Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

– Pasislėpkime nuo jų, – pasiūliau ir patempiau žemyn į papartyną.

Tačiau jos akyse pastebėjau išgąstį, ji atsigulė aukštielninka, susiėmusi rankomis krūtinę.

– Karlota! – sušuko ji.

– Ei, jaunuoli! – riktelėjo Karlota. – Ar tik nebandote jos skriausti?

– Mudu plepame, – atsiliepė Vanga. – Mes čia.

Ir jie patvoriu pasuko mūsų pusėn; Zigis smelkėsi pro tankius papartynus, įkišęs ranką Karlotai po megztiniu ir apkabinęs ją per putlias strėnas.

– Klausyk, Grafai, – tarė Zigis, – mano Karlotą tiesiog pakerėjo oriksas.

– O kas gi įmanytų atsispirti jo kerams? – atsiliepiau.

– Kas? – paklausė Vanga. – Kas ją pakerėjo?

– Tai ne tau, širdele, – tarė Karlota. – Jūs toks mielas jaunuolis, – kreipėsi ji į mane. – Vangai ten nėra ko žiūrėti.

– Ten visiems yra į ką pažiūrėti! – atrėmė Zigis.

– Liaukis, – atkirto Karlota ir nutempė jį kitu taku per papartyną.

Sugulę ant žolės, mes nematėme vieni kitų. Prie pat žemės oras buvo sūdrus, ir mus apklėtė stiprus kažkokio žvėries išmatų tvaikas.

– Man regis, tai raganosio darbas! – sušuko Zigis.

– Arba begemoto, – pridūriau aš.

– Krūva organinių trąšų, – tarė Zigis.

– Begemotai niekada nelipa iš vandens, – tarė Karlota.

– Ir dar kaip lipa! – atšovė Zigis. – Sunku įsivaizduoti, kaip jie...

Vanga šmurkštelėjo man po pažastimi, tvirtai suglaudusi kelius ir padėjusi vėsią ranką man ant krūtinės. Mes girdėjome, kaip bruzda Zigis su Karlota; Zigis dusyk suūbavo kaip laukinis paukštis.

Tai va, taip byloja išmintis, užrašyta jo knygelėje:

Garbė Dievui, laikas bėga.

Paskiau išgirdome Karlotą sakant:

– Anaiptol ne visada tu toks jau šmaikštus.

Pažvelgęs jų pusėn, pamačiau Zigio ranką – jis mojavo įspūdingo dydžio juodomis nėriniuotomis kelnaitėmis, iškėlęs jas virš papartyno.

– Tu tiesiog suknistas klounas, – tarė Karlota, ir aš pamačiau, kaip ji nuoga stora koja talžo paparčius. – Ar tu negalėtum kada nors surimtėti, šlykštuk! – sušuko ji. – Dievaž, tau ne visi namie.

Tuomet Zigis atsisėdo ir nusišaipė, žiūrėdamas papartynan į mūsų pusę: ant galvos vietoj kepurės buvo užsimovęs platutėles moteriškas kelnaites. Karlota ėmė čaižyti jį piktžolių gniūžte, ir jis laigydamas puolė prie mūsų.

Karlota šoko iš paskos, mosuodama juoda, nėriniais papuošta liemenėle su rausvu apvadu – vienas kaušelis buvo prikimštas velėnos. Ji kabaliavo ant jos riešo nelyginant kario perpetė.

– Štai ateina milžinas žudikas! – suriko Zigis.

Karlotos krūtys svyrojo nukarusios ant liumpsinčio pilvo. Užsivertus megztiniui, pastebėjau jos tamsius speniukus.

Tuomet Vanga ištrūko man iš rankų ir patvoriu nukūrė vartų link; ji bėgo tarytum įveikdama kliūčių ruožą, nelyginant vėjo šuorų nešamas lapas, – pro vartus atgal į zoologijos sodą.

– Ei! – sušukau. – Ei, Vanga!

– Aš! Aš, Grafai! – sušuko Zigis. – Aš ją pagausiu.

Jis sviedė kelnaites Karlotai ir leidosi bėgti.

– Stok, Zigi! – surikau. – Aš pats!

Tačiau šalia manęs atsirado Karlota; kai aš bandžiau keltis, ji apžergė mane ir parvertė į papartyną.

– Et, tegu jis sau išsidirbinėja kaip klounas, – tarė ji, priklaupusi šalia manęs. – Meiluti, tu bent moki padoriai elgtis. Nė trupučio nesi panašus į jį. – Tuomet, kai pabandžiau atsisėsti, ji užmetė man ant veido savo kelnaites ir prispaudė prie žemės. Paskiau pakišo galvą po garsingosiomis kelnaitėmis ir pabučiavo mane saldžiomis kaip persikai lūpomis. – Cit! – pridūrė, dar labiau prislėgdama mane prie drėgnos žemės.

Mes ritinėjomės atokiame, tvankiame, žvėrių išmatomis dvokiančiame papartyno kampelyje; zoologijos sodo garsai liejosi išvien, ir mes pasiklydome paparčių tankynėje, o po raganosio kojomis drebėjo žemė.

