Джон Ирвинг: Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Iš anglų kalbos vertė

Daiva Daugirdienė

Turinys

1. Meškinas, vardu Meino Valstija

2. Pirmasis „Naujojo Hampšyro“ viešbutis

3. Ajovos Bobo pergalingas sezonas

4. Franė pralaimi muštynes

5. Linksmos tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt šeštųjų Kalėdos

6. Tėtis gauna žinią iš Froido

7. Bėda vėl puola

8. Bėda iškyla į paviršių

9. Antrasis „Naujojo Hampšyro“ viešbutis

10. Vakaras Operos teatre: Schlagobers ir kraujas

11. Meilė Franei; susidorojimas su Čiperiu Davu

12. Pelių Karaliaus sindromas; paskutinis „Naujojo Hampšyro“ viešbutis

Padėka

Išnašos

Skiriu savo žmonai Šeilai,

kurios meilė suteikė

šviesos ir erdvės

penkiems romanams

1Meškinas, vardu Meino Valstija

Tą vasarą, kai mano tėvas nusipirko meškiną, nė vienas iš mūsų dar nebuvo gimęs — mes tada dar net nebuvom pradėti: nei Frankas, vyriausias; nei Franė, triukšmingiausia; nei aš, atsiradęs po jų; nei mažyliai, Lili ir Egas. Mano tėvas ir motina buvo vietos jaunuoliai, pažinoję vienas kitą visą gyvenimą, tačiau jų „sąjunga“, kaip sakė Frankas, tuo laiku, kai tėvas nusipirko meškiną, dar nebuvo sudaryta.

— Jų „sąjunga“, Frankai? — vis erzino brolį Franė; nors Frankas buvo vyriausias, man jis atrodė jaunesnis už Franę, o pati Franė į jį visada žiūrėjo kaip į kūdikį. — Turbūt turi galvoje, Frankai, — sakydavo Franė, — kad jie tada dar nesidulkino.

— Dar nebuvo kaip reikiant užmezgę santykių, — kartą pasakė Lili; ji buvo jaunesnė už mus visus, išskyrus Egą, bet elgėsi taip, lyg būtų mūsų vyresnioji sesuo; Franė to negalėjo pakęsti.

— „Kaip reikiant užmezgę“? — pakartojo Franė. Neprisimenu, kiek metų tada buvo Franei, bet Egas tikrai dar negalėjo klausytis tokių pokalbių. — Mama su tėčiu tik tada ir pradėjo galvoti apie seksą, kai senis nusipirko meškiną, — pareiškė Franė. — Meškinas jiems pakišo tą mintį — jis buvo toks šiurkštus, karštas gyvulys, vis barškino medžius ir laižėsi, ir prievartavo šunis.

— Gal ir sutaršė kokį šunį, — bjaurėdamasis tarė Frankas. — Bet neprievartavo.

— Mėgino, — tvirtino Franė. — Juk prisimeni tą istoriją.

— Tėčio istoriją, — įsikišo Lili — irgi bjaurėdamasi, bet šiek tiek kitaip negu Frankas; Frankas bjaurėjosi Frane, o Lili — tėčiu.

Taigi dabar aš — vidurinis ir gal pats nešališkiausias vaikas — turiu papasakoti viską taip, arba beveik taip, kaip buvo iš tikrųjų. Mūsų šeimoje visiems labiausiai patiko istorija apie mamos ir tėčio romaną: kaip tėtis nusipirko meškiną, kaip mama ir tėtis susimylėjo ir labai greitai, vieną po kito, pasigimdė Franką, Franę ir mane („Bumbt, bumbt, bumbt!“, kaip sakydavo Franė); o paskui, kiek pailsėję, dar susilaukė Lili ir Ego („Pykšt, šnipšt — ir viskas“, pasak Franės). Istorija, kurios klausydavomės, kai buvome maži, ir kurią augdami vis perpasakodavom vienas kitam, iš esmės yra apie tuos laikus, apie kuriuos nieko negalėjom žinoti ir kuriuos dabar įsivaizduojam tik iš daugybės mūsų tėvų pasakojimo variantų. Savo tėvus, kokie jie buvo tuomet, aš, ko gero, įsivaizduoju daug aiškiau negu vėlesniais laikais, kuriuos pats prisimenu, nes vėliau, kai jau buvau gimęs, jų gyvenimas pakrypdavo tai viena, tai kita linkme — ir aš tai vienaip, tai kitaip į visa tai žiūriu. O dėl tos įsimintinos meškino vasaros ir nuostabaus mano motinos ir tėvo meilinimosi, tai čia jau galiu nuosekliai laikytis savo požiūrio.

Kai tėvas suklysdavo, pasakodamas šitą istoriją, — kai imdavo neigti ankstesnę versiją arba praleisdavo mums labiausiai patinkančias pasakojimo dalis, — mes cypdavom kaip suerzinti paukšteliai.

— Arba tu meluoji mums dabar, arba melavai anąkart, — piktindavosi Franė (visada didžiausia akiplėša), tačiau tėvas tik purtydavo galvą.

