Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Vargšas vokietis, kai pastebėjo, kad jį vejasi meškinas, dar nebuvo susiorientavęs aplinkoje; nelabai žinojo, kur pagrindinis kelias. Jei būtų įsukęs į plentą, tikriausiai būtų pasprukęs nuo Meino Valstijos, bet vingiuodamas siaurais takeliais, alėjomis ir minkštais golfo laukais jis negalėjo išvystyti reikiamo greičio.

„Erl!“ — suurzgė meškinas. Vokietis staiga suktelėjo vairą, pervažiavo kroketo aikštelę ir nusitaikė į pavėsines, kur buvo dengiami priešpiečių stalai. Dar dvidešimt metrų, ir meškinas, pasivijęs motociklą, jau ropštėsi ant sėdynės vokiečiui už nugaros, — atrodė, jog Meino Valstija pagaliau išmoko vairuoti ir tuoj pareikalaus, kad spektaklis būtų suvaidintas kaip reikiant.

Šįkart, kai reikėjo susiūti žaizdas, vokietis Froido nebeprisileido; be to, ir pats Froidas prisipažino, kad su tokiu darbu nesusidorotų. „Kokia košė, — garsiai stebėjosi Froidas, kalbėdamas su mano tėvu. — Šitiek siūlių — kur jau čia man! Ir dar bliautų kaip skerdžiamas, kol siūčiau“.

Taigi vokietį pakrantės sargybiniai nugabeno į Bato ligoninę. Meškinas buvo paslėptas skalbykloje, kad niekas nesuabejotų, jog nelaimės kaltininkas — kažkoks „laukinis žvėris“.

„Atbėko iš miško, — pasakojo atgaivinta vokietė. — Turpūt įsiuto, kai užplerpė der motociklas.“

„Meška su meškiukais, — paaiškino Froidas. — Sehr klastingos šituo metų laiku.“

Bet buvo aišku, kad „Arbutnoto prie jūros“ administracija į tą nuotykį nepažiūrės pro pirštus; Froidas tai žinojo.

„Dingstu iš čia, kad nereikėtų vėl šnekėtis su juo, — pranešė Froidas mano tėvams. Jie suprato, kad jis turi omenyje „Arbutnoto“ savininką, tą vyriškį baltu smokingu, kartais atplaukiantį sušokti paskutinio šokio. — Taip ir girdžiu tą diegą sakant: „Ką gi, Froidai, tu žinojai, kokia rizika, apie tai jau kalbėjomės. Kai sutikau, kad čia būtų tas žvėris, mudu susitarėm, jog tu prisiimi atsakomybę.“ O jeigu jis dar pridurs, koks aš laimingas žydas... na, kad esu jo sušiktoj Amerikoj... tikrai leisiu Meino Valstijai jį suėsti ! — putojo Froidas. — Tegul eina velniop su visom savo poniškom cigaretėm! Šiaip ar taip, čia ne toks viešbutis, kokio man reikia.“

Meškinas, suerzintas įkalinimo skalbykloje ir sunerimęs, kad Froidas prie jo paskubomis pakuojasi ką tik išskalbtus — dar šlapius — drabužius, ėmė tyliai urgzti. „Erl!“ — skundėsi.

„Oi, užsičiaupk! — riktelėjo Froidas. — Ir tu ne toks meškinas, kokio man reikia.“

„Čia aš kalta, — tarė mano mama. — Nereikėjo numauti antsnukio.“

„Tokie įkandimai tai kaip bučinių žymės, — paprieštaravo Froidas. — Jis tą šiknių suraižė nagais!“

„Gal viskas nebūtų taip blogai, — garsiai pagalvojo tėtis, — jei tas nebūtų pešęs Meino Valstijai kailio.“

„Žinoma! — pritarė Froidas. — Juk niekam nepatinka, kai kas rauna plaukus!“

„Erl!“ — skundėsi Meino Valstija.

„Tai ir turėtų būti tavo vardas: Erlas! — pareiškė Froidas meškinui. — Tu toks kvailas, daugiau nieko ir negali pasakyti.“

„Bet ką jūs darysit? — paklausė tėtis Froido. — Kur keliausit?“

„Atgal į Europą, — atsakė Froidas. — Ten yra protingesnių meškų.“

„Ten dabar naciai“, — priminė jam tėtis.

„Duokit protingą mešką, ir nusispjaut man ant tų nacių“, — tarė Froidas.

„Aš prižiūrėsiu Meino Valstiją“, — pažadėjo tėtis.

„Gali ne tik prižiūrėti, — pasiūlė Froidas. — Gali jį nusipirkti. Už du šimtus dolerių ir drabužius, kiek čia turi. Šitie šlapi!“ — sušuko, mėtydamas savuosius.

„Erl!“ — nusiminęs suurzgė meškinas.

„Galvok, ką šneki, Erlai“, — sudraudė jį Froidas.

