Джон Ирвинг - Pasaulis pagal Garpą [calibre]

Džonas Vulfas, profesionaliai dirbdamas pasaulyje, kuris per daug dažnai garbina savo paties susikurtą dabartį, į gyvenimo pabaigą tvirtins, jog iš visų jo leidinių daugiausia pasididžiavimo jam kelia bendras tėvo ir sūnaus kūrinys — Dunkano Garpo iliustruotas T. S. Garpo „Grilparcerio pensionas“. Žinoma, jis didžiavosi ir ankstyvaisiais Garpo romanais, o apie „Pasaulį pagal Bensenheiverį“ jis ims kalbėti kaip apie „neišvengiamą — turint galvoje pavojų, koks Garpui buvo iškilęs“. Džonas Vulfas visuomet pagyvės kalbėdamas tik apie „Grilparcerio pensioną“ ir dar apie nebaigto rašyti romano „Mano tėvo iliuzijos“ rankraštį; į pastarąjį jis žiūrės — su meile ir liūdesiu — kaip į „Garpo sugrįžimą prie jam būdingo rašymo“. Ne vienerius metus Vulfas redaguos tą netvarkingą pirmąjį nebaigto rašyti romano juodraštį, ne vienerius metus aptarinės su Helena ir Donaldu Vitkombu jo privalumus ir trūkumus.

— Tik po mano mirties, — atkakliai tvirtins Helena. — Garpas niekuomet neleistų išspausdinti, jeigu laikytų, kad tai dar nebaigta. — Vulfas su tuo sutiks, bet jis mirs anksčiau už Heleną. Vitkombui ir Dunkanui liks užduotis išleisti „Mano tėvo iliuzijas“ ir jie išleis, — jau gerokai po Vulfo mirties.

Dunkanas praleis daugiausia laiko su Džonu Vulfu, skausmingai merdinčiu nuo plaučių vėžio. Vulfas gulės privačioje Niujorko ligoninėje, retkarčiais surūkydamas cigaretę pro į gerklę įstatytą plastmasinį vamzdelį.

— Ką apie tai pasakytų tavo tėvas? — klaus jis Dunkaną. — Ar tai netiktų jam kaip viena galimų jo mirties scenų? Ar ji nėra pakankamai groteskiška? Ar jis tau kada nors pasakojo apie prostitutę, kuri mirė Vienoje, Rudolfinerhause? Kuo gi ji buvo vardu?

— Šarlotė, — atsakys Dunkanas. Juodu bus labai suartėję. Džonas Vulfas net pamėgs ankstyvuosius Dunkano piešinius, sukurtus „Grilparcerio pensionui“. O Dunkanas net persikels į Niujorką. Jis papasakos Džonui Vulfui, kad jis pirmą kartą tikrai pajutęs, jog nori tapti dailininku ar fotografu, tuomet, kai pro Džono Vulfo kabineto langą išvydo Manhataną — tą pirmųjų Niujorke feministinių laidotuvių dieną.

Vėliau Džonas Vulfas padiktuos mirties patale Dunkanui, o šis užrašys paskutinę jo valią savo partneriams, — kad Dunkanui Garpui būtų leidžiama ateiti pasidairyti į Manhataną pro buvusio jo kabineto langą tol, kol leidykla bus tame pastate.

Daugelį metų po Džono Vulfo mirties Dunkanas naudosis ta privilegija. Į Vulfo kabinetą įsikels naujas redaktorius, tačiau dėl Garpo pavardės visi redaktoriai bus Dunkanui paslaugūs.

Ne vienerius metus sekretorės, užėjusios pas redaktorių, sakys:

— Atsiprašau, atėjo jaunasis Garpas. Jis vėl norėtų pasidairyti pro langą.

Daugel valandų, kurias truks Džono Vulfo merdėjimas, juodu kalbėsis apie tai, koks geras rašytojas buvo Garpas.

— Jis būtų buvęs labai savotiškas, — sakys Dunkanui Džonas Vulfas.

— Galbūt, — sutiks Dunkanas. — Bet ką dar jūs galite man apie jį pasakyti?

— Ne, ne — aš nemeluoju. Tai visai nereikalinga, — kalbės Vulfas. — Jis turėjo savo požiūrį į pasaulį ir visuomet turėjo savo kalbą. Bet svarbiausia — požiūrį. Jis visuomet buvo labai individualus. Kuriam laikui jis buvo patekęs į akligatvį, bet toje naujausioje savo knygoje jis vėl ėjo teisingu keliu. Jis vėl buvo aptikęs gerus impulsus. „Grilparcerio pensionas“ yra žaviausias, bet ne originaliausias jo kūrinys. Tuo metu jis buvo dar per jaunas. Tokį apsakymą būtų galėję parašyti ir kai kurie kiti rašytojai. „Delsimas“ yra originaliai sumanytas ir pirmas talentingai parašytas jo romanas. Bet tai yra vis dėlto pirmas romanas. „Sangulautojos vyro antrasis kvėpavimas“ yra labai juokingas, jis turi geriausią pavadinimą, jis taip pat yra labai originalus, tačiau tai yra papročių romanas ir gana siauro turinio. Pats originaliausias jo romanas yra, žinoma, „Pasaulis pagal Bensenheiverį“ — netgi jei laikysime jį muilo opera. Bet jis yra toks šiurkštus; jis yra kaip žalias maistas — geras, bet visiškai žalias. O kam toks patinka? Kas nori kęsti tokius užgauliojimus?

