Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

– Gerai, – tarė Faberis. – Labai gerai, labai gerai. – Ir, šonu nusėlinęs prie durų, nėrė atgal į išmetamųjų dujų debesį.

– Stuobrys, ir gana, – tarė Javotnikas. – Juk jums ir į galvą neatėjo mintis ką nors pirkti, ar ne?

– Ne, – atsakiau. – Aš čia netyčia užklydau.

– Keista, kad jūs neatėjote į parką.

– Nepasisekė.

– Per kokį egzaminą? – paklausė jis.

– Fichto.

– Aha, Fichto. Galiu jums kai ką papasakoti apie jį. Jam pūliuoja dantenos, per pertraukas jis valosi jas šepetėliu – dažo į tokį rudą buteliuką ir tepa jas kažkokiais glitėsiais. Taip dvokia jam iš burnos, net žolė vysta. Jam pačiam nesiseka.

– Pravartu tai žinoti, – tariau.

– Betgi jūs nesidomite motociklais? – paklausė jis. – Aš domiuosi tik tiek, kad norėčiau apžergti kokį „harvį“ ir dumti iš miesto. Viena – ne per geriausia vieta pavasarį, kaip kažin ką. Tačiau, žinoma, neišgalėčiau sukrapštyti nė pusės to, kiek čia kainuoja bet kuris motociklas.

– Ir aš neišgalėčiau, – tariau.

– Šit kaip? – tarė jis. – Kuo jūs vardu?

– Grafas, – atsakiau. – Hanesas Grafas.

– Tai va, Grafai, čia turime vieną itin dailų motociklą, jeigu jūs ketinate pasivažinėti toliau už miesto.

– Tai va, – atsakiau, – juk jūs žinote, kad neišgalėčiau sumokėti daugiau nei pusės kainos, o jūs, man regis, esate labai prisirišęs prie darbo.

– Aš niekada ir prie nieko nebūnu prisirišęs, – tarė Javotnikas.

– Tačiau, galimas daiktas, jūs jaučiatės įpročių suvaržytas, – pridūriau.

– Žinote, iš įpročių nesišaipoma. – Ir jis, pasistiebęs ant kulnų, išsitraukė iš švarko kišenės pypkę ir kandikliu kaukštelėjo sau per dantis.

– Esu pasiruošęs patenkinti visus jūsų įgeidžius, – tarė. – Vadinkite mane Zigiu. Aš esu Zigfridas Javotnikas.

Ir nors tuo metu jis nieko neužsirašė, nė kiek neabejoju, kad vėliau šią mintį brūkštelėjo į savo užrašų knygelę po ištaisyta sentencija apie įpročius ir fanatizmą – šią naują, irgi perfrazuotą išmintį.

Palaiminti tikrųjų reikmių verčiamieji!

Tačiau tą popietę, stovėdamas ant šaligatvio, jis tikriausiai neturėjo nei užrašų knygelės, nei skiautelės popieriaus, atplėštos nuo ridikėlių pakelio, be to, matyt, jautė spirtinai spiriantį Herr Faberio žvilgsnį: šis baimingai stebėjo mudu, nelyginant gyvatė liežuvį kaišiodamas galvą iš pridūmyto garažo.

– Eime, Grafai, – tarė Zigis. – Aš pasodinsiu jus ant tikro žvėries.

Slidžia garažo asla mudu nuėjome iki galinės sienos ir durų, ant kurių kabojo smiginio taikinys – ir durys, ir taikinys kabojo kreivai. Taikinio lentelė atrodė nežmoniškai apkramtyta, pats taikinys beveik neįžiūrimas perdėm subadytame kamštmedžio laukelyje – lyg jį būtų smaigstę ne strėlėmis, o veržliarakčiais ginkluoti pasiutę mechanikai, grieždami iltimis.

Išėję iš garažo, atsidūrėme siaurame skersgatvyje.

– Klausykit, Herr Javotnikai, – tarė Faberis. – Jūs tikrai taip manote?

– Be jokios abejonės, – atsakė Zigfridas Javotnikas.

Į garažo sieną stovėjo atremtas juodu blizgančiu brezentu apdengtas motociklas. Galinis sparnas buvo sulig mano pirštu storumo, sunkus chromo luitas, pilkas iš kraštų, ten, kur glaudžiasi purvasaugis, pakibęs žemai viršum galinio rato: ratas ir sparnas, o tarp jų – idealus tarpas. Zigis nutraukė brezentą.

Tai buvo senas, žvėriškai nudrengtas motociklas, praradęs savo dailų profilį, vietomis sulopytas; tarp dalių žiojėjo plyšys, kur kažkoks pusgalvis bandė pritaisyti įrankių dėžę, nedidelis atviras trikampis tarp variklio ir degalų bako, o bakas, blizgantis kaip juoda ašara, priminė pernelyg mažytę galvą, priderintą prie drambloto kūno; jis buvo toks pat žavus, koks žavus kartais atrodo šautuvas, nes bjauriausios detalės lyg tyčia buvo išdėstytos taip, kad kristų į akis. Jis buvo velniškai sunkus ir tarytum įtraukęs pilvą kaip perkaręs skalikas, kioksantis aukštoje žolėje.