— Nejaugi nesuprantat? — sakydavo jis. — Jūs šitą istoriją įsivaizduojat geriau, negu aš ją prisimenu.

— Eik, atvesk mamą, — įsakydavo Franė, nustumdama mane nuo sofos.

Arba Frankas nukeldavo Lili nuo savo kelių ir pašnibždėdavo jai į ausį:

— Eik, atvesk mamą.

Taigi mūsų mama būdavo pakviečiama kaip liudytoja, kai įtardavom, kad tėtis nori iškraipyti tą istoriją.

— O gal tu tyčia praleidi pikantiškiausias vietas, — kaltindavo jį Franė, — nes manai, jog Lili ir Egas dar per maži, kad galėtų klausytis apie tai, kaip jūs ten dulkinotės.

— Niekas per daug nesidulkino, — sakydavo mama. — Tada tikrai nebuvo tokio paleistuvavimo ir laisvės kaip dabar. Jei kokia mergaitė praleisdavo su kuo nors naktį ar savaitgalį, netgi draugės ją laikydavo kekše, arba dar blogiau; į tokią mergaitę po to nebekreipdavom dėmesio. „Su kuo sutapsi, toks pats patapsi“, sakydavom. Arba: „Sulig Jurgio ir kepurė.“

Tai išgirdusi Franė — nesvarbu, ar jai buvo aštuoneri, ar dešimt, ar penkiolika, ar dvidešimt penkeri metai, — užversdavo akis ir bakstelėdavo man alkūne arba imdavo mane kutenti, o kai aš pakutendavau ją, surėkdavo:

— Iškrypėli! Graibai savo seserį!

O Frankas — ir būdamas devynerių metų, ir vienuolikos, ir dvidešimt vienerių, ir keturiasdešimt vienerių — negalėdavo pakęsti kalbų apie seksą ir tokio Franės paikiojimo; jis greitai sakydavo tėčiui:

— Nekreipk dėmesio. O kaip ten tas motociklas?

— Ne, dar papasakok apie seksą, — prašydavo mamos Lili, labai rimtai, o Franė įkišdavo liežuvį man į ausį arba pamėgdžiodavo perdimo garsą, priglaudusi lūpas man prie kaklo.

— Na, — sakydavo mama, — mišrioje draugijoje mes apie seksą taip laisvai nekalbėdavom. Bučiuodavomės, pasiglamonėdavom, šiek tiek arba smarkiai; dažniausiai automobiliuose. Visada galėdavai nuvažiuoti į kokią nuošalesnę vietelę. Tada, žinoma, buvo daugiau visokių kaimo keliukų, mažiau žmonių ir automobilių — ir automobiliai ne tokie ankšti.

— Taigi galėdavot išsitiesti, — tardavo Franė.

Mama suraukusi antakius žvilgtelėdavo į Franę ir toliau dėstydavo savo versiją apie tuos laikus. Ji nenukrypdavo nuo tiesos, bet pasakodavo labai nuobodžiai — toli gražu ne kaip tėvas — ir mes kiekvieną kartą gailėdavomės, kad pasikvietėm mamą patvirtinti tėčio pasakojimo.

— Verčiau leiskim šnekėt seniui, — sakydavo Franė. — Mama labai jau rimta. — Frankas imdavo raukytis. — Oi, eik, pasismaukyk, Frankai, pasijusi geriau, — patardavo jam Franė.

Bet Frankas tik dar labiau susiraukdavo. Paskui sakydavo:

— Kai iš pat pradžių paklausi tėvą apie motociklą, ar šiaip apie ką nors konkretaus, atsakymas būna geresnis, negu kai klausinėji apie tokius bendrus dalykus: apie drabužius, papročius, seksą.

— Frankai, papasakok mums, kas yra seksas, — prašydavo Franė.

Bet čia mus visus išgelbėdavo tėvas, savo svajingu balsu tardamas:

— Štai ką jums pasakysiu: dabar taip nenutiktų. Gal manot, kad turit daugiau laisvės, bet daugiau ir įstatymų. Dabar tos istorijos su meškinu nebūtų. Jums niekas to neleistų.

Ir tą akimirką mes nutildavom, staiga baigdavosi visi kivirčai. Kai tėvas pasakodavo, net Frankas su Frane galėdavo sėdėti kone liesdamiesi vienas prie kito ir nesipešti; aš galėdavau sėdėti prie pat Franės, jausti jos plaukus, kutenančius man veidą, arba jos koją prie savosios, bet jeigu tėvas jau pasakodavo, apie Franę visai nebegalvodavau. Lili sėdėdavo nė nekrustelėdama (kaip tik ji ir mokėjo) Frankui ant kelių. Egas būdavo per mažas, kad klausytųsi ar — juo labiau — ką nors suprastų, bet jis buvo ramus kūdikis. Net Franė galėdavo laikyti jį ant kelių ir jis nesimuistydavo; o jeigu paimdavau aš, tuoj pat užmigdavo.