Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Lyg to būtų negana — dar tas netikėtas nėštumas! Pasak tetos Martos, senelis jau buvo „atsiribojęs“ nuo tų dalykų, nes buvo taip arti mirties, kad niekada nebesužinojo, jog motina laukiasi, „nors jai reikėjo gerokai pasistengti, kad jis nepastebėtų“, kaip sakė teta Marta. Anot jos, „mano vargšas senelis numirė besirūpindamas, kodėl mama taip pasitaisė“.

Tetos Martos laikais, Greivsendo gyventojų akimis, Bostonas buvo nuodėmių miestas. Ir nors mama buvo apsistojusi geros reputacijos ir saugomame moterų pensione, ji vis dėlto sugebėjo patirti meilės „nuotykį“, kaip teta Marta tai pavadino, su vyru, kurį sutiko traukinyje Bostonas — Meinas.

Mano motina buvo rami ir visai neįsižeisdavo dėl kritikos ar apkalbų, tad jai visai nekliuvo tas sesers sugalvotas „nuotykis“ — tiesą sakant, girdėjau, kaip motina pati švelniai tą žodį tardavo.

„Mano nuotykiukas, — kartais pavadindavo mane su didžiausia meile. — Mano mažas nuotykiukas!“

Kad mano motina buvo laikoma „kvailoka“, pirmą kartą išgirdau iš pusbrolių. Tą jie, matyt, buvo išgirdę iš savo motinos — tetos Martos. Tuo metu, kai išgirdau šitą šmeižtą apie mamos kvailumą, tas žodis jau nebeskambėjo kaip iššūkis, mano motina jau daugiau kaip dešimt metų buvo mirusi.

Ir vis dėlto mano motina turėjo daugiau nei prigimtinį grožį ir abejotiną protą; ne veltui teta Marta įtarinėjo, kad mano senelis ir senelė ją sugadino. Ji buvo gal ne tiek vaikiška, kiek savotiško būdo — niekada nebūdavo pikta ar susiraukusi, niekada staiga nesusierzindavo ir nesigailėdavo savęs. Jos buvo toks mielas charakteris, kad niekas negalėjo ilgai ant jos pykti. Kaip pasakė teta Marta: „Ji niekada neatrodė užsispyrusi, kokia buvo iš tikrųjų“. Ji paprasčiausiai darydavo ką nori, o paskui savo žavinga maniera sakydavo: „O! Man taip negera, kad mano elgesys jus nuliūdino, bet aš apgaubsiu jus tokia meile, kad man atleisite ir mylėsite taip pat, lyg aš būčiau padariusi tai, ką reikėjo!“ Būtent taip ir įvykdavo!

Taip įvykdavo kiekvieną kartą, bent jau iki tol, kol ji žuvo — ir ji jau nebegalėjo pažadėti atlyginti už suteiktą sielvartą; jai nebebuvo kaip už tai atsilyginti.

Ir netgi kai ji užsispyrė ir pagimdė mane, niekam nieko nepaaiškinusi, ir pakrikštijo mane Greivsendo įkūrėjo vardu — netgi kai ji privertė su tuo susitaikyti motiną ir seserį, ir taip pat miestelį (jau nekalbant apie kongregacionistų bažnyčią, kur ji ir toliau giedojo chore ir dažnai dalyvaudavo parapijiečių veikloje)... netgi po to, kai iškentėjo mano nesantuokinį gimimą (visų pasitenkinimui, ar bent taip atrodė), ji ir toliau kiekvieną trečiadienį sėsdavo į Bostono traukinį, ir toliau praleisdavo naktį baugiame mieste, kad anksti rytą žvali galėtų ateiti į dainavimo ar vokalo pamoką.

Kai aš paaugau, pykdavau dėl to — kartais pykdavau. Vieną kartą, kai sirgau kiaulyte, o kitą kartą, kai sirgau vėjaraupiais, ji nebevažiavo ir pasiliko su manim. Ir dar buvo vienas kartas, kai mudu su Ovenu per potvynį gaudėme Atlanto silkes pralaidoje, kuri ėjo po Sveisi bulvaru iki Skvamskoto, ir aš paslydęs susilaužiau riešą, — tą savaitę ji irgi nevažiavo Bostono— Meino traukiniu. Bet visus kitus kartus — kol man sukako dešimt ir ji ištekėjo už vyro, kuris vėliau mane įsisūnijo ir buvo man kaip tėvas, — iki pat to momento ji visą laiką keliavo į Bostoną su nakvyne. Ir iki pat to laiko dainavo. Niekas niekada man nebuvo sakęs, kad jos balsas būtų pagerėjęs.

Štai kodėl aš gimiau senelės namuose — milžiniškame plytiniame federaliniame monstre. Kai buvau vaikas, namas buvo kūrenamas krosnimis. Anglių lovelis buvo po priestatu, kur buvo mano miegamasis. Kadangi anglis nuleisdavo anksti rytą, jų dardėjimas loveliu žemyn dažnai mane pažadindavo. Taip sutapdavo, kad trečiadienio rytą (kai mama būdavo Bostone) aš įpratau atsibusti nuo to garso ir įsivaizduoti, kad kaip tik šią akimirką mama pradeda dainuoti. Vasarą, kai langai būdavo atviri, mane pažadindavo paukščiai senelės rožyne. Čia reikia priminti, kad greta tvirtos nuomonės apie akmenis ir medžius senelė turėjo dar vieną įsitikinimą: bet kas gali auginti paprastas gėles ar daržoves, bet rožes augina sodininkas. Senelė buvo sodininkė.

