Джон Ирвинг - Pasaulis pagal Garpą [calibre]

Dženė pabaksnojo į sugipsuotą jo kelį, tarsi belsdama į duris, už kurių kažkas miegotų.

— Nesuk galvos, — tarė ji. Laukė, kol jis pasakys savo pageidavimą, tačiau Hetvėjus atrodo užmiršo jai skambinęs. — Hetvėjus? — paklausė ji ir vėl pabeldė į jo koją, lyg norėtų sužinoti, ar yra kas nors namuose. — Ko tu norėjai? Ar pametei savo kamuolį?

— Ne, — atsakė jis. — Aš pamečiau savo lazdą. — Juodu abu pasižvalgė po kambarį. — Buvau užsnūdęs, — tarė jis, — nubudęs neradau.

Dženė galvojo apie Meklerį, tą pabaisą iš antrojo aukšto. Mekleris buvo aštrialiežuvis, guvaus proto bernaitis ir kiekvieną mėnesį bent keturias dienas praleisdavo ligoninėje. Šešiolikos metų — užkietėjęs rūkalius ir daugelio išspausdintų moksleivių rašinių autorius, o porą kartų laimėjo klasikinės literatūros kasmetinį prizą. Mekleris niekino valgyklos patiekalus, gyvas buvo kava ir sumuštiniais su kiaušiniu, kuriuos kirsdavo Basterio užkandinėje — ir čia jis parašė daugelį ilgokų, bet talentingų savo rašinių. Kaskart gaivelėdamasis ligoninėje nuo fizinio ir psichinio nusialinimo, Mekleris prisigalvodavo bjaurių pokštų, tik Dženė negalėdavo įrodyti, kad čia jo šelmystės.

Kartą laborantams buvo atsiųstas virdulys su virtais buožgalviais, ir šie pasiskundė arbata, trenkiančia žuvim. Kitą kartą Dženė rado ant savo kambario durų rankenos užtemptą prezervatyvą, pripildytą kiaušinio baltymo, ir buvo tikra, kad tai Meklerio išdaiga. Ji žinojo, kad tai kiaušinio baltymas, nes savo krepšelyje rado kiaušinio lukštų. Ji neabejojo, kad Mekleris prieš keletą metų per vėjaraupių epidemiją pakurstė trečiojo ligoninės aukšto berniukus masturbuotis, ir šie su pilna sauja šiltų išskyrų bildėjo į ligoninės laboratoriją pasitikrinti, ar kartais nėra bevaisiai.

Tik Mekleris galėjo prakirpti skylę lakroso lazdos tinklelyje ir palikti netinkamą naudoti lazdą miegančiojo Helvėjaus rankose.

— Kertu lažybų, kad Garpas turi savo lazdą, — pasakė Dženė. — Suradę Garpą, rasime ir tavo lazdą. — Šimtąjį kartą ji atsispyrė pagundai ištiesti ranką ir nubraukti plaukų sruogą, kuri buvo uždengusi vieną akį; tačiau tik švelniai spustelėjo didžiulius kyšančius iš gipso jo kojų pirštus.

Garpas norėjo žaisti lakrosą. Kur jis galėjo dingti? — mąstė Dženė. Lauke jau tamsu, pamestų kamuolį. Vienintelė vieta, kur jis negirdėjo šaukiamas vidaus telefonu, buvo požeminis tunelis tarp priestato ir ligoninės — puiki vieta kamuoliu žaisti. Dženė ten yra buvusi — kartą po vidurnakčio nutraukė rungtynes. Ji nusileido liftu tiesiai požemin. Mielas Hetvėjau, — galvojo ji. — Garpas blogesnis už jį užaugs. O gal geresnis?

Nors lėtai, vis dėlto Hetvėjus mąstė. Tikriausiai mažyliui Garpui nieko blogo neatsitiko; nuoširdžiai norėjo atsikelti ir padėti ieškot vaiko. Garpas buvo dažnas svečias Hetvėjaus kambaryje. Sužeistą, sugipsuotom kojom sportininką — retai pamatysi. Hetvėjus leisdavo Garpui išpaišyti visas savo gipsines kojas; tarp jo bičiulių autografų Garpas pripiešė veidų ir pabaisų. Hetvėjus vėl pasižiūrėjo į piešinius ant gipso, ir jį suėmė nerimas. Tarp šlaunų išvydo lakroso kamuolį, kurio nejautė per gipsą. Jis gulėjo ten, lyg būtų paties Hetvėjaus kiaušinis, laikomas šiltai. Kaip Garpas gali žaisti lakrosą be kamuolio?

Hetvėjus išgirdo balandžius ir suprato, kad Garpas nežaidžia lakroso. Balandžiai! — staiga jis prisiminė. Hetvėjus skundės dėl jų berniukui. Balandžiai burkavimu ir brazdėjimu po pakraige trukdė Hetvėjui miegoti. Jie trukdė visiems Styringo mokyklos mokiniams — balandžiai viešpatavo. Technikai daugelį pastogių ir kitų balandžių tupyklų užtvėrė tinklais, bet paukščiai nakvojo vandens nutekėjimo latakuose, susirasdavo nišų po stogais ir tūpė ant senos gumbuotos gebenės. Neįmanoma jų išvyti. Hetvėjus stačiai jų nekentė! Jis prasitarė Garpui, kad jei turėtų bent vieną sveiką koją, juos sutvarkytų.

