Джон Ирвинг - Pasaulis pagal Garpą [calibre]

— Brangioji, ar tai jo vardas? — paklausė motina.

Dženė buvo mieguista.

— Garpas, — ištarė ji. — Tik Garpas. Ir viskas.

— Manau, kad tai jo pavardė, — atsakė motina tėvui.

— O koks jo vardas? — pyktelėjo tėvas.

— Nežinau, — sumurmėjo Dženė. Ji išties nežinojo Garpo vardo.

— Ji nežino net jo vardo! — sušuko tėvas.

— Brangioji, — pasakė motina. — Juk jis negalėjo būti be vardo.

— Technikos seržantas Garpas, — atsakė Dženė.

— Prakeiktas kareiva — taip ir maniau! — pareiškė tėvas.

— Technikos seržantas? — paklausė motina.

— T. S., — atsakė Dženė Fylds — T. S. Garpas. Toks mano sūnaus vardas. — Ir ji užmigo.

Tėvas buvo įtūžęs:

— T. S. Garpas! — rėkė jis. — Koks vardas?

— Tai jo nuosavybė, — vėliau paaiškino jam Dženė. — Tai yra jo nuosavas prakeiktas vardas. „Buvo labai malonu lankyti mokyklą turint tokį vardą, — rašė Garpas. — Mokytojai klausinėdavo, ką reiškia tie inicialai. Pradžioje aš atsakydavau, kad tai inicialai, tačiau jie manimi nepasitikėjo. Geriau paskambinkit mano motinai, o ji paaiškins, sakydavau jiems. Ir jie skambindavo, o garbioji Fylds dėstydavo jiems šį tą“.

Toks buvo pasaulis, kurį Garpas gavo iš medicinos sesers ir iš bokštelio šaulio sėklos — paskutinio jo šūvio.

II Kraujas ir žydrynė

T. S. Garpas visuomet manė, kad mirs jaunas. „Kaip mano tėvas, — rašė jis. — Buvau tikras, kad trumpumas yra mano požymis. Esu vienintelio šūvio žmogus“.

Nedaug trūko, kad jam būtų tekę augti mergaičių gimnazijoje, kur motinai buvo pasiūlytos medicinos sesers pareigos. Tačiau Dženė Fylds susivokė, kokią baisingą ateitį jam dovanotų, jeigu ji sutiktų, kad jos mažylį Garpą suptų vien moterys. Ji įsivaizdavo, koks turėtų būti pirmasis seksualinis jos sūnaus patyrimas — fantazijos, kurias sukeltų mergaičių skalbyklos vaizdai, kai gimnazistės išdykaudamos užverstų jos vaiką savo švelnių apatinių drabužių kalnais. Tas darbas jai būtų patikęs, tačiau Dženė atmetė pasiūlymą ir įsidarbino didelėje ir garsioje Styringo mokykloje. Čia ji dirbo medicinos seserimi, o jai ir jos Garpui pasiūlytas butas buvo mokyklos ligoninės priestate — šaltame, grotuotais kaip kalėjimo langais.

— Nesisielok dėl to, — pasakė jai tėvas. Jis buvo nepatenkintas, kam ji apskritai ėjo dirbti. Pinigų jie turėjo kaip šieno, ir jam būtų labiau patikę, jeigu ji pasislėptų jo šeimos būste Dogs Hed Harbore, kol pavainikis jos sūnus užaugs ir išsinešdins. — Jeigu vaikas turi bent kiek įgimtos inteligencijos, — sakė tėvas, — ateis metas, kai jis vis tiek pradės mokytis Styringe, o kol kas, manau, čia geriausia aplinka berniukui.

„įgimta inteligencija“ — tai buvo vienas iš tų apibūdinimų, kuriais jos tėvas abejodavo dėl Garpo genetinių ištakų. Styringo mokykla, kurioje mokėsi Dženės tėvas ir broliai, anuo metu buvo tik berniukų mokykla. Dženė vylėsi, jeigu ji įstengs čia gyventi viena visą laiką, kol mokysis Garpas, ji padarys savo sūnui viską, ką gali. „Kad atsilygintum jam, paliktam be tėvo“, — paaiškino jos tėvas.

„Keista, — rašė Garpas, — kad mano motina, tiek pažinojusi save, kad suprastų nenorinti gyventi su vyru, galiausiai apsigyveno su aštuoniais šimtais berniukų“.

Taigi jaunasis Garpas augo, gyvendamas su savo motina Styringo mokyklos ligoninės priestate. Tik jis nebuvo laikomas „mokytojų vaiku“, kaip mokiniai vadindavo visus nepilnamečius mokyklos darbuotojų vaikus. Mokyklos medicinos sesuo buvo ne tos kategorijos. Maža to, Dženė nemanė, kad ji turėtų išsigalvoti mitą apie Garpo tėvą ir savo vedybų istoriją. Ji buvo Fylds, tai ji pabrėždavo. O jos sūnus buvo Garpas. Ir tai ji pabrėždavo, sakydama jo pavardę. „Tai yra jo pavardė“, — sakė ji.

