Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Tačiau mano tėvui buvo aišku, kad Froidas netrokšta nieko, dėl ko jaustųsi turįs keliauti kitur. „Arbutnote“ Froidas nepersidirbdamas leido vasarą; tik kad jo meškinas pasirodė nesąs tokia aukso gysla, kokią jis tikėjosi suradęs. Taigi iš tikrųjų Froidas norėjo kito meškino.

„Su tokiu kvailu meškinu, — pasakė jis mano tėvams, — nėra prasmės stengtis daugiau užkalti. Be to, būna kitokių sunkumų, kai sukiesi pigiuose kurortuose. “

Mano mama suėmė tėčio ranką ir įspėdama tvirtai suspaudė — gal todėl, kad matė, jog jis jau įsivaizduoja tuos „kitokius sunkumus“ ir „pigius kurortus“. Tačiau tėtis galvojo apie mokestį už mokslą Harvarde; jam patiko 1937 metų „Indian“ ir meškinas, vardu Meino Valstija. Jis nė karto nepastebėjo, kad Froidas bent kiek stengtųsi dresuoti meškiną; be to, Vinas Beris buvo savimi pasitikintis vaikinas; trenerio Bobo sūnus manėsi galįs įgyvendinti visus savo sumanymus.

Jis anksčiau buvo nusprendęs, kad po vasaros „Arbutnote“ važiuos į Kembridžą, išsinuomos kambarį ir susiras kokį nors darbą — gal Bostone. Gerai ištyrinės Harvardo apylinkes ir įsidarbins netoliese, kad galėtų pradėti studijas, kai tik turės pinigų mokesčiui. Jis tikėjosi, kad šitaip įsitaisęs gal netgi galės kartu ir dirbti (ne visą darbo dieną), ir mokytis Harvarde. Mano mamai tas jo sumanymas, žinoma, patiko, nes tada būdavo visai nesunku keliauti iš Bostono į Dejerį ir atgal, traukinys „Bostonas“ — „Meinas“ važinėjo reguliariai. Mama jau įsivaizdavo tėčio apsilankymus — ilgus savaitgalius — ir manė, kad gal retkarčiais ir pati, nenusižengdama padorumui, galėtų nukakti į Kembridžą arba Bostoną jo aplankyti.

„Ką tu išvis išmanai apie meškinus? — paklausė ji. — Arba apie motociklus?“

Jos nenudžiugino ir tėčio išsakyta mintis, kad — jei Froidas nenorės išsiskirti su motociklu arba su meškinu — tėtis su Froidu trauks į miško kirtėjų gyvenvietes. Vinas Beris buvo tvirtas vaikinas, bet ne šiurkštus. O mama įsivaizdavo, kad tose gyvenvietėse įsikūrę storžieviai, todėl tėtis iš ten grįš nebe toks, koks buvo, — arba išvis negrįš.

Ji be reikalo taip jaudinosi. Kažkas, matyt, jau buvo parengęs visos tos vasaros eigos ir baigties planą — neišvengiamą ir daug didingesnį už nereikšmingus mano tėčio ir mamos sumanymus. Ta trisdešimt devintųjų vasara buvo tokia pat iš anksto nulemta kaip ir „karas Europoje“, kaip žmonės jį netrukus ėmė vadinti, ir jie visi — Froidas, Meri Beits ir Vinslou Beris — plaukė pasroviui, pagauti tos vasaros tėkmės, nelyginant Kenebeko upės žiotyse bangų blaškomi kirai.

Vieną vakarą, rugpjūčio pabaigoje, kai mama buvo baigusi patarnauti prie vakarienės stalo ir ką tik persiavusi dvispalviais pusbačiais ir užsisegusi ilgą sijoną, su kuriuo žaisdavo kroketą, tėtį iškvietė iš kambario padėti susižeidusiam žmogui. Tėtis bėgo pro kroketo aikštelę, kur jo jau laukė mama. Ant peties ji laikė medinį plaktuką. Tarsi per Kalėdas medžiuose išraizgytų girliandų lemputės skleidė tokią vaiduoklišką šviesą, kad tėčiui mama pasirodė „kaip angelas su lazda“.

„Tuoj ateisiu, — tarstelėjo jai tėtis. — Ten kažkas susižeidė.“

Ji pasileido paskui jį bei kelis kitus skubančius vyrus, ir jie visi nubėgo į viešbučio prieplauką. Ten stovėjo didžiulis ryškiai apšviestas laivas ritmingai gaudžiančiais varikliais. Ant jo denio grojo orkestras, kuriame buvo per daug pučiamųjų; smarkus degalų ir išmetamųjų dujų dvokas sūriame ore maišėsi su trintų vaisių kvapu. Pasirodė, kad laivo keleiviams patiektas milžiniškas dubuo alkoholinio vaisių punšo ir jie laisto jį ne tik ant savęs, bet ir ant denio. Prieplaukos gale gulėjo ant šono nuvirtęs vyriškis, jo skruoste buvo matyti kraujuojanti žaizda: jis užkliuvo, lipdamas aukštyn kopėčiomis, ir švartavimosi kablys perplėšė jam veidą.

