Джон Ирвинг - Pasaulis pagal Garpą [calibre]

Knygos griūte griuvo iš jos mažyčio butuko ligoninės priestate. Dešimt metų ji praleido Styringo mokykloje, kol perprato, kad knygynas duoda knygas mokyklos dėstytojams ir kitam personalui su 10 procentų nuolaida (knygynas Šito jai nepasiūlė). Dženė Širdo. Ji buvo dosni, knygų niekam negailėdavo — galiausiai jų pridėliojo kiekviename niūrokos ligoninės pastato kambaryje. Knygos nebetilpo lentynose ir išsiveržė į ligoninę, į laukiamąjį, į rentgeno kabinetą, iš pradžių nustelbdamos, o paskui išstumdamos laikraščius ir žurnalus.

Styringo mokyklos ligoniai suvokė, kad Styringas — svarbi vieta, o ne kokia nors eilinė ligoninė, prigrūsta lengvo skaitalo ir vidutiniškų romanpalaikių. Laukdamas, kol gydytojas apžiūrės, galėjai pasklaidyti „Viduramžių sunykimą“, o laukdamas laboratorinių tyrimų analizės, galėjai paprašyti sesers neįkainojamo genetikos vadovėlio „Vaisinės žiedmusės“. Jeigu sunkiai sergi arba tenka ilgai kiurksoti ligoninėje, visuomet rasi „Užburto kalno“ egzempliorių. Berniuko su sulaužyta koja ir apskritai kiekvieno su sportine trauma čia laukė teigiami herojai ir patrauklūs jų nuotykiai — Konradas ir Melvilis vietoj „Iliustruoto sporto“, o vietoj „Taim“ ir „Niūsvyk“ — Dikensas, Hemingvėjus ir Tvenas. Styringas literatūros mylėtojui tikras orgazmas! Pagaliau atsirado ligoninė, kur yra ką paskaityti.

Dženei prastumus Styringe dvylika metų, mokyklos bibliotekininkai, jiems neradus reikiamos prašomos knygos, įprato sakyti: „Galbūt ją turi ligoninė“.

Ir knygynas, kurią nors knygą pardavęs, rekomendavo: „Ligoninėje jūs paieškokite sesers Fylds, ji gali turėti“.

Ir Dženė, išgirdusi pageidavimą, raukė kaktą ir sakė: „Manau, kad ji yra dvidešimt šeštame priestate, tik ją skaito Makartis. Jis serga gripu. Kai baigs skaityti, tikriausiai duos jums“. Bet ji galėjo ir taip sakyti: „Paskutinį kartą mačiau ją vibracinėje vonioje. Gali būti sudrėkusi, ypač pirmieji puslapiai“.

Kokį poveikį darė Dženė Styringui, sunku pasakyti, bet ji ir toliau siuto, kad dešimt metų biblioteka nusukinėjo 10 procentų. „Mano motina išlaikė tą knygyną, — rašė Garpas. — Niekuomet Styringe niekas tiek neskaitė“.

Kai Garpui suėjo dveji metai, Styringo mokykla pasiūlė Dženei sudaryti trejiems metams sutartį: visi žinojo, kad ji gera medicinos sesuo, o tas jos priešiškumas... Jis dar nebuvo įkyrėjęs. Bet jos vaikas buvo normalus. Kiek tamsesnio ir gelsvesnio gymio negu dauguma vaikų. Ir kiek pilnokas. Apvalainas lyg eskimas. Jaunesnieji dėstytojai, ką tik grįžę iš karo, sakydavo, kad vaikas primenąs bombą. Bet ir pavainikiai vaikai yra vaikai.

Dženė pasirašė trimetę sutartį. Ji mokėsi, tobulinosi ir grindė Garpui Styringe kelią. Jos tėvas sakė, kad Styringo mokykla gali duoti „aukšto lygio išsilavinimą“. Dženė norėjo pati įsitikinti.

Kai Garpui suėjo penkeri metai, Dženė tapo vyriausiąja seserimi. Sunku rasti jauną, veiklią seserį, pakenčiančią berniukų šėlsmą, ir kuri dar gyventų mokyklos teritorijoje. Dženė atrodė patenkinta, galinti likti savo sparne — ligoninės priestate. Ji daugeliui tapo motina: kėlėsi naktį, kai kuris nors berniukas apsivemdavo, sukuldavo stiklinę ar jodavo savo lova ir rengdavo gladiatorių kautynes.

Su priestatu ligoninę jungė požeminis tunelis. Juo galėjo pravažiuoti lova. Išdykėliai kartais žaisdavo tunelyje rutulį, ir triukšmas pasiekdavo Dženę ir Garpą atokiausiame jų sparne.

Kai Garpui suėjo penkeri metai ir jo motina buvo paskirta vyriausiąja seserimi, Styringo mokyklos bendruomenė pastebėjo, kad berniukas yra keistokas. Jo galva glotni, tamsi, drėgna (kaip ruonio), o kūnas suręstas taip tvirtai, kad daugelis ėmė plakti liežuviais apie jo genus. Jo temperamentas buvo kaip motinos: ryžtingas, niūrokas, santūrus ir budrus. Jis buvo nedidukas, tačiau brandus, ir jo ramybė kiek glumino. Kaip žvėris stovėjo ant žemės. Kitos motinos su nerimu pastebėjo, kad šis vaikas gali bet kur užsikabaroti. Džiunglių lynai, siūbuojantys stiebai, statūs nuolydžiai, aukštos stadiono tribūnos... Garpui — nė motais.

