Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Taigi mano senelė nestokojo humaniškumo. Ir jeigu triūsdama savo rožyne ji vilkėdavo vakarinę suknelę, vadinasi, su ta suknele ji jau nebeketino eiti į kokteilių vakarėlį. Netgi rožyne ji nenorėjo pasirodyti prastai apsirengusi. Jeigu suknelė susipurvindavo sodininkaujant, ji išmesdavo ją lauk. Kai mano motina pasiūlė sukneles valyti, senelė atkirto: „Ką? Kad valykloje žmonės stebėtųsi, ką aš veikiau su ta suknele, kad ji tokia purvina?“

Iš savo senelės išmokau, kad logika — reliatyvus dalykas.

Tačiau šis pasakojimas vis dėlto yra apie Oveną Minį, apie tai, kaip aš leidausi mokomas jo balso. Karikatūriškas jo balsas paliko mano širdyje gilesnį pėdsaką negu imperatoriška senelės išmintis.

Prieš mirtį senelės atmintis ėmė šlubuoti. Kaip ir dauguma senų žmonių, ji geriau prisiminė savo pačios negu vaikų ar vaikaičių, ar provaikaičių vaikystę. Kuo šviežesnis būdavo prisiminimas, tuo menkiau jis būdavo įsirėžęs į atmintį. „Aš prisimenu tave mažą, — pasakė ji man ne taip seniai, — bet kai dabar žiūriu į tave, tai negaliu pažinti.“ Atsakiau, kad aš pats kartais savęs nebepažįstu. O kartą, besikalbant apie atmintį, paklausiau, ar ji prisimena mažąjį Minį.

— Darbininką? — paklausė ji. — Junionistą?

— Ne, Oveną Minį, — paaiškinau.

— Ne, — atsakė ji. — Žinoma, ne.

— Šeima, kuri užsiėmė granito verslu? — paklausiau. — Minių granito kirtykla. Prisimeni?

— Granito, — atitarė ji su pasidygėjimu. — Žinoma, ne!

— Gal tu prisimeni jo balsą? — paklausiau senelės, kai jai jau buvo beveik šimtas metų.

Ji neturėjo su manim kantrybės ir papurtė galvą. Bet aš neatstojau ir nusprendžiau pamėgdžioti Oveno balsą.

— Aš išjungiau šviesą slaptajame koridoriuje ir išgąsdinau jį, — priminiau senelei.

— Tu visada taip darydavai, — abejingai atsakė ji. — Tu net Lidijai taip padarei, kai ji dar turėjo abi kojas.

— ĮJUNK ŠVIESĄ! — prašė manęs Ovenas Minis. — KAŽKAS LIEČIA MAN VEIDĄ! ĮJUNK ŠVIESĄ! KAŽKAS SU LIEŽUVIU! KAŽKAS MANE LAIŽO! — šaukė Ovenas Minis.

— Tai tik voratinklis, — atsakiau jam tada.

— VORATINKLIS NEBŪNA TOKS ŠLAPIAS! TAI LIEŽUVIS!

ĮJUNK ŠVIESĄ!

— Liaukis! — nutraukė mane senelė. — Prisimenu, prisimenu, dėl Dievo meilės, — pasakė ji. — Daugiau taip nedaryk! — paprašė. Tačiau būtent senelė įtikino mane, kad sugebu atkartoti Oveno balsą. Netgi kai jos atmintis jau buvo niekam tikusi, ji prisiminė Oveno balsą; o jeigu prisiminė, kad per jį mirė jos duktė, tai nieko nesakė.

Į gyvenimo galą senelė nebeprisiminė, kad aš buvau tapęs anglikonu ir kanadiečiu.

Kalbant senelės terminais, Miniai nebuvo „Mayflower“ kilmės. Jie nebuvo kilę iš įkūrėjų; Miniai atsirado vėliau ir Džono Adamso laikais jų nebuvo. Jie buvo iš vėlyvųjų imigrantų; jie buvo Bostono airiai. Miniai atkilo į Naująjį Hampšyrą iš Bostono, kuris niekada nebuvo Anglija. Jie gyveno Konkorde, Naujajame Hampšyre ir Baryje Vermonto valstijoje, kur daug senesnės darbininkų tradicijos negu Greivsende. Tenai buvo tikroji Naujosios Anglijos granito karalystė. Senelės manymu, bet kokios rūšies akmens kasimas ir skaldymas yra darbas dirbamas šliaužte ir kalnakasiai bei akmenskaldžiai panašesni į kurmius negu į žmones. Bet niekas iš Minių šeimos narių, išskyrus Oveną, nebuvo itin žemo ūgio.

Nors mes buvome iškrėtę jam daugybę bjaurių pokštų, jis mums atsilygino tik kartą. Mums būdavo leidžiama plaukioti viename jo tėvo kirtyklų ežere, bet tik po vieną ir prisirišus tvirta virve per juosmenį. Iš tiesų niekam nebūdavo ūpo plaukioti tuose kirtyklų ežeruose, kurie, kaip sklido gandai, buvo gilūs kaip vandenynas, ir tokie pat šalti kaip vandenynas, net vasaros gale. Jie buvo juodi ir ramūs kaip naftos tvenkiniai. Tačiau ne dėl šalčio vos tik įšokus į vandenį norėdavosi lipti lauk, o dėl neišmatuojamo gylio, baimės, kas yra jo dugne ir kaip toli nuo mūsų tas dugnas yra.

