Джон Ирвинг: Pasaulis pagal Garpą [calibre]

Iš anglų kalbos vertė

Romualdas Petraitis

Turinys

I Bostono Gailestingumo ligoninė

II Kraujas ir žydrynė

III Kuo jis norėjo būti užaugęs

IV Mokyklos baigimas

V Mieste, kuriame mirė Markas Aurelijus

VI Grilparcerio pensionas

VII Dar apie geidulį

VIII Antras vaikas, antras romanas, antra meilė

IX Amžinasis vyras

X Šuo kieme, vaikas danguje

XI Ponia Ralf

XII Tai atsitinka Helenai

XIII Voltas persišaldo

XIV Pasaulis pagal Marką Aurelijų

XV Pasaulis pagal Bensenheiverį

XVI Pirmasis žudikas

XVII Pirmosios feministinės ir dar kitokios laidotuvės

XVIII Povandeninės Rupūžės papročiai

XIX Gyvenimas po Garpo

Išnašos

I Bostono Gailestingumo ligoninė

Garpo motiną, Dženę Fylds, suėmė Bostone 1942 metais už tai, kad kino teatre sužeidė vyriškį. Tai atsitiko netrukus po to, kai japonai subombardavo Perl Harborą ir žmonės buvo palankūs kareiviams — nes staiga kiekvienas virto kareiviu, — tačiau Dženė Fylds taip ir liko netolerantiška vyrų, o ypač kareivių, elgsenai. Kino teatre ji turėjo tris kartus persėsti, bet tas kareivis vis slinkosi prie jos kaskart arčiau, kol ji atsirėmė į aptriušusią sieną. Iš ten per kažkokią absurdišką koloną ji beveik nematė rodomos kronikos, ir tuomet Dženė nusprendė daugiau nebesikilnoti. Kareivis pajudėjo dar kartą ir atsisėdo šalia jos.

Tuomet Dženei buvo dvidešimt dveji metai. Ji metė universitetą vos tik jį pradėjusi, tačiau baigė medicinos seserų mokyklą, buvo savo klasės pirmūnė ir liko patenkinta, kad tapo sesele. Ji buvo jauna, sportiška moteris, visuomet žydinčiais skruostais, tamsių žvilgančių plaukų ir, pasak jos motinos, vyriškos eisenos (siūbuodavo pečiais). Jos sėdmenys ir šlaunys buvo smulkios ir standžios tarsi bernioko. Dženė manė, kad jos krūtys yra per stambios, ir buvo įsitikinusi, kad dėl to biusto iškilumo ji atrodo „pigi ir prieinama“.

O buvo atvirkščiai. Iš tikrųjų ji metė universitetą, kai tik jai kilo įtarimas, kad tėvai išsiuntė ją į Velslį labiausiai dėl to, kad ten sutiktų gerai išauklėtą vyriškį ir galiausiai už jo ištekėtų. Velslio universitetą rekomendavo vyresnieji jos broliai, kurie įtikino tėvus, jog šios mokyklos merginos nelaikomos lengvai prieinamomis ir labai vertinamos kaip būsimos nuotakos. Dženė jautė, kad jos studijos tėra gražiai pridengtas būdas laukti progos — tarsi ji būtų kokia karvė, parengta įvaryti į reikiamą dirbtinio apvaisinimo įrenginį.

Ji turėjo studijuoti anglų literatūrą, bet kai jai pasirodė, kad jos bendramokslės daugiausia stengiasi išmokti bendravimo su vyrais gudrybių ir atitinkamos laikysenos, ji be gailesčio iškeitė literatūrą į slaugą. Dženė manė, kad slauga yra kažkas, ką galima tiesiogiai pritaikyti praktikoje, o jos mokymasis neturėjo jokių kitų motyvų, kuriuos ji būtų pastebėjusi (vėliau ji rašė išgarsėjusioje savo autobiografijoje, kad per daug yra seselių, linkusių atsiduoti, ir per daug daktarų, kuriems jos atsiduoda, tik šis jos darbo laikotarpis tuomet buvo jau praeityje).

Rengtis ji mėgo paprastai, be jokių niekučių. Palaidinukė šiek tiek slėpė jos krūtų iškilumą. Batelius ji avėjo patogius, tinkamus sparčiai eiti. Naktinių budėjimų metu turėjo galimybę ramiai paskaityti. Ji nepasigesdavo buvusių universiteto bendramokslių, kurie raukydavosi ir rodydavo nusivylimą, jeigu merginos jiems nenuolaidžiaudavo, ir būdavo išdidūs bei abejingi su nuolaidžiomis. Ligoninėje ji sutikdavo daugiau kareivių ir dirbančių jaunuolių negu studentų, jie buvo nuoširdesni ir ne tokie pretenzingi. Jeigu mergina būdavo truputį meilesnė, jie parodydavo bent tiek dėkingumo, kad pareikšdavo norą vėl ją išvysti. O paskui staiga visi virto kareiviais — tokiais pat pasipūtusiais kaip studentai, ir Dženė Fylds nutraukė bet kokius ryšius su vyriškiais.

