Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Mano protėvis Džonas Vilraitas 1636 metais, prieš porą metų iki nuperkant mūsų miestelį, išsilaipino Bostone. Pats jis buvo kilęs iš Linkolnšyro Anglijoje — Salebio kaimelio, ir niekas nežino, kodėl jis pavadino mūsų miestelį Greivsendu. Nėra žinoma, kad jis būtų turėjęs kokių ryšių su Britanijos Greivsendu, tačiau mūsų miestelio pavadinimas neabejotinai paimtas iš ten. Vilraitas buvo baigęs Kembridžą; jis lošdavo futbolą su Oliveriu Kromveliu, kuriam Vilraitas (kaip futbolo lošėjas) kėlė pagarbą ir drauge nepasitikėjimą. Oliverio Kromvelio manymu, Vilraitas buvo prastas ir netgi nesąžiningas lošėjas, išsimiklinęs kaišioti priešininkams koją, o paskui užgriūti ant jų. Greivsendas (Britų Greivsendas) yra Kente — per gerą atstumą nuo jo gyvenamos vietos. Gal jis turėjo iš ten kilusį draugą — gal tas draugas norėjo su Vilraitu keliauti į Ameriką, bet negalėjo palikti Anglijos arba mirė kelionėje.

Pasak Volo „Naujojo Hampšyro miesto Greivsendo istorijos“, dvasininkas Džonas Vilraitas buvo geras Anglijos bažnyčios pastorius, kol nepradėjo „abejoti tam tikromis dogmomis“; jis tapo puritonu ir po to buvo „dvasininkų valdžios užčiauptas už nepaklusnumą“. Įtariu, kad painūs ir kietakaktiški mano paties religiniai įsitikinimai ateina iš mano protėvio, kuris ne tik kentėjo nuo Anglijos bažnyčios kritikos prieš atvykdamas į Naująjį Pasaulį, bet atvykęs į Bostoną susikivirčijo tenai su savo bendraminčiais puritonais. Vilraitas buvo išvarytas iš Masačusetso įlankos kolonijos už „pasauliečių ramybės“ trikdymą; tiesą sakant, visas jo maištas tebuvo tai, kad jis pateikė keletą eretiškų samprotavimų apie šventos dvasios buvimo vietą, bet Masačusetso gyventojai žiauriai jį nuteisė. Iš jo buvo atimti ginklai; su šeima ir keletu narsiausių pasekėjų jis iš Bostono patraukė upe į šiaurę iki Didžiosios įlankos, kur turėjo praplaukti dvi anksčiau įsikūrusias Naujojo Hampšyro kolonijas, tuo laiku vadintas Žemuogių krantais, prie Paskatakvos žiočių (dabartinis Portsmutas) ir gyvenvietės Doveryje.

Iš Didžiosios įlankos Vilraitas plaukė Skvamskoto upe; jis nusigavo iki pat krioklių, kur gėlavandenė upė susitinka su sūrvandene. Tais laikais miškai augo tankūs; indėnai turbūt išmokė jį žvejybos meno. Pasak Volo „Naujojo Hampšyro miesto Greivsendo istorijos“, ten „plytėjo natūralios pievosu ir „pelkynai, pereinantys į užliejamas lankas“.

Vietinio sagamoro vardas buvo Vatahantovetas; vietoje parašo ant sutarties jis nupiešė savo totemą — berankį žmogų. Vėliau kilo įvairių samprotavimų — nelabai įdomių — dėl indėniškos sutarties ir — daug įdomesnių — dėl to, kodėl Vatahantoveto totemas buvo berankis. Kai kas sakė, jog taip sagamoras turėjo jaustis atiduodamas visą savo žemę — tarsi žmogus, kuriam nupjautos rankos, kiti tvirtino, kad ankstesniuose sagamoro „parašuose“ figūravęs tas pats berankis žmogus, tiktai su plunksna burnoje; tuo, kaip buvo manoma, sagamoras norėjęs išreikšti savo nusiminimą, jog nemoka rašyti. Tačiau kitose Vatahantovetui priskiriamo totemo versijose žmogus pavaizduotas įsikandęs tomahauką ir atrodo neabejotinai kuoktelėjęs — gal sagamoras taip išreiškė savo taikos siekimą: rankų nėra, tomahaukas burnoje; ir viena, ir kita drauge turbūt turėjo pabrėžti, kad Vatahantovetas nekovoja. O dėl minėtos sutarties įgyvendinimo, galite būti tikri, kad indėnai nieko už ją nepešė ne dėl šito nuomonių nesutapimo.

Vis dėlto vėliau mūsų miestelis perėjo Masačusetso valdžion — tai paaiškina tą faktą, kad Greivsendo gyventojai iki pat šios dienos nekenčia žmonių iš Masačusetso. Ponas Vilraitas persikėlė į Meiną. Jau būdamas aštuoniasdešimties, jis Harvarde oficialiai prašė paremti sudegusios koledžo dalies atstatymą — tuo demonstruodamas, kad ant Masačusetso piliečių griežia dantį mažiau negu bet kuris greivsendietis. Vilraitas mirė Salisberyje, Masačusetso valstijoje, būdamas dvasinis bažnyčios vadovas, sulaukęs beveik devyniasdešimties metų.

