Джон Ирвинг: Malda už Oveną Minį [calibre]

Metų metus mūsų upė buvo pati turtingiausia lašišų; tada joje niekas nepagaudavo nė vienos negyvos lašišos, o dabar Skvamskote teliko vien tik negyvos. Atlanto silkių anuomet irgi būdavo gausybė, per visą mano vaikystę jų pakako, ir mudu su Ovenu dažnai jas žvejodavome. Greivsendas įsikūręs vos už devynių mylių nuo vandenyno. Nors Skvamskoto su Temze nepalyginsi, kadaise Skvamskoto upe į Greivsendą atplaukdavo dideli jūrų laivai. Nuo to laiko upės vagoje atsirado tiek akmenų ir seklumų, kad laivas su bent kiek didesne grimzle jau nebegali ja praplaukti. Ir nors kapitono Džono Smito mylimoji Pokachonta baigė savo nelaimingą gyvenimą Britų žemėje, tikrojo Greivsendo bažnyčios kapinaitėse, dvasios berankis Vatahantovetas niekada nebuvo palaidotas mūsų Greivsende. Vienintelis sagamoras, kurį buvo leista palaidoti mūsų miestelyje, buvo juodas pono Fišo labradoras retriveris, Frant gatvėje pervažiuotas sunkvežimio ir iškilmingai pakastas mano senelės rožyne, dalyvaujant keliems kaimynų vaikams.

Daugiau kaip visą amžių svarbiausias Greivsendo verslas buvo miško pramonė, tai buvo ir pirmasis stambus Naujojo Hampšyro verslas. Nors Naujasis Hampšyras vadinamas Granito valstija, granitas — granito pastatai, granito bordiūrai, granito antkapiai — čia atėjo po rąstų; granito verslas niekada nebuvo toks klestintis, kaip medienos. Net kai visi medžiai išnyks, aplinkui liks pakankamai akmenų; o granito didžioji dalis glūdi po žeme.

Mano dėdė Alfredas dirbo miško pramonėje — turėjo „Istmenų medienos kompaniją“; jis vedė mano motinos seserį, mano tetą Martą Vilrait. Vaikystėje keliaudamas į šiaurę aplankyti pusbrolių, matydavau plaukiančius sielius ir rąstų sangrūdas, ir net keliskart dalyvavau rąstų ridenimo varžybose. Tačiau šiandieninį savo dėdės Alfredo verslą, kuris dabar yra jo vaikų — pusbrolių rankose, aš pavadinčiau prekyba nekilnojamuoju turtu. Naujajame Hampšyre iškirtus mišką žemė lieka vienintelė prekė.

Tačiau granitas Granito valstijoje niekada nesibaigs, o mažojo Oveno Minio šeima vertėsi granitu — verslu, kurio niekas nebūtų pataręs imtis mūsų mažoje Naujojo Hampšyro jūros pakrantės dalyje, nors Minių granito skaldykla buvo virš, geologų terminais tariant, intruzinių uolienų. Ovenas Minis dažnai sakydavo, kad mes, Greivsendo gyventojai, įsikūrę ant tikro vulkaninių uolienų išsiveržimo; ir tai jis sakydavo su aiškiai juntamu pasididžiavimu, tarytum, Greivsendo gyventojų bendra nuomone, intruzinių uolienų atodanga būtų buvusi tokia pat vertinga, kaip turtinga aukso gysla.

Mano senelė, galbūt savo protėvių iš „Mayflower“ laikų dėka, labiau linko prie medžių negu prie uolienų. Ji man niekada nepaaiškino kodėl, bet medienos verslą Harietė Vilrait laikė švariu, o granito — labai nešvariu. Kadangi mano senelis prekiavo batais, toks jos įsitikinimas man atrodė kvailystė; tačiau senelis mirė, kai aš dar nebuvau gimęs, ir jo garsųjį sprendimą nestoti į profsąjungą aš žinau tik iš svetimų lūpų. Senelė pelningai pardavė batų fabriką, ir aš užaugau klausydamasis jos samprotavimų apie palaimintuosius, kurie žudo medžius gyvenimo reikmėms, ir niekinguosius, kurie prekiauja akmenimis. Visi žinojome, kad yra tokie medienos karaliai — mano dėdė Alfredas Istmenas buvo vienas iš jų, — bet ar buvo kas nors girdėjęs apie granito karalių?

Dabar Minių granito kirtykla nedirba. Duobėta žemė su giliais ir pavojingais karjerų ežerais dabar nebeturi vertės netgi kaip nekilnojamasis turtas — ir niekada nebuvo vertinga, kaip sakydavo mano motina. Ji man pasakojo, kad visus tuos metus, kol ji augo, kirtykla buvo uždaryta, ir tuo metu, kai Miniai ją buvo atgaivinę, ji veikė su pertrūkiais ir buvo pasmerkta žlugti. Visas geras granitas jau buvo iškastas iš žemės prieš Miniams atsikeliant į Greivsendą. (O tas laikas, kai Miniai atsikėlė į Greivsendą, man visada būdavo apibūdinamas kaip „maždaug tada, kai tu gimei“.) Negana to, po žeme tėra tik maža dalis granito, kurį verta kasti; visas likęs granitas turi trūkumų, o jeigu ir yra dar gero, tai taip giliai, kad nesuskaldęs neiškasi.