Tas vyriškis buvo stambus, jo veidas melsvoje mėnulio šviesoje — kone raudonas; vos paliestas nelaimėlis atsisėdo. „Scheiss!“ — tarė.

Mano tėvai atpažino vokišką žodį „šūdas“, daug kartų girdėtą per Froido spektaklius. Padedamas kelių stiprių vaikinų, vokietis atsistojo. Jis buvo kaip reikiant išsikruvinęs baltą smokingą, į kurį lengvai galėjo tilpti du žmonės; melsvai juoda jo juosmens juosta atrodė kaip užuolaida, o prie jos priderinta varlytė, įsirėžusi į kaklą, styrojo lyg sulenktas propeleris. Be to, tas gurklingas drimba smarkiai atsidavė laive patiektu punšu. Jis kažkam kažką subaubė. Iš laivo atsklido daugybės vokiečių balsai ir viena aukšta, įdegusi moteris, vilkinti vakarine suknele su geltonais nėriniais, o gal rauktinukais, užlipo prieplaukos kopėčiomis — tarytum šilku apsitempusi pantera. Kruvinas vyriškis griebėsi jos ir taip smarkiai atsirėmė, kad ji, nors atrodė neabejotinai tvirta ir vikri, susvyravusi atsitrenkė į mano tėvą, ir šis jai padėjo išsilaikyti ant kojų. Ta moteris, kaip pastebėjo mano mama, buvo daug jaunesnė už susižeidusį vyriškį, taip pat vokietė, — ji jam kažką kvaksėjo, kaip kokia perekšlė, o jis toliau bliūvavo ir piktai mosavo rankomis, žiūrėdamas į laive susispietusius vokiečius. Paskui ta stambi pora svirduliuodama patraukė prieplauka ir žvyruotu keliuku viešbučio link.

Prie „Arbutnoto“ durų moteris pasisuko į mano tėvą ir, stengdamasi kalbėti be akcento, tarė: „Jam reiks sušiūti, ja ? Jūs čia, šinoma, turit daktarą.“

Administratorius tėčiui pašnibždėjo: „Pakviesk Froidą.“

„Susiūti? — tarė Froidas. — Gydytojas gyvena kaži kur, Bate, ir mėgsta išgerti. Bet ir aš moku susiūti žaizdą.“

Administratorius atbėgo prie bendrabučio ir riktelėjo Froidui: „Šok ant motociklo ir atvežk daktarą Todą! Išblaivinsim, kai atveši, — pridūrė. — Dėl Dievo meilės, paskubėk!“

„Užtruksiu ne mažiau kaip valandą, jeigu išvis jį rasiu, — atsakė Froidas. — Juk žinai, kad aš pats galiu susiūti. Tik paieškokit man tinkamos aprangos.“

„Čia visai kas kita, — paprieštaravo administratorius. — Manau, kad kas kita, Froidai... na, tas tipas. Jis vokietis, Froidai. Ir persiplėšė veidą. “

Froidas nusimetė darbinius drabužius — apnuogino savo raupuotą rusvą kūną — ir ėmė šukuotis drėgnus plaukus. „Tiesiog atneškit, — pasakė, — kuo apsivilkti. Vargu ar dabar pavyktų atsigabenti daktarą Todą.“

„Žaizda jam ant veido, Froidai“, — dar tarstelėjo tėtis.

„O kas gi tas veidas? — atšovė Froidas. — Paprasčiausia oda, ja? Tokia pat kaip ant rankų ar kojų. Esu užsiuvęs daug žaizdų ant kojų. Įsikerta kirviu, įsipjauna pjūklu... tie kvėšos kirtėjai“.

Lauke kiti vokiečiai iš laivo nešė lagaminus ir šiaip visokį sunkų bagažą trumpiausiu keliu nuo prieplaukos iki viešbučio durų — per aštuonioliktos duobutės aikštelę. „Tik pažiūrėkit, kokie kiaulės, — tarė Froidas. — Viską ištremps, paskui strigs kamuoliukas“.

Į Froido kambarį atėjo vyresnysis padavėjas. Froido kambarys buvo geriausias visame vyrų bendrabutyje — niekas nežinojo, kaip Froidui pavyko jį gauti. Vyresnysis padavėjas ėmė nusirenginėti.

„Viską, išskyrus švarką, žioply, — pasakė jam Froidas. — Daktarai nevilki padavėjų švarkais“.

Tėtis turėjo juodą smokingo švarką, daugmaž tinkantį prie juodų padavėjo kelnių, ir atnešė jį Froidui.

„Tūkstantį kartų jiems sakiau, — prabilo padavėjas — nors atrodė labai keistai, kai taip autoritetingai šnekėjo nuogas, — jog čia turi būti bent vienas daktaras, nuolat gyvenantis viešbutyje“.