Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Tėtis nesuprato. Jo manymu, Froidas buvo nuostabus, o 1937 metais pagamintas motociklas „Indian“ — gražiausia iš visų jo matytų transporto priemonių. Laisvomis dienomis mano tėtis su mama važinėdavosi pakrantės keliais — susiglaudę, žvarbdami nuo sūraus vėjo, — bet jie niekada taip nepramogaudavo vienudu: nebuvo galima motociklu išvažiuoti iš „Arbutnoto“ be priekaboje sėdinčio meškino. Meino Valstija įsiusdavo, jei kas mėgindavo su motociklu išsprukti be jo; tik tokiais atvejais senasis meškinas ir pasileisdavo bėgte. O bėga meškos neįtikimai greitai.

„Nagi, pamėgink išvažiuoti, — pasiūlė Froidas mano tėvui. — Bet keliuku nuo viešbučio geriau stumk, iki pat plento, tik ten paleisk variklį. Ir pirmą kartą, kai mėginsi, gal neimk vargšės Meri. Ir storai prisirenk, nes jeigu jis tave pagaus, tai gerai apskalbs šonus. Ne iš pykčio — iš susijaudinimo. Nagi, pamėgink. Bet jeigu, nuvažiavęs kelias mylias, atsigręši ir pamatysi, kad jis tave tebesiveja, sustok ir parvežk jį atgal. Dar gaus kokį širdies smūgį arba pasiklys — jis toks kvailas. Nemoka nei medžiot, nei ką. Būtų bejėgis, jei nešertum. Jau nebe žvėris, o naminis gyvulėlis. Gal tik dukart protingesnis už vokiečių aviganį. O tokio proto, žinai, šiam pasauly nepakanka.“

— Šiam pasauly? — visada išpūsdavo akis Lili.

Bet mano tėvui tą 1939 metų vasarą pasaulis atrodė naujas ir malonus, kupinas drovių mamos prisilietimų, trisdešimt septintųjų „Indian“ riaumojimo, Meino Valstijos dvoko, šaltų Meino naktų ir Froido išminties.

Apšlubo Froidas, žinoma, patyręs motociklo avariją; jam netinkamai sustatė lūžusį kojos kaulą. „Diskriminacija“, — tvirtino jis.

Froidas buvo mažiukas, tvirtas, budrus kaip koks laukinis žvėris, o jo oda — labai keistos spalvos (tarytum ant nedidelės ugnies patroškintų ir gerokai parudavusių alyvuogių). Vienas žvilgančių juodų plaukų kuokštas kažkodėl augo jam ant skruosto, po akimi: švelnus plaukuotas lopinėlis, didesnis už įprastus apgamus, gal kaip vidutinio didumo moneta, ir labiau pastebimas, bet ant Froido veido jis atrodė taip pat natūraliai kaip koks moliuskas, prilipęs prie Meino pakrantės uolos.

„Čia todėl, kad mano tokios didelės smegenys, — paaiškino Froidas mano tėvams. — Smegenys nustumia plaukus nuo galvos, tada plaukai pavydi ir auga kur nereikia.“

— Gal ten buvo meškino plaukai, — kartą nė kiek nejuokaudamas pasakė Frankas, ir Franė spiegdama taip smarkiai mane apsikabino, kad aš net įsikandau liežuvį.

— Frankas toks trenktas! — sušuko Franė. — Parodyk savo meškino plaukus, Frankai.

Vargšelis Frankas tada jau buvo beveik subrendęs, gal kiek per anksti, ir dėl to jautėsi labai nesmagiai. Bet netgi Franė negalėjo atitraukti mūsų dėmesio nuo kerinčio pasakojimo apie Froidą ir jo meškiną; mes, vaikai, jais žavėjomės taip pat kaip ir mūsų mama su tėčiu tą tūkstantis devyni šimtai trisdešimt devintųjų vasarą.

Tėtis pasakojo, kad kartais jis vakare palydėdavo mūsų mamą iki moterų bendrabučio ir pabučiuodavo, linkėdamas labos nakties. Jeigu Froidas jau miegodavo, tėtis paleisdavo Meino Valstiją nuo prie motociklo pritvirtintos grandinės ir numaudavo antsnukį, kad meškinas galėtų ėsti. Tada tėtis vesdavosi jį žvejoti. Virš motociklo ant neaukštų kuolų buvo ištemptas brezentas, kaip atvira palapinė, sauganti Meino Valstiją nuo lietaus; tėtis laikė savo žvejybos reikmenis įvyniotus į nukarusį to brezento kraštą.

Juodu traukdavo prie žvejų motorlaiviais ir valtimis aplipusios Bei Pointo prieplaukos, kuri buvo už viešbučio molų eilės. Tėtis su Meino Valstija atsisėsdavo prieplaukos gale ir tėtis mėtydavo, kaip sakė, blizgę — gaudydavo ledjūrio menkes. Sugautas iškart, gyvas, sušerdavo Meino Valstijai. Tik vieną vakarą jie šiek tiek susikivirčijo. Paprastai tėtis sužvejodavo tris ar keturias menkes; jų visiškai pakakdavo — ir tėčiui, ir Meino Valstijai — ir juodu eidavo namo. Tačiau tą vakarą menkės nekibo, todėl valandą prasėdėjęs be menkiausio ėmimo, tėtis atsistojo — norėjo vesti meškiną atgal, kur jo laukė grandinė ir antsnukis.

