir dar — kur, po velnių, Merilas?

— Šuolininkas su kartimi? — tarė ji savo atsargia vokiečių kalba. — Sie springen mit eitiem Pol?

— Taip, anksčiau, — atsakiau. — Bet dabar, žinoma, ne.

Žinoma? Mačiau, kaip ji galvoja. Tačiau pasakė tik tiek:

— Pala! Anksčiau buvai šuolininkas su kartimi, o dabar jau nebe, taip?

— Žinoma, — sutikau; ji tik papurtė galvą ir tuoj pat tarė:

— ...ir esi čia, kalnuose, todėl, kad anksčiau buvai šuolininkas su kartimi?

Gėrėjausi ja: man labai patiko jos atkaklumas. Dauguma žmonių tokiomis kasdieniškomis aplinkybėmis būtų nebesistengę susivokti.

— Kodėl? — primygtinai paklausė ji. — Tai yra — ką bendra turi ankstesnis šokinėjimas su kartimi ir buvimas čia, kalnuose?

— Nežinau, — tariau nekaltai, tartum ji pati būtų iškėlusi tą mintį. Ji atrodė gerokai sutrikusi. — Koks gali būti ryšys tarp kalnų ir šuolių su kartimi? — paklausiau pats.

Ji sutriko; tikriausiai pamanė, kad dėl visko kalta jos vokiečių kalba.

— Mėgsti aukštį? — pamėgino vėl.

— O taip, kuo aukščiau, tuo geriau. — Ir nusišypsojau.

Ji tikriausiai pajuto tokių šnekų beprasmiškumą, nes pati nusišypsojo ir tarė:

— Ar vežiesi savo kartis?

— Savo kartis šuoliams su kartimi?

— Žinoma.

— Žinoma, vežuosi.

— Į kalnus...

— Žinoma.

— Tiesiog tampai jas visur su savimi, a? — dabar ji jau smaginosi.

— Tik vieną.

— Ak taip, žinoma.

— Tai leidžia išvengti eilių prie keltuvų, — pasakiau.

— Tiesiog peršoki su kartimi?

— Žemyn leistis būna sunkiau.

— Ką tu veiki ? — paklausė ji. — Tai yra — iš tikrųjų.

— Vis dar svarstau, — atsakiau. — Iš tikrųjų. — Surimtėjau.

— Ir aš taip pat, — tarė ji. Dabar kalbėjo rimtai, todėl mečiau vokiečių kalbą ir prašnekau angliškai.

— Bet nesugebu nieko daryti taip gerai, kaip tu slidinėti.

Abi jos draugės nustebusios pakėlė galvas.

— Jis amerikietis, — pasakė viena.

— Jis yra šuolininkas su kartimi, — tarė joms Bigi šypsodamasi.

— Buvau, — pataisiau aš.

— Jis mus apgaudinėjo, — pasipiktino viena iš baidyklių, įsižeidusi žiūrėdama į Bigi.

— Bet jis turi puikų humoro jausmą, — tarė Bigi tai merginai, o paskui man, vokiškai, kad jos nesuprastų. — Pasiilgstu humoro jausmo, kai slidinėju. Ten visiškai nėra nieko juokinga.

— Dar nematei slidinėj ant manęs, — pasakiau.

— Ką čia veiki? — paklausė ji.

— Prižiūriu draugą, — atsakiau ir kaltai apsidairiau ieškodamas Merilo. — Jis girtas ir serga diabetu, o dabar kažkur dingo. Reikėtų pasistengti jį surasti.

— Tai kodėl neieškai?

Ir toliau kalbėjau vokiškai, kad suprastume tik mudu.

— Juk atėjai tu, nenorėjau praleisti tokio įvykio.

Ji šyptelėjo, bet nukreipė žvilgsnį į šalį; draugės, regis, pyko, kad ji kalba vokiškai, tačiau ji nekreipė dėmesio.

— Čia ne vieta ieškoti merginų, — pasakė man. — Neatrodo, kad labai stengeisi, kitaip nesėdėtum tokioje vietoje.

— Iš tiesų, — pritariau. — Čia nėra jokių galimybių susirasti merginų.

— Tikrai nėra, — tarė ji ir žvilgtelėjo į mane patvirtindama, kad iš tiesų taip mano. Bet nusišypsojo. — Eik ir surask savo draugą. Kol kas dar neišeisiu.

Jau rengiausi tai padaryti svarstydamas, kur ieškoti pirmiausia. Po tamsiais Keller stalų šešėliais, kur Merilas galbūt tūno apimtas beprotybės ar ištiktas diabetinės komos? Tauernhof viršuje, kur jis girtutėlis atlieka šlapimo tyrimą, laistydamas savo mėgintuvėlius virš prausyklės?

Tą akimirką pastebėjau, kaip pritilo stalas už merginų — keli vyrai sėdėjo įnikę į kažkokią intrigą. Iš už merginų artėdamas prie mūsų stalo sliūkino didelio šuns siluetas. Ponas Halingas sustingo prie baro pirštą prispaudęs prie lūpų, su šveičiamu stiklu rankoje, ir vaizdavo nieko nematantis. Tada blausioje šviesoje mūsų stalo aukštyje lėtai nutįso tamsus slidžių lazdos šešėlis, o nuo jo galo tarsi pagaliukas kybojo riešo kilpa, taikanti į erdvę tarp alkūnės (ant stalo) ir moterų didžiojo slalomo nugalėtojos krūties.

— Tas draugas, — tariau Bigi Kunft virpančiu balsu, — kažkoks visai kaip nesavas.

— Tai surask jį. — Ji iš tiesų sunerimo.

— Tikiuosi, kad ir tu turi puikų humoro jausmą, — pasakiau jai.

— O, tikrai, — atsakė ji šiltai šypsodamasi. Ir palinkusi truputį varžydamasi palietė mano plaštaką. Žinojo, kokios stambios jos rankos, tad paprastai laikydavo sugniaužusi. — Prašau — eik ir pasirūpink savo draugu, kad jam nieko nenutiktų.

Tuo metu į padidėjusią spragą tarp jos krūties ir alkūnės siūbuodama įslinko slidžių lazdos kilpa; merginai palinkus į priekį, krūtis standžiai prisispaudė prie megztuko; tokį taikinį pražiopsoti galėjo tik visiškas kvailys.

— Tikiuosi, atleisi man, — tariau paliesdamas jos ranką.

— Žinoma, atleisiu, — nusijuokė ji tą akimirką, kai spąstai priartėjo ir riešo kilpa keistai skersuodama timptelėjo jos krūtį į pažastį, o Merilas Overturfas šiurpiai blizgančiomis akimis krito ant kelių jai už nugaros, laikydamas linkstančią lazdą tarsi meškerę su užkibusiu stambiu laimikiu.

— Papakilpė! — suklykė jis.

Tada sportininkė iš Vermonto parodė, kad jos koordinacija — kaip katės, o jėga neįtikėtina. Bigi ištraukė krūtį iš kilpos, stvėrė lazdos galą ir permetė kojas per suolą, sunkiomis šlaunimis parversdama Merilą Overturfą ant užpakalio. Tuoj pat pašoko ir kelis kartus smeigė lazda Merilui — aiškiai buvo įgudusi laikyti rankose slidžių lazdas. Merilas raitėsi ant grindų, stengdamasis išlaisvinti pirštus iš skritulio tinklelio ir kruvinu delnu atmušti duriantį smaigalį.