Джон Ирвинг - Pasaulis pagal Garpą [calibre]

— Arpai, — tarė jis. Ir Dženė suprato, kad jo netenka.

Kasdien jis atrodė vis jaunesnis. Miegodamas mosikavo suspaustais kumščiais, dėliojo lūpas, čiulpė, o jo vokai virpėjo. Dženė praleido begalę laiko prie šio kūdikio. Ji žinojo, kad bokštelio šaulys sapnuoja čiulpiantis krūtį. Kurį laiką galvojo pavogti iš gimdymo skyriaus žinduką, bet dabar gimdymo skyriaus vengė — ją erzino patyčios („Dženė, Mergelė Marija, vagianti savo kūdikiui dirbtinius spenius. Džene, o kas yra tas laimingasis tėvas?“). Ji stebėjo, kaip seržantas Garpas žinda sapne, ir tikėjosi, kad jis užges ramiai: grįš embrioninėn stadijon ir nustos kvėpuoti, jo asmenybė suirs, pusė grįš į kiaušinėlių, pusė — į spermos sapnus. Galiausiai jis išnyks, daugiau nebebus.

Beveik taip ir buvo. Žindimas tapo toks godus, kad Garpas, atrodė, nubusdavo kas keturias valandas kaip naujagimis, jis net rėkdavo kaip kūdikis, jo veidas parausdavo ir akys paplūsdavo ašaromis, bet jis tuoj nurimdavo, išgirdęs radiją ir Dženės balsą. Kartą, kai ji kasė jam nugarą, jis sužagsėjo, ir Dženė pravirko. Ji sėdėjo ant jo lovos krašto, linkėdama jam greitos neskausmingos kelionės atgal į įsčias ir anapus.

Kad tik išgytų jo rankos, tuomet jis galėtų čiulpti savo pirštą, galvojo ji. Kai jis nubusdavo iš naujagimiškų sapnų ištroškęs žįsti, Dženė įkišdavo jam į burną savo pirštą. Nors jis turėjo dantis, niekuomet jai neįkąsdavo. Ir Dženė vieną naktį pasiūlė jam savo krūtį, kurią jis žindo nenuilsdamas. Dženė pagalvojo, kad jeigu ji ir toliau jį žindys, jai atsiras pieno: savo įsčiomis ji jautė didelį potraukį — ir motinystės, ir seksualinį. Jausmas buvo toks stiprus, kad ji trumpam patikėjo, jog bežindydama šaulį pastos.

Beveik taip ir buvo. Mat šaulys Garpas buvo ne tik kūdikis. Vieną naktį bežindant, Dženė pastebėjo, kad jo varpa pakėlė antklodę. Sutvarstytomis rankomis jis ėmė negrabiai masturbuotis, viauksėdamas iš nevilties ir godžiai rydamas jos krūtį. Tą naktį ji šaltu delnu suėmė jo varpą. Garpas liovėsi žįsti ir tik baksnojo krūtį nosimi.

— Ar, — amtelėjo jis. Jau nebeištardamas raidės „p“.

Pradžioje „Garpai“, paskui „Arpai“, o dabar tik „Ar“. Jai buvo aišku, kad jis miršta. Jam liko tik viena balsė ir priebalsė.

Kai jis baigė, ji pajuto savo delne jo Slapią ir Šiltą čiurkšlę. Po antklode padvelkė absurdišku Šiltadaržio derlingumu, išaugusiu iš delno. Galėjai pasėti bet ką — suvešėtų. Dženei Fylds dingtelėjo mintis iš Garpo spermos išauginti vaikus. Tokia mintis nedavė ramybės dvidešimt keturias valandas.

— Garpai, — sušnibždėjo Dženė. Ji atsisagstė palaidinukę ir apnuogino krūtis, kurias visuomet manė esant per dideles. „Garpai?“ — sušnibždėjo jam į ausį. Jo vokai suvirpėjo, jis atkišo lūpas. Juodu gaubė balta marška, slapukų uždanga, kuria jie buvo atitverti nuo likusios palatos dalies.

Iš vienos Garpo pusės gulėjo Odinis — liepsnosvaidžio auka, visas slidus nuo tepalo, suvystytas į marlę. Jis buvo be vokų, todėl atrodė visuomet atsimerkęs, tačiau buvo aklas. Dženė nusispyrė tvirtus profesinius batelius, nusimovė baltas kojines, nusimetė viršutinius drabužius. Palietė pirštu Garpo lūpas.

Iš kitos Garpo pusės, anapus baltos marškos, gulėjo Gyvybinis Organas, pacientas, virstantis Nesančiu. Jis neteko apatinės savo žarnyno dalies ir išangės; jį kamavo inkstai, iš proto varė kepenys. Jam užeidavo baisūs košmarai, rodėsi, kad jis yra spiriamas šlapintis ir tuštintis, nors tai daryti jam buvo praeitis. Dabar jis tai darė nejausdamas — per žarneles į guminius maišelius. Jis dažnai aimanuodavo, tik ne taip kaip Garpas — jis aimanuodavo stipriais žodžiais.

— Šikti, — kriokdavo jis.