Ovenas visą laiką kalbėdavo apie kertinius akmenis ir monumentus — TIKRAS monumentas, sakydavo jis, aiškindamas, koks granito luitas yra vertingiausias, — didelis, gražiai išpjautas, lygus ir be įtrūkimų. Švelnumas, su kuriuo jis apie tai kalbėdavo, ir švelnus jo paties kūno sudėjimas absurdiškai nederėjo prie milžiniškų sunkių uolos luitų, kuriuos matydavome ant pakrovimo platformų, ir prie baisaus skaldyklos triukšmo, veriančio kalnakasybos kombaino — GRIOVIAKIRČIO, kaip jį vadindavo Ovenas, — mechanizmų žviegimo, ir prie dinamito.

Aš vis stebėdavausi, kodėl Ovenas nėra kurčias; jeigu kažkas atsitiko jo balsui ir ūgiui, tai juo labiau keista atrodė, kad nieko blogo neatsitiko jo ausims, nes granito verslas yra nepaprastai trankus.

Būtent Ovenas parodė man Volo „Greivsendo istoriją“, nors iki galo aš ją perskaičiau tiktai jau būdamas paskutiniame Greivsendo akademijos kurse, kai to reikėjo pagal miesto istorijos programą. Ovenas perskaitė ją dar neturėdamas dešimties. Jis pasakė man, kad knygoje PILNA VILRAITU.

Aš gimiau Vilraitų namuose Frant gatvėje; ir aš dažnai galvodavau, kodėl mano motina nusprendė mane turėti ir niekada nė žodžiu neprasitarė, iš kur aš atsiradau — nei man, nei savo motinai ar seseriai. Mano motina nebuvo įžūli. Jos nėštumas ir nenoras apie tai kalbėti, matyt, juo labiau pribloškė Vilraitus, kad ji buvo tokia rami ir kukli.

Ji sutikusi vyrą važiuodama traukiniu iš Bostono į Meiną: tai viskas, ką ji pasakė.

Teta Marta mokėsi paskutiniame koledžo kurse ir jau buvo susižadėjusi, kai motina pareiškė, kad ji net nestos į koledžą. Tuo metu senelis gulėjo mirties patale ir gal dėl to senelė taip griežtai nepareikalavo iš motinos to, ko šeima pareikalavo iš Martos — įgyti aukštąjį išsilavinimą. Be to, mama įrodinėjo, kad bus geriau, jeigu ji liks namie ir galės padėti slaugyti mirštantį tėvą ir palaikyti motiną, kurios pečius užgriuvo tokia sunki našta. Ir kongregacionistų bažnyčios pastorius Luisas Merilis, ir mano motinos choro vadovas įtikino senelius, kad jų dukters balsą reikia profesionaliai lavinti. Kaip pasakė pastorius Merilis, šiuo atveju rimtos dainavimo pamokos būtų ne menkesnis „investavimas“ negu koledžo išsilavinimas.

Šioje vietoje savo motinos gyvenime aš visada įžvelgdavau motyvacijos konfliktą. Juk jeigu dainavimas ir vokalo pamokos buvo jai tokios svarbios ir reikšmingos, tai kodėl ji turėjo tik po vieną pamoką per savaitę? Jeigu seneliai pritarė kunigo Merilio nuomonei apie motinos balsą, tai kodėl taip priešinosi, kad ji vieną naktį per savaitę praleistų Bostone? Man atrodė, kad ji turėjo persikelti į Bostoną ir lankyti pamokas kiekvieną dieną! Tačiau greičiausiai šio konflikto šaltinis buvo nepagydoma senelio liga — mano motinos troškimas padėti namuose ir mano senelės noras, kad ji būtų šalia.

Tai būdavo rytinė vokalo pamoka, todėl ji iš vakaro išvažiuodavo traukiniu į Bostoną, iki kurio nuo Greivsendo buvo valanda kelio, ir nakvodavo tenai. Jos vokalo mokytojas buvo labai populiarus, ir mano motinai jis tegalėjo skirti labai ankstų laiką. Ir jai labai pasisekė, kaip sakė kunigas Luisas Merilis, kad jis apskritai ją priėmė, nes šiaip dirbo tik su profesionalais; nors mano motina ir teta Marta praleido daugybę giedojimo valandų kongregacionistų bažnyčios chore, mama nebuvo „profesionalė“. Ji tiesiog turėjo malonų balsą ir su jai būdingu nuolankumu ir netgi susidrovėjimu jį lavino.

Motinos sprendimas sutrumpinti mokslus buvo priimtinesnis tėvams negu seseriai. Teta Marta ne tik nepritarė — mano teta (kuri yra nuostabi moteris), švelniai tariant, piktinosi seserimi. Mano motinos balsas buvo malonesnis, ji pati buvo gražesnė. Kai jos abi augo dideliame name Frant gatvėje, teta Marta atsivesdavo namo vaikinų iš Greivsendo akademijos susipažinti su mano seneliais — Marta buvo vyresnė ir pirmoji atsivesdavo namo „kavalierius“, kaip juos vadindavo mano mama. Tačiau kai tik vaikinai pamatydavo mano motiną — netgi kai ji dar buvo per maža draugystėms, — paprastai teta Marta jie daugiau nebesidomėdavo.