Джон Ирвинг: Malda už Oveną Minį [calibre]

Ši knyga skiriama

Helenai Frances Winslow Irving ir

Colinui Franklinui Newellui Irvingui,

mano motinai ir tėvui

Niekuo per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui.

Iš apaštalo Pauliaus Laiško filipiečiams

Vienas iš didžiausių mano rūpesčių yra tai, kad aš net neįsivaizduoju, ką reiškia tikras, paties išgyventas religinis patyrimas. Kaip gali Dievas, kažkaip išsaugodamas mane patį, atsiskleisti taip, kad nebeliktų vietos abejonei? Jeigu nebeliktų vietos abejonei, nebeliktų vietos man.

Frederick Buechner

Krikščionis, kuris nėra didvyris, yra kiaulė.

Leon Bloj

1. UŽRIBIS

Likimas lėmė, kad aš niekada neužmiršiu berniuko laibu balseliu — ne dėl jo balso, ir ne dėl to, kad buvo mažiausias iš visų mano pažįstamų, ir netgi ne dėl to, kad jis tapo mano motinos mirties įrankiu, o todėl, kad jo dėka aš tikiu į Dievą; Ovenas Minis padarė iš manęs krikščionį. Aš nesistengiu gyventi Kristuje, su Kristumi ar juolab dėl Kristaus, kaip, girdėjau, tikina gyvenantys kai kurie fanatikai. Aš ne per geriausiai išmanau Senąjį Testamentą, o Naujojo neskaičiau nuo pat sekmadieninės mokyklos laikų, ir gerai prisimenu tik tas pastraipas, kurios garsiai skaitomos per pamaldas bažnyčioje. Šiek tiek geriau man pažįstamos tos ištraukos iš Biblijos, kurios cituojamos Bendros maldos knygoje; maldaknygę skaitau dažnai, o Bibliją tik per šventes — maldaknygėje dėstymas kur kas nuoseklesnis.

Aš visada uoliai lankydavau bažnyčią. Buvau kongregacionistas — krikštytas Kongregacionistų bažnyčioje, ir po kelerių metų brolystės su episkopalistais (Episkopalinėje bažnyčioje buvau ir konfirmuotas) tapau gana neaiškios religinės krypties tikinčiuoju: paauglystėje lankiau Visuotinę bažnyčią. Paskui pasidariau anglikonas ir lankau Kanados anglikonų bažnyčią nuo tada, kai maždaug prieš dvidešimt metų išvykau iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Buvimas anglikonu nedaug kuo skiriasi nuo buvimo episkopalistu — taip nedaug, kad būdamas anglikonų tikėjimo kartais pradedu įtarti paprasčiausiai sugrįžęs į episkopalizmą. Šiaip ar anaip, palikau kongregacionistus ir episkopalistus, taip pat ir savo šalį visiems laikams.

Pasirūpinsiu, kad po mirties mano kūnas būtų palaidotas Naujajame Hampšyre — šalia motinos, — tačiau prieš tai, kai kūnui teks iškentėti pažeminimą, mėginant slapta prasmukti pro Jungtinių Valstijų muitinę, Anglikonų bažnyčia atliks visas reikiamas apeigas. Tekstai, kuriuos parinkau iš Mirusiųjų laidojimo taisyklių, yra labai tradiciški ir lengvai randami Bendros maldos knygoje tokia eilės tvarka, kaip norėčiau juos išgirsti skaitant — ne giedant. Beveik visi mano pažįstami žinos šias ištraukas iš Evangelijos pagal Joną — pirmiausiai: „Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“. Po to: „Mano tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: „Einu jums vietos paruošti?“ Taip pat man visada patikdavo atvirumas žodžių iš Pirmo laiško Timotiejui, kur sakoma: „Juk mes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime“. Tai bus anglikoniškai paraidiškai griežta ceremonija, nuo kurios mano buvę bičiuliai kongregacionistai ims nesmagiai muistytis bažnyčios suoluose. Dabar esu anglikonas ir mirsiu kaip anglikonas. Bet retsykiais aš praleidžiu sekmadienines pamaldas; visai netvirtinu, kad esu perdėm dievobaimingas; mano tikėjimas paremtas bažnyčios butaforija ir jį reikia lopyti kiekvieną savaitgalį. Tačiau kad ir koks tas mano tikėjimas, už jį aš dėkingas Ovenui Miniui, berniukui, su kuriuo užaugau. Tai Ovenas padarė iš manęs tikintįjį.

Sekmadieninėje mokykloje mes pasidarydavome sau pramogą tyčiodamiesi iš Oveno Minio, kuris buvo toks mažas, kad sėdėdamas suole ne tik nesiekdavo kojomis grindų — jo keliai nesiekdavo suolo krašto ir todėl kojos styrodavo atsikišusios priekin kaip kokios lėlės. Atrodė, kad Ovenas Minis gimęs be sąnarių.