Tačiau paklausykite, kokios Greivsendo įkūrėjų pavardės:, tarp jų nerasite nė vieno Minio.

Barlovas

Blakvelas

Kolis

Kouplendas

Krolis

Diabornas

Hiltonas

Hačinsonas

Lidfildas

Ridas

Rišvortas

Smartas

Smitas

Volkeris

Vordelis

Ventvortas

Vilraitas

Abejoju, ar mano motina pasiliko mergautinę pavardę todėl, kad buvo Vilrait; manau, kad motinos savigarba rėmėsi kuo kitu, o ne protėviais Vilraitais, ir ji būtų išsaugojusi mergautinę pavardę net ir tuo atveju, jeigu būtų buvusi Mini. Ir aš vaikystėje niekada neturėjau jokių bėdų, kad vadinausi jos pavarde; buvau mažas Džonas Vilraitas, kurio tėvas nežinomas, ir — bent jau tuo metu — man tai tiko. Aš niekada nesiskundžiau.

Tariausi, kad vieną dieną ji man papasakos apie tai — kai būsiu pakankamai suaugęs sužinosiu visą istoriją. Greičiausiai tai buvo tokia istorija, kuriai reikėjo būti „pakankamai suaugusiam“. Ir tik tada, kai ji mirė — nė žodžiu neprasitarusi, kas buvo mano tėvas, — aš pasijutau apgautas nesužinojęs to, ką turėjau teisę žinoti; po jos mirties aš pajutau jai tarsi kokį apmaudą. Net jeigu mano tėvo asmenybė ir jo elgesys kėlė motinai skausmą — net jeigu jų santykiai buvo tokie atstumiantys, kad bet koks jų atskleidimas būtų visam laikui metęs šešėlį ant abiejų mano tėvų, — argi tai nebuvo motinos savanaudiškumas nieko man nepasakyti apie mano tėvą?

Žinoma, kaip mane tikino Ovenas Minis, man buvo tik vienuolika, kai ji mirė, o motinai buvo tik trisdešimt; ji gal manė, kad jai liko gyventi labai daug ir ji dar suspės man Viską papasakoti. Ji nežinojo, kad mirs, tvirtino Ovenas Minis.

Mudu su Ovenu mėtėme akmenukus į Skvamskotą, sūrvandenę, patvinstančią upę, — tikriau sakant, aš mėčiau akmenis; Oveno akmenukai krito į pakrantės dumblą, nes buvo atoslūgis ir Ovenas Minis negalėjo savo silpna maža rankele numesti akmenukų taip toli. Mūsų mėtymas išbaidė dumblą knebinėjančius sidabrinius kirus ir jie nuskrido į žoles kitame Skvamskoto krante.

Buvo karšta, tvanki vasaros diena; dumblėtos seklumos nuslūgus vandeniui buvo dar šlykštesnės ir labiau dvokė negu visada. Minis tikino, jog mano tėvas sužinos, kad motina mirusi, ir — kai aš jau būsiu paaugęs — man prisistatys.

— Jeigu jis gyvas, — atsakiau mėtydamas akmenis. — Jeigu jis gyvas ir jeigu jam svarbu tai, kad jis mano tėvas, — jeigu jis išvis žino, kad yra mano tėvas.

Ir nors tą dieną aš juo nepatikėjau, kaip tik tą dieną Ovenas Minis padarė pirmąjį savo įnašą į mano tikėjimą Dievu. Ovenas rinkosi vis mažesnius akmenukus, bet vis tiek jie nepasiekdavo vandens; nors tas garsas, kai akmenukas plekštelėdavo į atoslūgio dumblą, būdavo savotiškai malonus, bet vanduo vis tiek buvo smagiau. Ir kažkaip nerūpestingai, su tokiu stulbinamu pasitikėjimu, kuris tarsi nederėjo tokiam mažuliukui, Ovenas Minis pareiškė esąs įsitikinęs, kad mano tėvas gyvas ir kad mano tėvas žino, jog jis yra mano tėvas, ir kad Dievas žino, kas buvo mano tėvas, ir net jeigu jis niekada man neprisistatytų, tai Dievas jį man pristatytų.

— TAVO TĖVAS GALI PASISLĖPTI NUO TAVĘS, — pasakė Ovenas, — BET JIS NEGALI PASISLĖPTI NUO DIEVO.

Ir sulig tais žodžiais Ovenas Minis šyptelėjo su palengvėjimu, nes jo akmenukas pagaliau įkrito į vandenį. Mes abu buvome nustebę; tai buvo paskutinis tą dieną mūsų mestas akmenukas ir mes stovėjome žiūrėdami į ribulius, einančius nuo tos vietos, kur įkrito akmenukas, kol net kirai suprato, kad mes daugiau nebetrikdysime jų erdvės ir parskrido iš ano Skvamskoto kranto.