„Mano motina, — rašė Garpas, — buvo tikra atsiskyrėlė“.

Fyldsų šeima susikrovė turtus iš avalynės, nors ponia Fylds, buvusi bostonietė Vyks, atsinešė nemenką kraitį. Fyldsai taip prasigyveno iš avalynės gamybos, kad jau seniai galėjo išsikraustyti iš fabriko teritorijos. Dabar jie gyveno Dogs Hed Harbore, pakrantėje iš Niū Hampšyro pusės, dideliame name gontų stogu. Laisvalaikiu Dženė parvažiuodavo į namus — dažniausiai tam, kad padalytų malonumą motinai ir įtikintų tą didžią damą, jog nevirto nevala nei savo šnekėsena, nei morališkai, nors ir „sugadino savo gyvenimą, tapdama sesele“, kaip sakydavo jos motina.

Dženė dažnai susitikdavo su broliais geležinkelio stotyje ir važiuodavo namo drauge su jais. Kaip ir derėjo Fyldsų šeimos nariams, važiuodami iš Bostono, jie sėdėdavo dešinėje traukinio Bostonas— Mainas pusėje, o grįždami atgal — kairėje. Tai buvo daroma pageidaujant ponui Fyldsui, kuris sutiko, jog toje traukinio pusėje kraštovaizdis yra prastesnis, ir vis dėlto manė, kad Fyldsai privalo nebijoti nepatrauklių savo nepriklausomumo ir gerovės ištakų. Mat dešinėje traukinio pusėje, kai jis važiuodavo iš Bostono, ir kairėje, kai jis grįždavo atgal, buvo matyti svarbiausi Fyldsų fabrikai Haverhilyje ir didžiulis reklaminis skydas su milžinišku batu, tvirtai žengiančiu į jus. Tas skydas buvo iškilęs virš geležinkelio stoties, ir begalė tokių pat miniatiūrinių skydelių buvo išstatyta fabrikų languose. Po tuo grėsmingai artėjančiu batu buvo toks užrašas:

FYLDSAI JUS APAUS,

KAI KITI NUAUS!

Fyldsai turėjo ir medicinos seserims skirtos avalynės gamybos liniją, todėl ponas Fyldsas kiekvieną kartą, kai duktė apsilankydavo namuose, dovanodavo jai tokių batų porą — Dženė tokių porų turėjo jau visą tuziną. O ponia Fylds, kuri užsispyrusi laikėsi tos nuomonės, kad mesti universitetą reiškia dukters nešlovingą ateitį, kiekvieną kartą jai apsilankius namuose irgi duodavo dovanų. Ponia Fylds dovanodavo savo dukrai termoforą — bent jau taip ji sakydavo, — o Dženė patikėdavo, nes niekuomet neatplėšdavo tų dovanotų pakų. Motina sakydavo jai:

— Brangioji, ar dar tebeturi tą termoforą, kurį tau daviau?

O Dženė, kiek pagalvojusi, ar paliko jį traukinyje, ar išmetė, atsakydavo:

— Ko gero, aš jį pamečiau, mama, bet kito man tikrai nereikia.

Tuomet ponia Fylds iš slaptavietės atnešdavo paketą ir įsprausdavo dukrai į rankas dovaną, tyčia įvyniotą į vaistinės popierių, sakydama:

— Prašau tave, Dženifere, saugokis. Naudokis juo, prašau tave.

Dženė, kaip medicinos sesuo, nematė didelės naudos iš termoforo, manė, kad tai yra iki graudumo keistas senoviškas prietaisas, o jo poveikis — veikiau tik psichologinis. Tačiau kai kurie iš tų pakų atkeliaudavo į jos kambarėlį netoli Bostono Gailestingumo ligoninės. Ji laikė juos sandėliuke, užverstame dėžėmis su avalyne — irgi neatidarytomis.

Dženė jautėsi atitrūkusi nuo savo šeimos, ir jai atrodė keista, kad tiek daug dėmesio jie skyrė jai, kaip vaikui, o paskui, atrodo, tam tikru iš anksto nustatytu laiku sulaikė jausmų srautą ir pakeitė jį reikalavimais. Tarsi anuo trumpu gyvenimo tarpsniu jai buvo reikalinga meilė (ir pakankamai jos buvo duodama), o paskui, tuo daug ilgesniu ir svarbesniu tarpsniu, jai beliko vykdyti tam tikrus įsipareigojimus. Kai Dženė nutraukė tą ryšį, mesdama Velslį dėl tokio paprasto dalyko kaip seselės darbas, ji išsižadėjo savo šeimos, o ši, nerasdama kitos išeities, vis labiau tolo. Fyldsų šeimai būtų labiau patikę, jeigu Dženė būtų tapusi, tarkim, gydytoja arba būtų likusi universitete tol, kol ištekėtų už gydytojo. Kiekvieną kartą, vėl susitikdama su savo broliais, motina ir tėvu, matė, kaip ji vis labiau tolsta, svetimėja.