„Už du šimtus dolerių?“ — dar paklausė mama.

„Man tik tiek ir sumokėjo, iki šiol“, — pasakė tėtis.

„Žinau, kiek tau moka, — tarė Froidas. — Todėl ir prašau tik dviejų šimtų. Be abejo, čia ir už motociklą. Juk matei, kodėl tau reikia šito „Indian“, ja? Meino Valstijos į automobilį neįsisodinsi; jais važiuodamas apsivemia. Sykį toks miškininkas prirakino jį pikape — aš pats mačiau. Tai šitas kvailys nuplėšė bortą, išdaužė užpakalinį kabinos langą ir gerai aplamdė tam vyrukui šonus. Taigi bent jau tu nebūk kvailas. Pirk ir motociklą.“

„Už du šimtus dolerių“, — pakartojo tėtis.

„O dabar dėl drabužių...“ — tarė Froidas. Šlapius savo skudurus jis paliko ant skalbyklos grindų. Meškinas norėjo eiti paskui jį į mano tėvo kambarį, bet Froidas liepė mamai išvesti Meino Valstiją į lauką ir grandine prirakinti prie motociklo.

„Jis supranta, kad išvykstate, todėl — vargšelis — ir nervinasi“, — gailavo mama.

„Tiesiog pasiilgo motociklo“, — paprieštaravo Froidas, bet leido meškinui užlipti laiptais į viršų — nors „Arbutnoto“ administracija jo buvo prašiusi taip nesielgti.

„Dabar man jau vis tiek, kas čia leidžiama, o kas ne!“ — pareiškė Froidas, matuodamasis mano tėvo drabužius. Mama dairėsi, ar kas neateina koridoriumi: meškoms ir moterims buvo draudžiama lankytis vyrų bendrabutyje.

„Mano drabužiai jums lyg ir didoki “, — pasakė tėtis, kai Froidas apsirengė.

„Aš vis dar augu, — atšovė Froidas, nors jam tada buvo mažiausiai keturiasdešimt. — Jei būčiau turėjęs tinkamus drabužius, dabar būčiau didesnis.“ Jis apsimovė trejas mano tėvo kostiumines kelnes, tiesiog vienas ant kitų; ir apsivilko du švarkus, jų kišenes prikimšęs apatinių ir kojinių, o trečią švarką persimetė per petį. „Kam dar tąsyti lagaminus?“ — tarė.

„Bet kaip jūs nusigausit į Europą?“ — pašnibždomis paklausė mama, įkišusi galvą į kambarį.

„Per Atlantą, — atsakė Froidas. — Eikš, — pašaukė mamą; paskui paėmęs suglaudė mano mamos ir tėvo rankas. — Jūs dar tik paaugliai, — tarė, — taigi klausykit manęs: esat įsimylėję. Nuo šitos prielaidos ir pradėsim, ja? — Mano tėvai vienas kitam dar nebuvo nieko panašaus prisipažinę, bet abu linktelėjo, o Froidas tebelaikė suglaudęs jų rankas. — Gerai, — pasakė jis. — Dabar iš to išplaukia trys dalykai. Ar pažadat, kad sutiksit su šiais trim dalykais?“

„Aš pažadu“, — tarė mano tėvas.

„Aš irgi“, — linktelėjo mama.

„Gerai, — toliau kalbėjo Froidas. — Štai pirmas: jūs susituoksit, tuoj pat, kol kokie nors liurbiai ar kekšės neprivertė jūsų persigalvoti. Aišku? Jūs susituoksit, net jeigu jums tai nemažai kainuos.“

„Taip“, — sutiko mano tėvai.

„Dabar antras dalykas, — pasakė Froidas, žiūrėdamas tik į mano tėvą. — Tu mokysies Harvarde, pažadėk, nors tai tau tikrai daug kainuos.“

„Bet aš jau būsiu vedęs“, — priminė Froidui mano tėvas.

„Juk sakiau, kad tai tau daug kainuos, argi ne? — tarė Froidas. — Pažadėk: tu važiuosi į Harvardą. Pasinaudosi kiekviena palankia proga, kokia tik tau pasitaikys šiame pasaulyje, net jeigu tų progų atrodys per daug. Kada nors jų nebebus, supranti?“

„Šiaip ar taip, aš noriu, kad tu mokytumeisi Harvarde“, — pasakė tėčiui mama.

„Nors tai man tikrai daug kainuos“, — pridūrė tėtis, bet sutiko važiuoti mokytis.

„Priėjom prie trečio dalyko, — tarė Froidas. — Pasirengę? — Jis pasisuko į mano mamą; tėčio ranką paleido, netgi stumtelėjo nuo savęs, ir dabar vienas laikė mamą už rankos. — Atleisk jam, — pasakė Froidas mano mamai, — nors tai tau daug kainuos.“