Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

„Už ką man reikėtų atleisti?“ — paklausė tėtis.

„Tiesiog atleisk“, — pakartojo Froidas, žiūrėdamas tik į mano mamą. Ji gūžtelėjo pečiais.

„O tu?“ — kreipėsi Froidas į meškiną, kuris kažką uostinėjo po tėčio lova. Meino Valstija, apžiojęs palovy rastą teniso kamuoliuką, iš netikėtumo net krūptelėjo.

„Urp!“ — suurzgė meškinas. Kamuoliukas išriedėjo jam iš nasrų.

„Tu, — pasakė Froidas meškinui, — tikiuosi, kada nors jausies dėkingas, kad buvai ištrauktas iš bjauraus gamtos pasaulio!“

Tai buvo viskas. Jungtuvės ir palaiminimas, kaip visada sakydavo mano mama. Gražios senoviškos žydiškos apeigos, pasak tėčio; žydai jam atrodė paslaptingi — kaip ir Kinija, ir Indija, ir Afrika, ir visi kiti egzotiški kraštai, kuriuose jis nesilankė.

Tėtis prirakino meškiną prie motociklo. Kai mama ir tėtis bučiavo Froidą atsisveikindami, meškinas pamėgino įsprausti tarp jų savo galvą.

„Atsargiai! — riktelėjo Froidas, ir jie atšoko. — Jam pasirodė, kad mes kažką valgom, — paaiškino Froidas mano tėvams. — Visada būkit atsargūs, kai prie jo bučiuositės; jis bučiavimosi nesupranta. Mano, kad žmonės šitaip valgo. “

„Erl!“ — tarė meškinas.

„Ir dar, būkit geri, dėl manęs, — paprašė Froidas, — pavadinkit jį Erlu: jis daugiau nieko nemoka pasakyti, o Meino Valstija — toks kvailas vardas.“

„Erlu?“ — nustebo mama.

„Erl!“ — vėl tarė meškinas.

„Gerai, — neprieštaravo tėtis. — Tegu būna Erlas. “

„Viso gero, Erlai, — atsisveikino Froidas. — Auf Wiedersehen! “

Jie dar ilgai žiūrėjo į Froidą, Bei Pointo prieplaukoje laukiantį kokio nors į Butbėjų plaukiančio laivelio, ir kai jį galiausiai paėmė kažkoks omarų žvejys, mano tėvams — nors abu žinojo, kad Butbėjuje Froidas persės į didesnį laivą, — vis tiek atrodė, kad tuo žvejo kateriu jis ir plauks į Europą, per visą tamsų vandenyną. Jie akimis sekė ant bangų besisūpuojantį katerį, kol jis pasidarė mažesnis už žuvėdrą ar netgi už krantinį tilviką; tada nebebuvo girdėti ir jo pupsėjimo.

— Tą naktį jūs pirmą kartą tai ir darėt? — visada paklausdavo Franė.

— Frane! — sudrausdavo ją mama.

— Na, juk sakėt, kad jautėtės taip, lyg jau būtumėt susituokę, — neatstodavo Franė.

— Nesvarbu, kada tai darėm, — tarstelėdavo tėtis.

— Tačiau darėt, ar ne?

— Tai nesvarbu, — įsikišdavo Frankas.

— Nėra jokio skirtumo kada, — kaip visad keistai pasakydavo Lili.

Ir iš tikrųjų nebuvo jokio skirtumo kada. Su trisdešimt devintųjų vasara ir“ Arbutnotu prie jūros“ mano tėvai atsisveikino vienas kitą įsimylėję — ir mintyse jau susituokę. Šiaip ar taip, jie juk pažadėjo Froidui. Jie turėjo jo 1937 metų „Indian“ ir jo meškiną, kurį dabar vadino Erlu, ir parvykę į Dejerį, į Naujojo Hampšyro valstiją, pirmiausia privažiavo prie Beitsų namo.

„Meri grįžo!“ — sušuko mano mamos mama.

„O ant kokio prietaiso ji ten sėdi? — paklausė senasis Lotynas Emeritas. — Ir kas ten su ja?“

„Čia motociklas, ir Vinas Beris!“ — atsakė mano mamos mama.

„Ne, ne! Kas tas kitas“ — Senukas stebeilijo į priekaboje kūpsančią figūrą.

„Tikriausiai treneris Bobas“, — tarė mano mamos mama.

„Tas asilas! — suirzo Lotynas Emeritas. — Kurių velnių jis taip apsitūlojo tokiu oru? Jie ten, Ajovoj, gal išvis nesuvokia, kaip reikia rengtis?“

„Aš išteku už Vino Bėrio! — užbėgusi laiptais pranešė tėvams mano motina. — Ten jo motociklas. Jis važiuos mokytis į Harvardą. O čia... Erlas.“

Treneris Bobas buvo supratingesnis. Erlas jam patiko.