Ir kiekvienam buvo aišku, apie ką eina kalba. Į tokias manieras Styringo mokyklos visuomenė žiūrėjo atlaidžiai ir jas priėmė. Dženė Fylds stokojo ironijos. Garpas rašė, kad jo motina „niekuomet nebuvo arogantiška savo noru — ji buvo priversta būti pasipūtusia“. Styringo mokyklos draugija palankiai žiūrėjo į išdidumą, tik jai atrodė, kad Dženė Fylds didžiuojasi savo pavainikiu.

Dženė ne tik didžiavosi Garpu — ji ypač buvo patenkinta tuo, kaip jį įsigijo. Kol kas pasaulis šio būdo nežinojo. Dženė nepaskelbė savo autobiografijos — net nepradėjo jos rašyti. Ji laukė, kol Garpas paaugs ir galės suprasti tą istoriją.

O istorija, anot Garpo, tokia, kokią Dženė papasakotų kiekvienam, kas drįstų išklausyti. Ji atsiskleidė trimis sakiniais.

1. Garpo tėvas buvo kareivis.

2. Jis žuvo kare.

3. Kas turėjo laiko vedyboms per karą?

Istorija konkreti, podraug slaptinga ir aiškinama romantiškai. Galop faktai rodė, kad berniuko tėvas galėjo būti karo didvyris. Galima buvo įsivaizduoti lemtingos meilės nuotykį. Medicinos sesuo Fylds — karo lauko ligoninės sesuo. Ji įsimyli „fronte“. O Garpo tėvas pajunta privaląs atlikti paskutiniąją misiją „žmonijai“. Bet Dženė neigė tokią melodramą. Ji atrodė pernelyg patenkinta vienatve ir niekuomet nekalbėjo apie savo praeitį. Ir nepramogavo, buvo visiškai atsidavusi mažyliui Garpui ir medicinos sesers darbui.

Fyldsų pavardę žinojo Styringo mokykla. Avalynės karalius buvo dosnus absolventas, todėl net manyta, kad jis gali tapti mokyklos globos tarybos nariu. Jis buvo ne seniausias ir ne mažiausias Naujosios Anglijos piniguočius, o jo žmona, Dženės motina, kilusi iš Bostono senbuvių Vyksų, ko gero, buvo dar geriau žinoma Styringe. Kai kurie vyresnieji dėstytojai dar prisiminė savo mokinius, bet Styringo mokyklai neatrodė, kad Dženė Fylds būtų paveldėjusi gerąsias savybes. Taip, ji buvo išvaizdi — tai jie pripažino, bet ji buvo paprasta: vilkėjo medicinos sesers uniformą, nors galėjo rengtis puošniai. O tas užsidegimas medicinos sesers darbui, kuriuo ji irgi, regis, be saiko didžiavosi, buvo keistas. Tokia profesija buvo per menka Fyldsams ir Vyksams.

Dženė bendravo su kitais žmonėmis savotiškai ir negrakščiai. Dėl to kitiems buvo nepatogu. Ji labai daug skaitė ir nuolat knaisiojosi Styringo bibliotekoje: knygą, kurios kam nors prireikdavo, visuomet buvo paėmusi medicinos sesuo Fylds. Jai paskambinus, ji atsiliepdavo mandagiai ir dažnai pasiūlydavo pati atnešti knygą tam, kas jos pageidauja. Ji skaitė greitai, bet neturėjo ką pasakyti. Mokykloje ją laikė keistuole — kam ji išvis skaito?

Dar keistesnis buvo pamokų lankymas laisvalaikiu. Styringo mokyklos nuostatuose buvo parašyta, kad jos tarnautojai, jų vyrai ir žmonos laisvu nuo darbo laiku gali mokytis bet kurio dalyko, gavę dėstytojo leidimą. Tad kas galėjo išvaryti medicinos seserį iš pamokos apie Elžbietos arba Viktorijos laikų romaną, apie Rusijos istoriją iki 1917 metų, apie genetikos įvadą, apie Vakarų civilizacijas? Per metus Dženė Fylds nužygiavo nuo Cezario iki Eisenhoverio, per Liuterį, Leniną, Erazmą Roterdamietį, Froidą, Rembrantą, chromosomas ir van Gogą, nuo Stikso iki Temzės, nuo Homero iki Virdžinijos Vulf, nuo Atėnų iki Osvencimo — ir niekuomet nepratarė nė žodžio. Ji buvo vienintelė moteris tose pamokose. Dženė vilkėdavo balta uniforma ir klausydavosi taip tyliai, kad berniukai ir mokytojas pamiršdavo ją ir atsipalaiduodavo. Jiems tai buvo tik mokymasis, o ji sėdėdavo susikaupusi, balta ir tyli visa ko liudininkė, galimas dalykas, nieko nevertindama, o gal ir smerkdama.

Ji lavinosi, nes laikas atėjo. Tik jos motyvai buvo ne savanaudiški: Dženė Fylds tyrė, ar Styringo mokykla tinkama jos sūnui. Kai Garpas bus mokyklinio amžiaus, ji duos jam daugybę patarimų — ji žinos kiekvieno departamento mirtingumą, kuris iš dėstomų dalykų yra nuobodybė, o kurio mokytis — malonu.