Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

John irving

Laisvę lokiams!

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas

Versta iš:

John Irving

Setting Free The Bears

A Black Swan Book, London, 1986

Šią knygą skiriu

VIOLETTE ir CO

GEORGE’O atminimui

ISBN 978-9955-38-996-5

Copyright © John Irving 1968

© Viršelyje panaudota nuotrauka, Dean Pennala / „Shutterstock“

© Vertimas į lietuvių kalbą, Valdas V. Petrauskas, 2011

© Leidykla „Alma littera“, 2011

Iš anglų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas

Redagavo Nijolė A. Petrauskienė

Korektorės Bronė Balčienė ir Marijona Treigienė

Viršelio dailininkas Edvardas Jazgevičius

Maketavo Valdas Bautrėnas

Pirma dalis

ZIGIS

Įprastas vieniečių valgis

Kiekvieną vidurdienį aptikdavau jį besėdintį ant suoliuko Rotušės parke su didoku maišeliu šiltadaržio ridikėlių ant kelių ir buteliu alaus rankoje. Jis visada nešiodavosi savo druskinėlę; galimas daiktas, turėjo jų be skaičiaus, nes negaliu prisiminti, kad kuri būtų buvusi kuo nors ypatinga. Tiesą pasakius, tos druskinėlės menkai skyrėsi viena nuo kitos, o kartą jis netgi išmetė vieną, suvyniojo į tuščią maišelį nuo ridikėlių ir sviedė parke į šiukšlių dėžę.

Kiekvieną vidurdienį ir visada ant to paties suoliuko – ant to, kuris mažiausiai atsišerpetojęs, parko pakraštyje, arčiau universiteto. Kartais turėdavo užrašų knygelę, bet visada vilkėdavo velvetinę striukę su įžambiomis šoninėmis kišenėmis ir didele erdvia kišene užpakaly, kokias paprastai dėvi ančių medžiotojai. Ridikėliai, butelis alaus, druskinėlė ir kartais užrašų knygelė – visa tai gilioje, išsipūtusioje užpakalinėje kišenėje. Vaikščiodavo tuščiomis rankomis. Tabaką ir pypkes susikišdavo į šonines kišenes; turėjo mažų mažiausiai tris skirtingas pypkes.

Nors, mano nuomone, jis buvo studentas kaip ir aš, niekada nebuvau jo matęs nė vienuose universiteto rūmuose. Tik Rotušės parke, kiekvieną vidurdienį, ankstyvo pavasario dienomis. Dažniausiai jam bevalgant atsisėsdavau priešais ant suoliuko. Atsinešdavau laikraštį, kuris buvo puiki priedanga stebėti pro šalį einančioms mergaitėms, vogčiomis žvilgčioti į jų pabalusius per žiemą kelius – į išstypusias paaugles permatomomis šilkinėmis palaidinukėmis. Tačiau jis nežiūrėdavo į jas; budrus kaip voverė sėdėdavo su savo ridikėlių maišeliu. Pro suoliuko atkaltės tarpus saulės spinduliai dryžiais margindavo jo kelnes.

Prabėgus daugiau nei savaitei tos mūsų tariamos pažinties, pastebėjau dar vieną jo įprotį. Jis kažką keverzodavo ant maišelio su ridikėliais, paskiau visada susikišdavo į kišenes prirašinėtas maišelio skiauteles, bet dažniau rašydavo į užrašų knygelę.

Vieną dieną štai ką jis padarė: pastebėjau, kad įsikišo kišenėn skiautelę, atplėštą nuo maišelio, ir nuėjo pasikėlęs nuo suoliuko, tačiau paėjėjęs nutarė dar kartą žvilgtelėti į raštelį. Išsitraukė jį iš kišenės, perskaitė. Paskiau numetė, ir štai ką aš perskaičiau:

Fanatiškai laikytis gerų įpročių būtina.

Vėliau, kai perskaičiau jo garsiuosius užrašus – jo Poeziją, jo žodžiais tariant, – supratau, kad ne šiaip sau išmetė šį raštelį. Išmetė, tiesiog šiek tiek patikslinęs mintį.

Fanatiškai laikytis gerų įpročių tikrai verta.

Tačiau tuomet, Rotušės parke žiūrėdamas į skiautelę popieriaus, nuplėštą nuo maišelio su ridikėliais, negalėjau žinoti, kad jis – poetas ir sentencijų autorius; tik pagalvojau, kad jis – šaunus vaikinas, su kuriuo būtų įdomu artimiau susipažinti.

Nesėkmė

Jozefgasėje, tuojau pat už Parlamento pastato, yra tokia vieta, garsi sparčia, įtartina vartotų motociklų prekyba. Tą vietą atradau daktaro Fichto dėka. Susikirtus per daktaro Fichto egzaminą, man kilo noras pakeisti įprotį vidurdienį eiti pasivaikščioti po Rotušės parką.