„Įdomu, kiek jis išspaustų gulėdamas, — tarė buvęs Didžiojo Dešimtuko vidurio puolėjas. — Bet gal galėtume nukirpti jam nagus?“

Buvo kvaila rengti dar vienas vestuves; mano tėvas manė, kad Froido apeigų visiškai pakanka. Bet mamos šeima būtinai norėjo, kad juos sutuoktų kongregacininkų pastorius, su kuriuo mama ėjo į išleistuvių šokių vakarą, taigi jie nusileido.

Tai buvo nedidelės, nelabai iškilmingos vestuvės, treneris Bobas atliko vyriausiojo pabrolio pareigas, o Lotynas Emeritas atidavė dukterį į žmonas tik retkarčiais kažką sumurmėdamas lotyniškai; mano mamos mama verkė, nes puikiai suvokė, kad Vinas Beris — ne toks Harvardo studentas, koks partemptų Meri Beits atgal į Bostoną, bent jau kol kas tai tikrai ne. Erlas visas apeigas prasėdėjo motociklo priekaboje, apramintas trapiais sausainukais ir silke.

Mano tėvai vieni praleido trumpą medaus mėnesį.

— Tada tai jau tikrai tai darėt! — visada sušukdavo Franė. Bet gal jie nieko tokio ir nedarė, nes niekur nenakvojo. Rytiniu traukiniu nuvažiavo į Bostoną ir pavaikštinėjo po Kembridžą įsivaizduodami, kaip kada nors čia gyvens ir tėtis mokysis Harvarde; paskui pačiu ankstyviausiu traukiniu, kitai dienai auštant, grįžo į Naująjį Hampšyrą. Pirmas jų vedybinis guolis tikriausiai buvo viengulė lova mergautiniame mano mamos kambaryje Lotyno Emerito namuose — ten mama ir turėjo dar pagyventi, kol tėtis užsidirbs pinigų Harvardui.

Treneris Bobas labai apgailestavo, kad Erlas išvažiuoja. Bobas buvo įsitikinęs, kad galėtų meškiną išmokyti žaisti gynybos rikiuotės gale, bet mano tėvas pareiškė, jog Erlas bus jo šeimos maitintojas ir pinigų mokesčiui už mokslą šaltinis. Taigi vieną vakarą (po to, kai naciai užėmė Lenkiją), lauke jau gnybiant pirmam rudens šaltukui, mano mama atsisveikindama pabučiavo tėtį — Dejerio mokyklos sporto aikštyne, kuris driekėsi iki pat Ajovos Bobo namo užpakalinių durų.

„Rūpinkis savo tėvais, — pasakė tėtis mamai, — o aš grįžęs pasirūpinsiu tavimi.“

— Fui! — čia kažkodėl visada purkštelėdavo Franė, ši pasakojimo vieta ją nervino. Ji tuo netikėjo. Lili taip pat nusipurtydavo ir suraukdavo nosį.

— Užsičiaupkit ir klausykitės, — visada sakydavo Frankas.

Na, bent jau aš nesu toks nepalenkiamas kaip mano broliai ir seserys. Aš tiesiog įsivaizduodavau, kaip mama bučiavo tėtį: atsargiai — treneris Bobas turbūt žaidė su Erlu, stengėsi atitraukti jo dėmesį, kad jis nepamanytų, jog mano tėvai valgo kažką, kuo nenori pasidalyti su juo. Bučiuotis prie Erlo visada buvo labai pavojinga.

Mama mums sakydavo, jog žinojo, kad tėtis bus jai ištikimas, nes meškinas būtų aplamdęs jam šonus, jeigu jis būtų mėginęs ką nors pabučiuoti.

— Ir tu tikrai buvai ištikimas? — įžūliai paklausdavo tėčio Franė.

— Na, žinoma, — atsakydavo tėtis.

— Taip ir patikėsiu, — burbtelėdavo Franė. Lili visada atrodydavo susirūpinusi, Frankas nusukdavo akis.

Tai buvo tūkstantis devyni šimtai trisdešimt devintųjų ruduo. Mama, nors pati dar nežinojo, jau laukėsi — Franko. Tėtis motociklu važiavo rytine pakrante: tyrinėdamas kurortų viešbučius — bigbendų garsus, žmonių minias bingo salonuose bei kazino, — keičiantis metų laikams keliavo vis toliau į pietus. Jis buvo Teksase, kai keturiasdešimtųjų pavasarį gimė Frankas; tėtis ir Erlas tada gastroliavo su muzikantų grupe, pasivadinusia „Vienišos žvaigždės pučiamųjų orkestru“. Teksase meškos buvo populiarios; bet vienas girtuoklis Fort Vorte mėgino pavogti trisdešimt septintųjų „Indian“, nežinodamas, kad ten miega grandine prirakintas Erlas. Pagal Teksaso įstatymus tėtis turėjo sumokėti už to tipo gydymą ligoninėje; be to, dar šiek tiek uždirbtų pinigų jis išleido motociklu važiuodamas taip toli į šiaurės rytus pasveikinti pasaulį išvydusio savo pirmagimio.