– Šis vaikinas – tiesiog virtuozas! – tarė Faberis. – Mano laimė ir parama!

– Anglų gamybos, – tarė Zigis. – Royal Enfield, prieš kelerius metus pataisytas atrodė kaip naujas. Septyni šimtai kubinių centimetrų. Naujos padangos ir grandinės, ir sankaba sutvarkyta. Visiškai kaip naujas.

– Vaikinas tiesiog įsimylėjo šią senieną! – tarė Faberis. – Dirbo prie jo laisvalaikiu, aukodamas kiekvieną laisvą valandėlę. Dabar jis kaip naujas .

– Jis ir išties naujas, – sukuždėjo Zigis. – Iš Londono užsakiau naują sankabą ir krumpliaratį, naujus stūmoklius ir žiedus, o jis manė, kad visa tai kitiems motociklams. Senas gribišius nė neįtaria, ko jis vertas.

– Sėskite ant jo! – pasiūlė Faberis. – Na, sėskite ir pajusite, kad po jumis žvėris!

– Per pusę, – sukuždėjo Zigis. – Jūs dabar sumokate, kiek priklauso, o aš jums grąžinu pusę iš savo atlyginimo.

– Užkurkite variklį, – paprašiau.

– Ką gi, – tarė Faberis. – Herr Javotnikai, gal dar ne viskas padaryta, ar ne, gal dar negalima paleisti variklio? Gal reikia įpilti degalų?

– Ne, – atsakė Zigis. – Galima tuojau pat užkurti.

Ir, priėjęs prie manęs iš šono, koja lengvai spustelėjo starterį; iškart pasigirdo silpnas tratėjimas – sutuksėjo karbiuratorius, varinėdamas kurą. Paskiau jis atsidūrė šalia manęs ir iš visų jėgų numynė paminą. Variklis springdamas įtraukė degalų, pamina atšoko atgal, tačiau Zigis vėl ją numynė, numynė labai staigiai, ir šįkart užkūrė variklį – šis nesukriokė, kaip motociklams įprasta, o suburzgė ramiai ir vienodai, gaudžiai kaip traktorius.

– Girdėjote? – sušuko Faberis, netikėtai pats imdamas klausytis, truputį pakreipęs galvą ir delnu prisidengęs burną, lyg tikėdamasis išgirsti pašalinius garsus, bet neišgirdo; tikėdamasis išgirsti kokius nors kliuvinius, varikliui dirbant tuščiąja eiga, bet neišgirdo – ar bent jau nespėjo išgirsti. Jis dar labiau pakreipė galvą.

– Virtuozas, – tarė Faberis, lyg pats tikėdamas savo žodžiais.

Herr Faberio žvėris

Herr Faberio raštinė buvo garažo antrame aukšte, nors pastatas atrodė taip, lyg antro aukšto jame nė būti negalėjo.

– Tupykla, – tarė Zigis, kurio elgesys Herr Faberį vedė iš kantrybės.

– Ar susiderėjote dėl kainos? – paklausė Faberis.

– Žinoma, – atsakė Zigis. – Du tūkstančiai šimtas šilingų, Herr Faberi.

– Aha, labai gera kaina, – ūmai nusilpusiu balsu tarė Faberis.

Aš atsiskaičiau.

– Ar negalėčiau dar jūsų sutrukdyti, Herr Faberi? – tarė Zigis.

– Aha? – suaimanavo Faberis.

– Ar negalėtumėte šiandien man išmokėti atlyginimo? – paklausė Zigis.

– Ak, Herr Javotnikai! – atsiliepė Faberis.

– Ak, Herr Faberi, – tarė Zigis. – Ar jums nebūtų sunku?

– Jūs, negailestingas intrigante, gviešiatės į pagyvenusio žmogaus pinigus, – atsakė Faberis.

– Aš jums padėjau sudaryti kelis puikius sandėrius, – tarė Zigis.

– Jūs – bjaurus intrigantas ir nenaudėlis, – tarė Faberis.

– Ar jūs matote, Grafai? – tarė Zigis. – Ak, Herr Faberi, – pridūrė jis, – aš neabejoju, kad jūsų taurioje širdyje lindi tikras žvėris.

– Sukčiai! – sušuko Faberis. – Kur tik pasisuksi, visur sukčiai ir vagys!

– Jeigu jums nesunku, išmokėkite man atlyginimą, – tarė Zigis. – Išmokėkite, jeigu jums nesunku, ir mudu su Grafu beregint dingsime. Mūsų laukia dideli darbai.