Bet vieną rugpjūčio dieną Ovenas Minis po vandeniu atsirišo virvę ir nunėrė į kažkokį nematomą plyšį pakrantės uolose, o mes laukėme, kol jis išnirs. Nebesulaukę pradėjome traukti virvę. Traukti buvo lengva, bet mes buvome įsitikinę, kad Ovenas beveik nieko nesveria, todėl negalėjome patikėti savo akimis, kai galiausiai ištraukę virvę pamatėme tabaluojantį mazgą. Kokia stojo tyla! — vien tik varvančių nuo virvės lašų kapsėjimas.

Niekas nepašaukė jo vardu; niekas nešoko į vandenį jo ieškoti. Tame vandenyje nieko nebūtum įžiūrėjęs! Aš noriu tikėti, kad mes vis dėlto būtume puolę jo ieškoti, — jeigu tik jis mums būtų davęs dar kelias sekundes atsipeikėti, — tačiau Ovenas nusprendė, kad mes per ilgai delsiame ir nesijaudiname. Jis išplaukė iš plyšio kitoje ežero pusėje; lėtai, kaip kokia vandens blakė, perplaukė tą siaubingą skylę, kuri, kaip mes buvome įsitikinę, siekė žemės dugną. Jis artėjo prie mūsų piktas kaip niekada.

— TAI PASITYČIOJIMAS! — saukė jis. — KO JŪS LAUKĖT? KOL PAKILS BURBULIUKAI? MANOT, KAD AŠ ŽUVIS? NEJAUGI NĖ VIENAS NEKETINOT MANĘS IEŠKOTI?

— Tu mus išgąsdinai, Ovenai, — vienas iš mūsų pasakė. Mes buvome per daug išsigandę, kad gintumėmės, jeigu ir būtume turėję kaip gintis prieš Oveną.

— JŪS LEIDOT MAN SKĘSTI! — prikaišiojo Ovenas. — JŪS NIEKO NEDARĖT! TIK ŽIŪRĖJOT, KAIP AŠ SKĘSTU! AŠ JAU MIRĘS! — pasakė jis mums. — ATSIMINKITE: JŪS LEIDOTE MAN NUMIRTI.

Iš visko, ką prisimenu, labiausiai man įstrigo sekmadieninė episkopalinės bažnyčios mokykla. Mudu su Ovenu ten buvome naujokai. Kai mano motina ištekėjo už antrojo traukinyje sutikto vyro, mes abu perėjome į kitą bažnyčią; palikome kongregacionistus ir perėjome į bažnyčią, kuriai priklausė mano įsūnytojas, kuris, kaip sakė motina, buvo episkopalistas, ir nors aš niekada nepastebėjau, kad jis būtų buvęs rimtas episkopalistas, mano motina užsispyrė, kad mes visi vaikščiotumėm į jo bažnyčią. Šis žingsnis suerzino senelę, nes Vilraitai priklausė kongregacionistų bažnyčiai nuo to laiko, kai liovėsi buvę puritonais („nuo to laiko, kai jie beveik liovėsi buvę puritonais“, — sakydavo senelė, nes, jos manymu, puritonizmas taip ir nepaleido Vilraitų iš savo nagų). Kai kurie Vilraitai — ne tik mūsų tėvas įkūrėjas — buvo netgi kunigų luomo; praėjusiame amžiuje — kongregacionistų bažnyčios kunigų. Tas žingsnis nuliūdino ir pastorių Luisą Merilį; jis mane krikštijo ir krimtosi vien pagalvojęs, kad neteks mano motinos balso bažnyčios chore — jis pažinojo ją nuo pat vaikystės ir (taip visada sakydavo mama) labai ją palaikė ir suprato, kai ji ramiai ir geraširdiškai tikindavo negalinti atskleisti mano kilmės.

Tas perėjimas ir man buvo ne prie širdies, kaip pamatysite patys. Tačiau Oveno Minio maniera iš visko daryti paslaptį žadino mintis apie kažkokias tamsybes, apie kurias net baisu užsiminti. Jis perėjęs iš vienos bažnyčios į kitą tam, kad PABĖGTIĮ NUO KATALIKYBĖS, arba, tikriau sakant, jo tėvas norėjęs atsiriboti ir mesti iššūkį katalikų bažnyčiai siųsdamas savo sūnų į sekmadieninę mokyklą, kad jam būtų suteiktas sutvirtinimo sakramentas episkopalistų bažnyčioje. Kai kongregacionistai virsta episkopalistais, pasakė man Ovenas, dar pusė bėdos; jie tiesiog palypėja ant aukštesnio bažnytinių ceremonijų laiptelio — ant aukštesnio FOKUS-MOKUS, kaip pavadino tai Ovenas. Bet kai katalikai pereina į episkopalistų bažnyčią, tai ne tik pasitraukia nuo fokus-mokus, bet rizikuoja pelnyti amžiną prakeikimą. Ovenas vis liūdnai kartodavo, kad jo tėvas tikrai bus prakeiktas už tai, kad sumanė pereiti, bet katalikai esą juos taip BAISIAI ĮŽEIDĘ, kad tėvui ir motinai amžinai likusi nuoskauda.