— Kaip? — paklausė Garpas.

— Jie nemėgsta skraidyti naktį, — paaiškino berniukui. Apie balandžių įpročius jis sužinojo iš antrojo biologijos kurso; Dženė Fylds irgi jį išklausė. — Užlipčiau naktį ant stogo, — paaiškino Garpui Hetvėjus, — lipčiau, kai nelytų, ir išgaudyčiau juos nuo latako. Jie nieko kito nedaro, tik burkuoja ir šika.

— Bet kaip tu juos pagautum? — paklausė Garpas.

Hetvėjus pamosavo lakroso lazda.

— Su savo lakroso lazda pagaučiau juos lengvai.

Hetvėjus prisiminė, kaip Garpas jam nusišypsojo — dideliam vaikinui ir jo gipsams. Hetvėjus žvilgterėjo pro langą: išties jau tamsu ir nelyja. Hetvėjus nuspaudė savo skambutį.

— Garpai! — sušuko jis. — O, Viešpatie! — Jis laikė pirštą ant skambučio mygtuko ir neatleido jo.

Dženė Fylds, pamačiusi įsižiebusią ketvirtojo aukšto lemputę, galėjo pamanyti: Garpas atnešė Hetvėjui lakroso įrankius. Koks geras vaikas, dingtelėjo jai, ir ji vėl nuvažiavo liftu aukštyn, į ketvirtą aukštą. Girgždančiais medicinos sesers bateliais ji nubėgo į Hetvėjaus kambarį. Jo rankose buvo lakroso kamuolys. Vienintelė jo akis buvo išsigandusi.

— Jis ant stogo, — pasakė Hetvėjus.

— Ant stogo!

— Gaudo balandžius su mano lakroso lazda, — ištarė Hetvėjus.

Suaugęs vyras iš ketvirtojo aukšto gaisrininkų aikštelės galėjo ranka pasiekti kitą lietaus latako kraštą. Latakų valyti buvo siunčiami aukšti vyrai, mažiukai skųsdavosi pasiekią tik latako viduje nugaišusius balandžius, apipuvusias voveres ir dar nežinia kokią šlykštynę. Bet aukšti vyrai galėjo iš gaisrininkų aikštelės net žvilgterėti į lataką. Tik paskui kišti ranką. Latakai buvo platūs ir gilūs kaip kiaulių loviai, tik ne tokie tvirti. Jie buvo seni. Anuomet Styringo mokykloje viskas buvo sena.

Dženė Fylds iš ketvirtojo aukšto gaisrininkų aikštelės pasiekė lataką tik pirštų galais; ji nematė stataus šiferinio stogo — buvo tamsu ir ūkanota — ji nematė netgi latako apačios. Tuo labiau Garpo.

— Garpai? — sukuždėjo ji. Girdėjo, kaip iš apačios, iš krūmų ir automobilių aikštelės keli berniukai irgi šaukė. — Garpai! — sušuko ji garsiau.

— Mama? — paklausė jis, išgąsdindamas ją, nors tai buvo tik kuždesys. Jo balsas pasigirdo arti, galima jį pasiekti, pamanė ji, bet Garpo nematė. Mėnulio šviesoje ji išvydo tinklelį ant lakroso lazdos — tarsi keisto naktinio gyvūno plėvėtą leteną; lazda kyšojo iš už latako beveik virš jos. Ištiesusi ranką, užčiuopė Garpo koją ir išsigando: koja buvo įsmukusi į lataką iki šlaunies, kelnės suplėšytos. Kita koja karojo nuo stataus šiferinio stogo. Latake Garpas gulėjo kniūpsčias.

Pralaužęs lataką, itin neišsigando, nerėkė, tik suprato, kad lovelis kiaurai rūdžių praėstas ir gali tuoj nugarmėti. Garpas pagalvojo, kad nuo jo balso gali net stogas nuvažiuoti. Jis gulėjo priglaudęs skruostą prie latako ir pro siaurą rūdžių praėstą plyšį žiūrėjo, kaip berniukai ieško jo automobilių aikštelėje ir krūmuose. Lakroso lazda, kuria jis buvo pagavęs balandį, persisvėrė per latako kraštą ir balandis išlėkė.

Bet toli nenuskrido. Susigūžė latake ir ėmė kvailai burkuoti. Dženė suprato, kad Garpas negalėjo patekti į lataką iš gaisrininkų aikštelės, ir pašiurpo pagalvojusi, kad jis turėjo su lakroso lazda rankoje užsiropšti ant stogo nuo gebenės. Ji laikė jo koją labai stipriai, šilta blauzda buvo lipni nuo kraujo, bet smarkiai nesužeista. Reikės suleisti vaistų nuo stabligės, — pagalvojo Dženė. Kraujas buvo veik sukrešėjęs. Žaizdos siūti galbūt nereikės. Bet kaip jį nukelti? Apatinių aukštų langų šviesoje mirgėjo krūmai, geltonos gėlės atrodė it dujų liepsnelės.