Джон Ирвинг: Pasaulis pagal Garpą [calibre]

Kai ta knyga išeis, po kurio laiko Dunkaną aplankys labai senas vyriškis, kurio pavardės Dunkanas negalės prisiminti. Jis pasakys rašąs Garpo „kritinę biografiją“, tačiau jo klausimai erzins Dunkaną: jis vis klausinės, kodėl įvyko tas baisusis atsitikimas, per kurį žuvo Voltas. Dunkanas negalės nieko jam apie tai papasakoti (Dunkanas nieko nežinojo), todėl tas žmogus išeis nieko nepešęs — biografinių žinių prasme. Tai bus, aišku, Maiklas Miltonas. Dunkanui susidarys įspūdis, kad tam vyriškiui kažko stinga, nors Dunkanas negalės žinoti, kad Maiklui Miltonui stigo varpos.

Tos knygos, kurią jis neva rašąs, niekas niekuomet neišvys ir niekas nežinos, kas jam pačiam nutiks.

Po „Mano tėvo iliuzijų“ pasirodymo, recenzentai, atrodo, pasitenkins tuo, kad pavadins Garpą tik „ekscentrišku rašytoju“, „geru, bet nedideliu rašytoju“. Dunkanas tam neprieštaraus. Bet pats sakys, kad Garpas buvo „originalus“ ir „tikras“ rašytojas. Garpas, kad ir kaip žiūrėtum, buvo toks tipas, kuris reikalavo aklo lojalumo sau.

— Vienaakio lojalumo, — patikslins Dunkanas.

Dunkanas, jo sesuo Dženė ir Eleonora Džeims per ilgą laiką susikurs tam tikrą kodą, nes ta trijulė bus labai artimai susibičiuliavusi.

— Už Kapitoną Energiją! — sakys jie, drauge susėdę išgerti.

— Geriausias seksas — tai transseksas! — Šūkalios jie išgėrę, kartais versdami dėl to sutrikti Dunkano žmoną, nors ji, be abejo, irgi taip manys.

„Kaip ten su energija?“ — laišku, telefonu ar telegrama klaus jie vienas kito, kai norės sužinoti, kas nauja. O kai jausis, kad energija stačiai per kraštus liejasi, sakys, kad jaučiasi „visai kaip Garpas“.

Nors Dunkanas gyvens labai ilgai, jis mirs be reikalo ir — tikra likimo ironija! — per savo humoro jausmą. Jis mirs kvatodamas iš vieno savo paties pokštų — taigi visai taip, kaip ir tiko Garpų šeimoje. Tai įvyks per jo žmonos bičiulės, naujos transseksualės, savotišką įšventinimą. Dunkanas įkvėps alyvos ir per keletą audringo juoko sekundžių uždus. Tai bus klaiki mirtis, tačiau kiekvienas pažįstantis Dunkaną pasakys, kad jis neturėjo nieko prieš tokią mirtį, nei prieš savo gyvenseną. Dunkanas Garpas visuomet sakydavo, kad jo tėvas kentėjo dėl Volto mirties labiau negu kas kitas dėl ko nors jų šeimoje. O pati mirtis, kad ir kokia ji būtų, vis tiek yra mirtis. „Tik mirtis, — kaip kartą pasakė Dženė Fylds, — yra vienodai padalinta ir vyrams ir moterims“.

Dženė Garp, kurios gyvenimo pažinimas buvo kitoks negu jos garsiosios senelės, būtų nesutikusi su tokia nuomone. Jaunoji Dženė žinojo, kad net mirtis nėra vienodai padalinta. Vyrams ir jos daugiau tenka.

Dženė Garp pergyvens juos visus. Jeigu ji būtų dalyvavusi tose vaišėse, per kurias jos brolis mirtinai paspringo, galimas daiktas, būtų jį išgelbėjusi. Bent jau būtų žinojusi, ką daryti. Ji buvo gydytoja. Ji visuomet sakys, kad Dunkano slaugymas Vermonto ligoninėje paskatino ją pasirinkti mediciną, — o ne jos garsiosios senelės — medicinos sesers istorija, nes Dženė Garp žinojo ją tik iš pasakojimų.

Jaunoji Dženė bus puiki studentė, kaip ir motina, ji ryte ris viską ir galės viską, ką išmokusi, įgyvendinti. Kaip Dženė Fylds klajodama po ligonines, ji išmoks užjausti žmones ir stengsis daryti jiems gera.