„Eime, — pasakė. — Šiandien vandenyne nėra žuvies.“

Meino Valstija nesijudino iš vietos.

„Eime!“ — pakartojo tėtis. Bet Meino Valstija ir jam neleido nueiti nuo prieplaukos.

„Erl!“ — suurzgė meškinas. Tėtis vėl atsisėdo ir žvejojo toliau. „Erl!“ — reiškė nepasitenkinimą Meino Valstija. Tėtis mėtė ir mėtė blizgę, keliskart ją pakeitė, išmėgino viską. Jei būtų galėjęs pasikapstyti dumble, seklumoje paieškoti žieduotųjų jūros sliekų — nereidžių, gal būtų užmetęs dugninę ir sugavęs kokią plekšnę, tačiau Meino Valstija supykdavo, kai tik jis mėgindavo nulipti žemyn. Tėtis net pagalvojo, kad gal reikėtų šokti į vandenį ir plaukte pasiekti krantą; parsėlintų į bendrabutį, pažadintų Froidą, ir tada abu, pasiėmę kokio nors maisto iš viešbučio, parsivestų Meino Valstiją. Bet po kurio laiko tėtis įsijautė į to vakaro nuotaiką ir tarė: „Gerai, gerai, vadinasi, nori žuvies? Sugausim tau žuvį, velniai griebtų!“

Prieš pat aušrą prieplaukoje pasirodė omarų žvejys, susirengęs plaukti į jūrą. Jis ketino ištraukti paspęstas varžas ir atsinešė keletą naujų ir — savo nelaimei — šiek tiek masalo. Meino Valstija užuodė masalą.

„Geriau atiduokit“, — patarė žvejui tėtis.

„Erl!“ — suurzgė meškinas, ir omarų žvejys atidavė jam visas atsineštas žuveles.

„Mes jums sumokėsim, — pažadėjo tėtis. — Kai tik pasitaikys proga.“

„Aš jau žinau, ką mielai padaryčiau, „kai tik pasitaikys proga“, — atrėžė žvejys. — Sugrūsčiau šitą meškiną į savo varžą kaip masalą. Mielai pažiūrėčiau, kaip jį ryja omarai!“

„Erl!“ — suurzgė Meino Valstija.

„Geriau jo neerzinkit“, — tarė tėtis žvejui, ir šis nesiginčijo.

„Ja, gana kvailas meškinas, — pasakė tėčiui Froidas. — Turėjau tave perspėti. Dėl ėdalo kartais visai pakvaišta. Miško kirtėjai jį peršerdavo; jis ten rijo ir rijo — visokį šlamštą. Ir dabar jam kartais, matyt, atrodo, kad nepakankamai paėdė, arba nori išgerti, arba dar ko nors. Įsikalk į galvą: niekada nesėsk valgyti, kol nepašėrei jo. Jam tai nepatinka.“

Taigi prieš vaidinimus Meino Valstija visada būdavo sočiai pašeriamas, nes per lauke rengiamus vakarėlius baltomis lininėmis staltiesėmis užtiesti stalai lūždavo nuo užkandžių, rinktinės žalios žuvies ir visokiausios ant grotelių keptos mėsos, — alkanas meškinas būtų galėjęs pridaryti nemalonumų. O Froido kaip reikiant prišertas, visas išpampęs, jis ramiai vairuodavo motociklą. Prie vairo atrodydavo toks taikus, netgi apimtas nuobodulio, tarsi svarbiausias ir neatidėliotinas jo fiziologinis poreikis būtų įspūdingai atsirūgti arba ištuštinti savo didžiulius vidurius.

„Kvailas numeris, ir aš nė velnio neuždirbu, — šnekėjo Froidas. — Šitas viešbutis per daug prašmatnus. Čia tik snobai ir suvažiuoja. Reikėtų keliauti kur nors, kur žiūrovai paprastesni, kur žmonės lošia bingą, ne tik šoka. Turėčiau susirasti kokią demokratiškesnę vietą — kur lažinamasi per šunų kautynes, supranti?“

Mano tėvas nesuprato, bet tikriausiai susižavėjęs mąstė apie tokias vietas — paprastesnes negu Vijersas Lakonijoje ar netgi Hampton Byčas. Apie kurortus, kur daugiau girtuoklių ir labiau švaistomasi pinigais per pasirodymus su meškinu. „Arbutnoto“ publika buvo pernelyg rafinuota tokiam žmogui kaip Froidas ir tokiam meškinui kaip Meino Valstija. Pernelyg rafinuota netgi tam, kad suvoktų, ko vertas toks motociklas: 1937 metų „Indian“.