Praėjęs keletą plėkais dvokiančių arkų, pro krautuves pusrūsiuose, kur prekiaujama sudvisusiais skarmalais, atsidūriau garažų ir padangų bei automobilių atsarginių dalių parduotuvių zonoje, kur kažkokie paišini murziai darbiniais drabužiais šaligatviais rideno kažkokius žvangalus. Netikėtai stabtelėjau prie nešvarios vitrinos, kurios kampe kabojo kartono gabalas su užrašu FABERIS, ir daugiau nė žodžio, jokių duomenų, išskyrus gausmą, tvinstantį pro atviras duris. Juodi dūmai, panašūs į audros debesis, baugus, aidu atsiliepiantis tratėjimas, – pro vitriną įžiūrėjau du mechanikus, birbinančius dviejų motociklų variklius; ant pakylos netoli lango stovėjo daugiau motociklų, bet tie tviskėjo nė nekrustelėdami iš vietos. Prie slenksčio ant cementinės aslos, skendinčios išmetamųjų dujų debesyse, mėtėsi įrankiai ir degalų bakų dangteliai, sulaužyti stipinai ir ratlankis, purvasaugis ir lynas, prie motociklų linksojo du mechanikai, įnikę į darbą; tai smarkiau, tai silpniau paleisdami variklį, jie atrodė tokie pat susikaupę ir atidūs kaip muzikantai, derinantys instrumentus prieš koncertą. Aš stovėjau prie durų, kvėpuodamas dirbtuvės tvaiku.

Iš vidaus mane stebėjo žilas vyriškis su plačiais tepaluotais švarko atlapais; sagos atrodė pilkiausios jo aprangos dalys. Šalia jo, atremtas į duris, stovėjo didelis krumpliaratis – dantytas mėnulis, nukritęs nuo dangaus, taip storai išteptas tepalais, kad, sugerdamas visą šviesą, žilpino man akis.

– Herr Faberis jūsų paslaugoms, – tarė vyriškis, nykščiu durdamas sau į krūtinę.

Ir pasivedėjo mane nuo durų į gatvę. Kai mudu atsidūrėme tolėliau nuo griausmo, jis nužvelgė mane gudriai šypsodamas kaip auksagalvė papūga.

– Aha! – sušuko. – Iš universiteto?

– Dievo malone, – atsakiau. – Bet nėra jokių garantijų.

– Nepasisekė? – tarė Faberis. – Kokį motociklą turite galvoj?

– Kad aš nieko neturiu galvoj, – atsakiau.

– Ehe, – tarė Faberis, – apsispręsti visada nelengva.

– Tiesiog iš koto žmogus gali išvirsti, – pritariau.

– Lyg aš nežinočiau! – tarė jis. – Kai apsižergi kokį motociklą, atrodo, lyg ant žvėries jotum, garbės žodis, kaip ant tikro žvėries! Štai ką kai kurie turi galvoje, kai nori nusipirkti motociklą. Tokio ir ieško!

– Protas neneša, – tarstelėjau.

– Žinoma, žinoma, – pritarė Faberis. – Aš suprantu, ką jūs turite galvoj. Jums reikėtų pasitarti su Herr Javotniku. Jis – studentas, kaip ir jūs! Tiesiog stebuklas, kaip Herr Javotnikas moka žmonėms parinkti deramą modelį. Atrankos virtuozas!

– Nuostabu, – pritariau aš.

– Mano laimė ir parama, – tarė jis. – Pats įsitikinsite.

Palenkęs į šalį judrią galvą, Herr Faberis ėmė mėgaudamasis klausytis, kaip viduje trata motociklai.

Raitas ant žvėries

Herr Javotniką pažinau iš velvetinės ančių medžiotojo striukės ir pypkių, kyšančių iš šoninių kišenių. Jis man priminė ką tik papietavusį jaunuolį, sušveitusį sūrų, aštriais prieskoniais pagardintą patiekalą.

– Aha! – sušuko Faberis ir stryktelėjo du žingsniukus į šalį, lyg ketindamas mums pašokti. – Herr Javotnikai, – tarė jis, – šiam jaunuoliui reikia apsispręsti.

– Štai kaip, – tarė Javotnikas. – Kodėl jūs neatėjote į parką?

– Aha! Aha? – suspigo Faberis. – Vadinasi, jūs pažįstami?

– Puikiai pažįstami, – atsakė Javotnikas. – Sakyčiau, kuo puikiausiai. Neabejoju, Herr Faberi, sprendimas bus individualus. Aišku, jeigu paliksite mus vienus.