— Garpai? — šnibždėjo Dženė. Ji iššoko iš savo sijono, nusimovė kelnaites ir nutraukė nuo Garpo paklodę.

— O Kristau, — tyliai ištarė Odinis; apdegusios jo lūpos buvo pūslėtos.

— Prakeiktas šikimas, — suriko Gyvybinis Organas.

— Garpai, — tarė Dženė Fylds. Ji paėmė ranka styrančią jo varpą ir apžergė jį.

— Aaa, — ištarė Garpas. Jau nebebuvo ir „r“. Savo džiaugsmą ir liūdesį jis reiškė vienu garsu.

— Aaa, — pasakė jis, kai Dženė įsikišo jį vidun ir atsisėdo ant jo visu savo svoriu.

— Garpai? — paklausė ji. — Puiku, Garpai.

— Gerai, — patvirtino jis aiškiai. Bet tai buvo vienintelis žodis, išsviestas jo sužalotų smegenų. Tai buvo pirmas ir paskutinis tikras žodis, kurį Dženė Fylds išgirdo jį tariant. Kai jo varpa įsitempė ir gyvybinė medžiaga plūstelėjo į Dženę, jis vėl sumykė „Aaa“. Paskui užsimerkė ir užmigo. Dženė atkišo jam savo krūtį, bet jis buvo nealkanas.

— Dieve! — sušuko Odinis, labai atsargiai ištardamas raidę „d“, nes jo liežuvis buvo irgi apdegęs.

— Myžti! — suinkštė Gyvybinis Organas.

Dženė Fylds apiprausė Garpą šiltu vandeniu su muilu. Ji, žinoma, neketino išsiplauti ir neabejojo, kad aktas pavykęs. Ji buvo imlesnė už išpurentą žemę ir juto savyje tokią gausią Garpo čiurkšlę — lyg iš laistymo žarnos.

Daugiau ji niekuomet su juo nesantykiavo. Malonumo ji nepatyrė. Tik retsykiais, kai jis verkdavo, duodavo jam savo krūtį, tačiau po kelių savaičių jam prapuolė erekcijos. Nuėmus nuo rankų bintus, paaiškėjo, kad žaizdos negyja, ir jo rankos vėl buvo subintuotos. Jis prarado poreikį žįsti. Dženė pagalvojo, kad jo sapnus galėtų sapnuoti žuvis. Jai buvo aišku, kad jis vėl atsidūrė įsčiose: įsitaisė tarsi embrionas, susiriesdamas lovos viduryje. Tūnojo be jokio garso. Vieną rytą Dženei bežiūrint, kaip jis spardosi savo silpnom kojom, ji pajuto spyrį savyje. Nors TAM buvo dar per anksti, ji žinojo, kad TAI jau kelyje.

Netrukus Garpas liovėsi spardytis. Jis orą įkvėpdavo plaučiais, bet Dženė žinojo, kad tai tik prisitaikymas. Valgyti jis nebenorėjo, todėl jį teko maitinti lašeline — taip jis vėl buvo prijungtas prie bambagyslės. Dženė laukė paskutinės akimirkos šiek tiek nerimaudama. Ar tai baigsis spermos kova? Ar spermatozoidas pakils ir apnuogintas kiaušinėlis lauks mirties? Kaip atsiskirs Garpo siela? Tačiau paskutinė akimirka praėjo nepastebėta. Technikos seržantas Garpas mirė, kai Dženė turėjo laisvą dieną. „O kada dar jis galėjo mirti? — rašė Garpas. — Jis pasirinko geriausią progą pasprukti nuo mano motinos“.

„Žinoma, aš kažką pajutau, kai jis mirė, — Dženė Fylds rašė savo biografijoje. — Tai buvo vienintelis būdas jam išlikti, o man — įsitaisyti vaiką. Jei visuomenė sako, kad tai amoralu, ji nepripažįsta asmens laisvės“.

Tai buvo 1943 metais. Kai Dženės nėštumas tapo matomas, ji neteko darbo. Įvyko tai, ko jos tėvai ir broliai tikėjosi, todėl jie nenustebo. Dženė taip pat neatgailavo, ji vaikštinėjo patenkinta didžiuliais tėvų būsto Dogs Hed Harbore koridoriais ir jos romumas neramino kitus šeimos narius. Dženė buvo laiminga, tačiau, besvajodama apie savo kūdikį, ji niekuomet nepagalvojo apie jo vardą.

Kai Dženė Fylds pagimdė devynių svarų berniuką, dar buvo neparinkusi vardo. Dženės motina paklausė, kokiu vardu norėtų pavadinti, bet duktė buvo nenusiteikusi bendrauti.

— Garpu, — atsakė ji.

Jos tėvas, tasai avalynės karalius, pagalvojo, kad ji tiesiog garktelėjo, bet motina šnibžtelėjo:

— Jo vardas bus Garpas.

— Garpas? — paklausė tėvas. Jis vylėsi tokiu būdu išgauti iš jos kūdikio tėvo paslaptį. Dženė nieko nepasakojo.

— Sužinok, ar čia to tipelio vardas ar pavardė? — pašnibždėjo tėvas motinai.