Tavo tėvas buvo sunkus žmogus. Jis niekuomet nenusileisdavo nei per colį, ir tai buvo principas: jis visuomet vadovavosi savo nosimi; kur tik ji jo nevedė, bet tai buvo jo nosis. Be to, jis buvo ambicingas. Jis pradėjo nuo to, kad išdrįso rašyti apie pasaulį, kai pats buvo dar tik vaikigalis. Dieve mano, juk jis tuomet buvo dar tik pradedantysis. Tuo metu jis, kaip daugelis rašytojų, galėjo dar kurį laiką rašyti tik apie save patį, o jis rašė ir apie pasaulį — tik tai nebuvo taip akivaizdu. Pastaruoju metu jam buvo pakyrėję rašyti apie savo paties gyvenimą, todėl jis vėl ėmėsi rašyti apie pasaulį. Buvo pradėjęs rašyti. O Dieve, Dunkanai, nepamiršk, kad jis buvo dar toks jaunas! Jis buvo tik trisdešimt trejų metų.

— Bet jis turėjo energijos, — pasakys Dunkanas.

— O taip, jis būtų dar daug parašęs, dėl to nėra abejonių — pasakys Džonas Vulfas. Ir užsikosės, todėl turės liautis kalbėjęs.

— Tik jis niekuomet negalėjo atsipalaiduoti, — pasakys Dunkanas. — O ką tai reiškia? Kad vieną kartą jis vis tiek būtų perdegęs?

Kratydamas galvą, tik atsargiai — kad neišmestų iš gerklės vamzdelio — Džonas Vulfas vis dar kosės.

— Tik ne jis! — dusdamas iškoš Džonas Vulfas.

— Ir jis vis būtų taip rašęs ir rašęs? Ar tai tu turi galvoje? — klaus jį Dunkanas.

Kosintis Džonas Vulfas linktels galva. Jis taip ir pasimirs kosėdamas.

Robertą ir Helena, aišku, dalyvaus jo laidotuvėse. Liežuvautojai mals liežuviais — mat tame nedideliame mieste Niujorke dažnai buvo plepama, kad Džonas Vulfas rūpinęsis ne vien literatūriniu Garpo turtu. Tam, kas pažinojo Heleną, atrodė net nepanašu, kad ji kada nors būtų turėjusi tokio pobūdžio ryšių su Džonu Vulfu. Kiekvieną kartą, išgirdusi šnekant, kad ji yra su kuo nors susidėjusi, Helena tik juokdavosi. Robertą Maldun reaguodavo karščiau:

— Su Džonu Vulfu? — klaus ji. — Helena ir Vulfas? Jūs turbūt juokaujate?

Robertos įsitikinimas turėjo tvirtą pamatą. Kartą ar porą kartų savo iškylų į Niujorką metu Robertą Maldun buvo sukritusi su Džonu Vulfu.

— Tik pamanyk, aš kažkada mėgau žiūrėti tavo žaidimą! — kartą pasakys jis Robertai.

— Tu ir dabar turi galimybę žiūrėti mano žaidimą, — atšaus jam Robertą.

— Aš turiu galvoje futbolą, — atsakys Džonas Vulfas.

— Yra geresnių už futbolą dalykų, — pasakys tada Robertą.

— Bet tu daug ką darai gerai, — pagirs ją Džonas Vulfas.

— Na jau!

— Tikrai, Robertą!

— Visi vyrai yra melagiai, — pareikš Robertą Maldun, žinodama, kad tai yra tiesa — mat ji pati kadaise buvo vyras.

Robertą Maldun, buvęs Robertas Maldunas, „Filadelfija Ygls“ Nr. 90, pergyvens Džoną Vulfą bei daugumą kitų savo meilužių. Ji nepergyvens Helenos, nors gyvens pakankamai ilgai, kad galų gale imtų jaustis nepatogiai dėl tos naujosios savo lyties. Artėjant penkiasdešimtmečiui, kartą ji pasakys Helenai, jog ją kamuoja vidutinio amžiaus vyro tuštybė ir vidutinio amžiaus moters nerimas, „bet, — pridurs Robertą, — tai turi savų privalumų: dabar aš visuomet žinau, ką vyrai rengiasi pasakyti, kol jie to dar nepasakė“.

— Bet aš irgi tą žinau, — atsakys jai Helena. Robertą taip nusijuoks, kad net išgąsdins Heleną griausmingu savo kvatojimu. Be to, ji turėjo įprotį suimti bičiulius į lokišką savo glėbį, o tai nervino Heleną — kartą Robertą šitaip sulaužė jai akinius.