Ovenas buvo toks mažuliukas, kad mes nešiodavom jį ant rankų; tiesą sakant, negalėdavom ištverti jo netampę. Ir jis tiesiog stebuklingai mažai svėrė. Nors tai atrodė keista, kadangi jo šeimos verslas buvo granitas. Minių granito kirtykla užėmė didelį plotą, o granito sprogdinimo ir kirtimo įranga atrodė sunki ir grėsminga; ir pati granito uoliena yra tokia grublėta ir kieta. Tačiau granito kirtyklos aura lipo prie Oveno vien tik akmens dulkėmis, tokiais pilkais miltais, kurie pakildavo nuo jo rūbų, kai mes pakeldavome jį ant rankų. Jo oda buvo antkapio spalvos; ji sykiu sugerdavo ir atspindėdavo šviesą, kaip perlas, todėl kartais atrodydavo permatoma — ypač prie smilkinių, kur persišviesdavo mėlynos gyslelės (tarsi dar vienas įrodymas greta neįtikėtino ūgio, kad jis gimė neišnešiotas).

Jo balso stygos buvo arba neišsivysčiusios, arba joms pakenkė šeimyninio verslo granito dulkės. Galbūt jam buvo pažeistos gerklos arba sužalota trachėja. Gal granito gabalas pataikė į gerklę. Norėdamas, kad jį išgirstų, Ovenas turėdavo šaukti pro nosį.

Ir vis dėlto mes jį mylėjom — savo „mažą lėliuką64, kaip jį vadindavo mergaitės, kai jis muistydavosi bandydamas išsivaduoti iš jų; ir iš mūsų visų.

Tai buvo krikščioniška episkopalinė Greivsendo bažnyčia Naujajame Hampšyre. Mūsų sekmadieninės mokyklos mokytoja buvo išvargusi, nusiminusi moteris ponia Volker[1]. Mūsų manymu, ta pavardė jai labai tiko, nes jos mokymo metodas pasižymėjo tuo, kad ji dažnai išeidavo iš klasės. Ponia Volker paskaitydavo mums pamokomą pastraipą iš Biblijos. Tada paprašydavo rimtai susimąstyti apie tai, ką išgirdome. „Aš noriu, kad jūs pagalvotumėte tyliai ir rimtai! — sakydavo ji. — Dabar paliksiu jus vienus su savo mintimis“, — pridurdavo įspėjamai, lyg mūsų mintys būtų galėjusios išvesti mus iš proto. „Noriu, kad labai gerai pagalvotumėte“, — sakydavo ponia Volker. Ir išeidavo iš klasės. Matyt, buvo rūkorė ir negalėjo sau leisti rūkyti mūsų akivaizdoje. „Kai sugrįšiu, — sakydavo ji, — mes apie tai pasikalbėsime.“

Iki to laiko, kol ji sugrįždavo, mes, žinoma, būdavome užmiršę net apie ką buvo kalbėta, nes vos tik ji išeidavo iš klasės, mes pradėdavom kaip pasiutę dūkti. Juk pasilikti su savo mintimis visai neįdomu, todėl čiupdavom Oveną Minį ir mėtydavom jį vieni kitiems pirmyn ir atgal, aukštai virš galvos. Įsigudrindavome tai daryti sėdėdami savo vietose — tokia buvo žaidimo taisyklė. Vienas — pamiršau, kas pirmas tai sugalvojo, — atsistoja, griebia Oveną, grįžta su juo į savo suolą, meta jį kam nors kitam, tas kitas — trečiam, ir taip toliau. Mergaitės irgi dalyvaudavo žaidime, kai kurios su baisiausiu įkarščiu. Visi pajėgdavo pakelti Oveną. Bet mes tai darydavome labai atsargiai. Nė sykio nebuvome jo išmetę iš rankų. Nebent marškinius kiek apglamžydavom. Jo kaklaraištis buvo toks ilgas, kad Ovenas turėdavo susikišti jį į kelnes — kitaip būtų siekęs kelius, — taigi tas kaklaraištis dažnai išlįsdavo iš kelnių; kartais išbyrėdavo kišenpinigiai (tiesiai mums ant galvų). Mes visada atiduodavome jam pinigus.

Jeigu kišenėse būdavo beisbolo kortelių, jos irgi iškrisdavo. Dėl to jis niršdavo, nes korteles laikė sudėtas abėcėlės ar kokia kita tvarka — pavyzdžiui, visi kvadrato gynėjai atskirai. Mes nežinojome, kas tai per sistema, tačiau Ovenas neabejotinai turėjo sistemą, nes kai ponia Volker sugrįždavo į klasę, o Ovenas sugrįždavo į savo suolą ir mes sugrąžindavome jam visas jo monetas po penkis ir dešimt centų drauge su beisbolo kortelėmis, jis apsiniaukęs ir tyliai niršdamas jas dėliodavo.