Dar būdama internatūroje, ji ištekės už jauno gydytojo. Bet savo pavardės, truks plyš, ji nepakeis — liks Garp ir, kariaudama baisingą karą su savo vyru, pasieks, kad visi trys jos vaikai būtų Garpai. Galiausiai ji išsiskirs. Ištekės antrą kartą, bet neskubėdama. Antrąja savo santuoka ji liks patenkinta. Jos vyras bus dailininkas, gerokai už ją vyresnis. Jeigu kas nors iš jos šeimos būtų dar gyvas, būtų ją perspėjęs, kad ji tariasi radusi savo vyrą turint kažką dunkaniška.

— Na ir kas? — atšautų ji. Kaip ir motina, ji turėjo savo nuomonę, kaip Dženė Fylds ji išsaugojo savo pavardę.

O jos tėvas? Ar Dženė Garp buvo kuo nors bent truputį panaši į jį, kurio ji iš tikrųjų nepažinojo? Juk ji tebebuvo kūdikis, kai jis mirė.

Na, taip — ji buvo ekscentriška. Ji laikė, kad būtina užeiti į kiekvieną knygyną ir teirautis savo tėvo knygų. Jeigu knygynas jų nebeturėjo, ji užsakydavo jų. Jai buvo būdingas savas rašytojo nemirtingumo supratimas: jeigu rašytojo knygos vis dar leidžiamos ir vis dar pardavinėjamos, vadinasi, jis tebėra gyvas. Dženė Garp pateikdavo Aktyvių užsakovų adresus, pasklidusius po visą Ameriką: užsakytas knygas, samprotavo ji, vis tiek kas nors nupirks. Taigi T. S. Garpo knygos visą laiką bus leidžiamos — bent jau kol bus gyva jo duktė.

Dženė Garp taip pat karštai rems garsiąją feministę, savo senelę Dženę Fylds. Tik kaip ir tėvas, ji nebus per daug geros nuomonės apie senelės literatūrinius sugebėjimus. Ji neįkyrės knygynams reikalavimu turėti savo lentynose „Seksualiai įtartiną“.

Labiausiai ji primins savo tėvą tuo, kokia medike ji taps. Dženė Garp pasirinks medicinos mokslą. Ji neturės privačios praktikos. Į ligoninę ji eis tik tuomet, kai pačiai prireiks gydytis. Ji daug metų praleis artimai bendradarbiaudama su Konektikuto navikų registracija, vėliau ji vadovaus vienam iš Nacionalinio vėžio instituto Alialų. Kaip geras rašytojas, kuris myli ir brangina kiekvieną detalę, Dženė Garp praleis nemaža valandų, stebėdama įvairių žmogaus ląstelių elgseną. Kaip ir geras rašytojas, ji bus ambicinga — puoselės viltį atskleisti vėžio esmę. Tam tikra prasme jai tai pavyks — ji mirs nuo vėžio.

Kaip ir kiti gydytojai, Dženė Garp buvo davusi Hipokrato, vadinamo medicinos tėvu, priesaiką, taigi sutiko kam nors pasišvęsti taip, kaip Garpas kadaise apibūdino jaunajam Vitkombui gyvenimą — nors tuo metu Garpas daugiausia kalbėjo apie rašytojo tikslus ir svajones („...mėginant kiekvieną išlaikyti visam laikui gyvą.

Netgi tuos, kurie turi galų gale mirti. Svarbiausia — išlaikyti gyvus būtent juos“). Todėl vėžio tyrimai neslėgė Dženės Garp, kuri mėgs kalbėti apie save taip, kaip jos tėvas kalbėjo apie romanistą: „Gydytojas, kuris mato vien mirtinus atvejus“.

Pasaulyje pagal jos tėvą, kaip Dženė Garp žinojo, reikia turėti energijos. Jos garsioji senelė Dženė Fylds kadaise mąstė apie mus kaip apie Odinius, Gyvybinius Organus, Nesančius ir Žuvusius. Tačiau pasaulyje pagal Garpą visi mes esame mirtini atvejai.

Išnašos

bend, bent (angl.) — palinkti, nulinkti, sulinkti.

cushion (angl.) — pagalvė, paklotas (vert. past.).

hors d’ocuvres (pranc.) — užkandis (vert. past.).

tenure (angl.) — savotiškas etatas iki gyvos galvos; jį turi kai kurie JAV mokyklų mokslininkai ir dėstytojai.

B.S. — Bachelor of Science (angl.) — mokslų bakalauras.

streaker (angl.) — asmuo, juoko dėlei ar kuriuo nors kitu tikslu nuogas lakstantis viešoje vietoje.

angliškų žodžių žaismas: undertow — grįžtamoji banga; under — po, žemiau (žemyn), apačioje (apačion); toad — rupūžė.