Kartą, po vakarienės, Dženė jo nerado. Garpas bastydavosi po ligoninę ir priestatą, plepėjo su berniukais, ir Dženė pasigedusi jį prisišaukdavo vidaus telefonu: „Garpai, namo!“ — sakė ji. Dženė jam išaiškino, į kuriuos kambarius negalima užeiti, kas serga užkrečiama liga, kurie berniukai negaluoja ir nori būti vieni. Garpui patiko sportinės traumos; jis mėgo žiūrėti gipso tvarsčius ir bandažus, ir pastatęs ausis klausėsi pasakojimų apie traumas. Jis buvo laimingas, pasitarnaudamas ligoniams perduodamas žinias, pavogdamas jiems maisto. Bet tą vakarą Garpas neatsiliepė šaukiamas „Garpai, namo!“ Vidaus telefono balsas pasiekė visus ligoninės priestato kambarius, net ir tuos, kur Garpui buvo pasakyta nekelti kojos — laboratoriją, operacinę ir rentgeno kabinetą. Garpas neišgirdo šaukimo, ir Dženė suprato: kažkas atsitiko. Kartu su sveikesniais pacientais puolė ieškoti.

Buvo ankstyvo pavasario vakaras. Keli berniukai, išėję laukan, naršė drėgnus krūmus ir automobilių stovėjimo aikštelę. Kiti šmirinėjo po tamsias pakampes. Pirmą kartą Dženė pajuto baimę. Ji patikrino nešvarių skalbinių angą, slidų vamzdį, kuris per keturis aukštus leidosi žemyn į rūsį (Garpui buvo uždrausta net mėtyti į jį skalbinius). Apačioje, kur vamzdis prakerta lubas, bolavo tik skalbiniai. Ji apžiūrėjo katilinę ir įkaitusią vandens šildymo krosnį, Garpo nėra. Ji patikrino laiptų narvelius — Garpo nebuvo. Ją suėmė neapsakoma baimė, kad mažylis tapo paslaptingo seksualinio maniako auka. Mat ligoninėje buvo tiek berniukų, kad Dženė jų visų nesuvaikė, tuo labiau negalėjo žinoti jų seksualinių polinkių. Čia buvo traumuotų sportininkų, plaukikų, kurie šokdavo į vandenį vos sniegui nutirpus...

Vienas iš tokių — Hetvėjus. Dabar jis Dženei skambino iš savo kambario. Hetvėjus buvo lakroso žaidėjas, susižeidęs kelio raištį. Sugipsuotas ir gavęs leidimą vaikščioti su ramentais, Hetvėjus išėjo per lietų į lauką ir paslydo ant marmurinių laiptų. Krisdamas susilaužė ir kitą koją. Dabar Hetvėjus tysojo ketvirtame aukšte, savo lovoje, sugipsuotomis ilgomis kojomis ir glostė kaulėtomis rankomis lakroso lazdą. Jį paguldė atskirai, kadangi turėjo nepakenčiamą įprotį — trankyti į sieną lakroso kamuoliuką, kurį pagavęs, lakroso lazdos tinkleliu vėl šveisdavo į sieną. Dženė galėjo jam neleisti, bet ji turėjo sūnų ir suprato berniukų poreikius. Hetvėjui tebuvo septyniolika metų.

Tik ją erzino Hetvėjaus nevikrumas. Jis nuolat pameta kamuolį! Ji tyčia įkurdino jį kitur, kad kiti pacientai nesiskųstų, bet vos jis pamesdavo kamuoliuką, tuoj kam nors skambindavo ir prašydavo paduoti. Dženė keturis aukštus užkopė taip sparčiai, kad į Hetvėjaus kambarį įžengė be kvapo ir įsiutusi.

— Aš žinau, kad tau svarbu žaisti, — pasakė ji, — bet dabar prapuolė Garpas.

Hetvėjus visuomet buvo gerai nusiteikęs, lėto mąstymo ir ant kaktos krentančiais rusvais plaukais. Dėl to nesimatė jo blausių akių.

Jis buvo įpratęs krestelti atgal galvą — ar kad atmestų nuo akių plaukus, ar kad buvo toks aukštas, jog žiūrint į Hetvėjų matėsi jo plačios šnervės.

— Panele Fylds? — ištarė jis. Dženė pastebėjo, kad jis neturi rankose lazdos.

— Ko tau, Hetvėjau? — paklausė Dženė. — Atsiprašau, skubu, prapuolė Garpas. Ieškau Garpo.

— A, — ištarė Hetvėjus. Jis pasidairė po kambarį — galbūt Garpo, bet taip, tarsi paprašytas peleninę paduoti. — Atsiprašau, — murmtelėjo. — Mielai jums padėčiau jo ieškoti. — Jis pažvelgė į sugipsuotas savo kojas.