Kai pagaliau vėl išgirdome paukščių čiauškėjimą, jų balsai skambėjo dusliai ir reikliai. Didžiosios katės niurzgė, reikalaudamos laikytis įprastos dienotvarkės ir duoti mėsos.

– Žvėrių maitinimo laikas, – tarė Karlota. – O aš dar nespėjau pamatyti begemoto.

Aš pabandžiau eiti pirmas, o ji nusekė iš paskos, vairuodama mane prie begemoto aptvaro, didžiulės cisternos, įkastos į žemę vidury šiltadaržio ir atitvertos turėklais, kad neįkristų vaikai. Iš pradžių, išskyrus drumzles, cisternoje nieko nebuvo matyti.

– Aha, jis gali išnerti kiekvieną akimirką, – tarė Karlota. Ji pasikasė ir geismingai pažvelgė į mane. – Man niežti dešinį papuką, – sukuždėjo. – Liemenėlė pilna žemių. – Prisigaužusi ji pliaukštelėjo man per užpakalį, o aš žiūrėjau į drumstą baseiną, kuriame plūduriavo vaisiai ir išskydęs saliero stiebas. Staiga paviršiun ėmė kilti burbulai.

Iš pradžių išvydome šnirpšles – dvi žiojinčias angas, beveik bedugnes, – paskiau išnėrė akys sunkiais užgriuvusiais vokais. Galva tolydžio kilo, ir vis plačiau žiojosi platūs rausvi žiomenys; pamačiau nenusakomą antgerklį; iš drėgnų, tuščių nasrų tvokstelėjo lyg nuo sutrešusių pelargonijų lysvės. Vaikai mėtė jam maistą, ir jis užkėlė smakrą ant baseino krašto; vaikai mėtė žemės riešutus, zefyrus ir spragintus kukurūzus, mėtė popierinius maišelius ir zoologijos sodo suvenyrus, įmetė kažkokio senio laikraštį ir mažytį rausvą teniso batelį. Galop susierzinęs begemotas nukėlė smakrą nuo baseino krašto ir pavertė vandenį šėlstančia jūra. Aptėškęs mus purslais, nėrė į savo cisterną.

– Netrukus vėl išners, – tarė Karlota. – Dieve, jis mane gyvą prarytų!

Ant tvirtos Karlotos kojos iš užpakalio buvo matyti paparčio įspaudas – priešistorinis reliktas ant įdegusios standžios blauzdos. Aš vogčiomis smukau šalin nuo baseino, palikęs Karlotą vieną laukti išneriant begemoto.

Dedant tašką

– Man tiesiog protas neneša, kaip tu galėjai taip pasielgti? – tarė Zigis. – Tavo labai prastas skonis.

– Kur dingo Vanga? – atsiliepiau.

– Mudu kažkur prasilenkėme, Grafai. Aš tik norėjau nusikratyti tos rubuilės.

– Mes buvome nuėję pažiopsoti į begemotą, – tariau. – Po kelių valandų ims temti.

– Tik tu viskuo kaltas, Grafai. Garbės žodis, aš netikėjau, kad tu būtum galėjęs taip pasielgti! Žinai, žmogus visada prieina tokią ribą, bet, prieš peržengdamas ją, turi pagalvoti.

– Jeigu važiuotume dabar, būtume toli už miesto, prieš sutemstant.

– Karlota! – tarė Zigis. – Kur žmogaus galva? Kaip į pelkę, ar ne? Ko gero, dar užsikrėtei kokia liga?

– Tu kvailas per visą pilvą! – atrėžiau. – Užsimovei kelnaites ant galvos ir maiveisi kaip pajacas.

– Bet aš žinau, kada reikia padėti tašką, Grafai! Labai gerai žinau! – Ir ėmė krapštytis prie motociklo.

– Gali dabar smaukytis, jeigu nori! – atkirtau. – Gal tau būtų įdomu sužinoti, kad buvo visai neblogai! Visai neblogai!

– Nė kiek neabejoju, Grafai, – atsakė jis. – Potyris dažnai esti daug svarbesnis už grožį.

Vėliau ši pamokoma išmintis, deramai apdorota, persikels į jo pastabas:

Tobulybė neatstoja meilės.

Prie zoologijos sodo vartų, nekreipdamas į mane dėmesio, jis iš visų jėgų numynė starterį.

– Tu, Zigi, esi sumautas doktrinierius, ir tiek, – pareiškiau aš.

Tačiau suburzgė variklis, ir Zigis ėmė jį burzginti tai garsiau, tai tyliau, palenkęs galvą ir klausydamasis, kaip jis dirba. Aš užšokau ant užpakalinės sėdynės, ir mudu prisisegėme apsauginius šalmus. Paskiau aš užsidėjau Pirmojo pasaulinio karo lakūno akinius, savo pasaulį nuspalvindamas geltonai – apribodamas ir apdumdamas protą.