Greivsendo viešbutis buvo dar vienas panašaus dydžio plytų namas Frant gatvėje; ir tikrai, keliautojai dažnai supainiodavo senelės namus su Greivsendo viešbučiu vadovaudamiesi nurodymais miesto centre: „Ieškokite didelio plytinio namo kairėje už akademijos“.

Senelę tai erzino — nė kiek nesijausdavo pamaloninta, kad jos namas laikomas viešbučiu. „Čia ne viešbutis“, — pranešdavo ji pasiklydusiems ir suglumusiems keliautojams, kurie laukė, kad juos pasitiks jaunesnis žmogus ir paims jų lagaminus. „Čia mano namai, — pareikšdavo senelė. — Viešbutis yra toliau“, — pridurdavo ji, neaiškiai mosteldama ranka. „Toliau“ yra specifinis pasakymas, palyginti su kitomis Naujojo Hampšyro nuorodomis; Naujajame Hampšyre mes nemėgstame rodyti krypties — mes linkę manyti, kad jeigu tu nežinai, kur eini, tai tau čia ne vieta. Kanadoje mes rodome kryptį daug noriau — bet kur ir bet kam kas prašo.

Mūsų federaliniame name Frant gatvėje dar buvo slaptas koridorius — knygų spinta, kuri iš tikrųjų buvo durys, vedė laiptais žemyn į rūsį su plūktine asla, kuris buvo visiškai atskiras nuo rūsio su anglių krosnimi. Nieko ten daugiau nebuvo, tiktai knygų spinta, kuri buvo kartu durys, vedančios į patalpą, kurioje visiškai nieko nevykdavo — tiesiog vieta pasislėpti. Nuo ko? Aš dažnai apie tai galvodavau. Nuo to, kad mūsų name buvo šitas slaptas koridorius į niekur, man nebuvo nė kiek ramiau, greičiau jis akino mane spėlioti, kas čia galėjo būt toks baisus, nuo ko būtų reikėję slėptis, — o tokios mintys niekada ramybės nesuteikia.

Kartą į tą koridorių nusivedžiau mažąjį Oveną ir palikau tenai, tamsoje, ir jis mirtinai išsigando; tą patį, žinoma, iškrėčiau visiems savo draugams, tačiau gąsdinti Oveną Minį visada būdavo įdomiau negu kitus. Jo išgąstis buvo ypatingas dėl balso, dėl to laibo jo balselio. Daugiau kaip trisdešimt metų siaurame rate aš mėgdžiodavau Oveno Minio balsą, tačiau vien dėl to net neįsivaizdavau, kad kada nors galėčiau rašyti apie Oveną, nes knygoje neįmanoma perteikti to garso. Aš net neleidau sau svajoti, kad galėčiau žodžiu pasakoti apie Oveną, nes vien nuo minties, kad reikės viešai pamėgdžioti jo balsą, darėsi nejauku. Praėjo daugiau kaip trisdešimt metų, kol aš sukaupiau drąsą ir galėjau prabilti apie Oveno balsą svetimiems žmonėms.

Išgirdusi iš slapto koridoriaus sklindantį Oveno Minio balsą mano senelė taip susikrimto ir pasipiktino, kad jam išėjus pasikvietė mane pasikalbėti.

— Aš nenoriu, kad tu man pasakotum — nieku gyvu, — ką tu darei tam vargšeliui, kad jo buvo toks balsas; bet jeigu kada nors vėl taip darysi, prašau, uždenk jam burną ranka, — pasakė senelė. — Ar matei pelę, įstrigusią spąstuose? — paklausė ji. — Turiu galvoje, pagautą pelę — sutraiškytu kaklu — na, jau nebegyvą, — pridūrė senelė. — Tai štai, to berniuko balsas, — pasakė man senelė, — to berniuko balsas galėtų tą pelę prikelti iš numirusių!

Dabar man atrodo, kad Oveno balsas buvo visų sutraiškytų ir iš/ numirusių besikeliančių keršto ištroškusių pelių balsas.

Nemanykite, kad noriu pavaizduoti senelę tokią nejautrią. Ji turėjo tarnaitę Lidiją iš Princo Edvardo salos, kuri metų metus buvo mūsų virėja ir šeimininkė. Kai Lidija susirgo vėžiu ir jai buvo nupjauta kairė koja, mano senelė pasisamdė kitas dvi tarnaites — vieną slaugyti Lidijai. Lidija daugiau niekada nebedirbo. Ji turėjo savo kambarį ir invalido vežimėlį, su kuriuo važinėjo po visus didžiulius namus, ir galiausiai tapo kitų aptarnaujama neįgaliąja, kokia mano senelė tarėsi kada nors būsianti, kai tokia tarnaitė kaip Lidija turės ją prižiūrėti. Pasiuntinukai ir mūsų namų svečiai dažnai palaikydavo Lidiją mano senele, nes Lidija, sėdėdama savo vežimėlyje, atrodė tikrai didingai ir buvo maždaug mano senelės amžiaus; popietėmis ji gerdavo su senele arbatą ir lošdavo kortomis senelės bridžo klube — su tomis pačiomis damomis, kurioms kadaise padavinėjo arbatą. Prieš pat Lidijos mirtį net mano teta Marta buvo pritrenkta tokio jos panašumo į senelę. Ir vis dėlto svečiams ir pasiuntinukams Lidija visada paaiškindavo — su tam tikru iš senelės nusižiūrėtu pasidygėjimu: „Aš ne ponia Vilrait, aš — buvusi ponios Vilrait tarnaitė“. Tuos žodžius ji ištardavo visai tokiu pat tonu kaip senelė, kai ši aiškindavo, kad jos namai — ne Greivsendo viešbutis.