Джон Ирвинг - Pasaulis pagal Garpą [calibre]

— Penkiolika sekundžių! — burbtels teisėjas. Stambūs berniukai toliau galynėsis, Bodžeris atsistos, tryps kojomis ir ragins.

— Gott! — suriks jis, galų gale pasitelkdamas vokiečių kalbą.

Kai kova pasibaigs ir suolai ištuštės, liks tik dekanas — nebegyvas savo kėdėje. Helenai teks ilgai guosti jautrų jaunąjį Vitkombą, kad jis kaip nors sutramdytų savo širdgėlą dėl Bodžerio mirties.

Donaldas Vitkombas niekuomet nepermiegos su Helena, nors pavyduliaujantys biografai nevykėliai, nekantraujantys, kada galės prikišti nagus prie Garpo palikimo ir jo našlės, skleis tokius gandus. Vitkombas išliks kaip vienuolis atsiskyrėlis visą gyvenimą užsidaręs Styringo mokykloje. Tai buvo jo laimė, kad jis atrado čia Garpą visiškai prieš pat šio mirtį; jo laimė buvo ir tai, kad jis čia rado Helenos draugiškumą ir globą. Helena pasitikėjo Vitkombu, matydama, kad šis žavisi jos vyru gal net mažiau kritiškai negu ji pati.

Vargšas Vitkombas visuomet bus vadinamas „jaunuoju Vitkombu“, nors jis juk ne visuomet bus jaunas. Jo veido niekuomet nepaslėps barzda, jo skruostai visuomet išliks rožiniai — po tais jo rusvais, vėliau pilkais ir galiausiai kaip šerkšnas plaukais. O jo balse visą laiką bus girdėti miksėjimas, nervingas jodleriavimas. Vitkombas niekuomet neatsikratys įpročio trinti delnus. Bet kaip tik jam Helena patikės savo šeimos archyvą ir vyro literatūrinį palikimą.

Jis taps Garpo biografu. Helena perskaitys visą jo parašytą biografiją, išskyrus paskutinį skyrių, kurio Vitkombas nebaigs metų metus — ją pačią šlovinantį skyrių. Vitkombas pasidarys Garpo žinovu, didžiausiu autoritetu jo klausimais. Dunkanas visuomet juoksis, kad Vitkombas, kaip biografas, esąs kaip reta romus. Jis bus geras biografas Garpo šeimos požiūriu, jis tikės visu tuo, ką jam sakys Helena, kiekvienu Garpo paliktu užrašu ir net tais jo užrašais, apie kurių buvimą jis žinos tik iš Helenos pasakojimų.

„Gyvenimas, — rašė Garpas, — yra suręstas, deja, ne taip kaip geras senovinis romanas. Atvirkščiai, jame pabaiga ateina tuomet, kai tie, kurie turi mirti, būna jau mirę. Lieka vien atmintis. O atmintį turi net nihilistas“.

Vitkombas mylėjo Garpą visą — net labiausiai įnoringą ir pretenzingą.

Tarp Garpo daiktų Helena ras tokį užrašą: „Man visai nesvarbu, kokie bus iš tikrųjų tie sumauti paskutinieji mano žodžiai; prašom pasakyti, kad jie buvo štai tokie: “AŠ visuomet žinojau, kad tobulybės siekimas yra mirtinas įprotis“.

Mylėdamas Garpą nekritiškai — taip, kaip myli šunys ir vaikai, — Vitkombas visuomet sakys, kad paskutinieji Garpo žodžiai buvo kaip tik tokie.

— Jeigu Vitkombas taip pasakė, tai taip ir buvo, — visuomet sakys Dunkanas.

Su juo sutiko ir Dženė Garp, ir Eleonora Džeims.

Saugoti Garpą nuo biografų — tai buvo šeimos reikalas, —

parašys Eleonora Džeims.

— O kodėl gi ne? — pasakys Dženė Garp. — Ką jis skolingas visuomenei? Juk jis visuomet sakydavo, kad yra dėkingas tik kitiems menininkams ir žmonėms, kurie jį myli.

Taigi, kas dar yra vertas turėti jo bent dalelytę? —

parašys Eleonora Džeims.

Donaldas Vitkombas taps net Helenos paskutinės valios patikėtiniu. Nors Helena bus jau labai sena, prieš mirtį ji neilgai tesirgs, ir būtent Vitkombas išklausys paskutinius jos pavedimus. Helena nenorės būti palaidota Styringo mokyklos kapinėse, greta Garpo, Dženės antkapių, greta savo tėvo, Riebiojo Troškinio ir visų kitų. Ji pasakys, kad jai užteksią miesto kapinių. Ji taip pat nepanorės būti atiduota medicinos reikalams — esanti tokia sena, tiek mažai belikę iš jos kūno, kad vargu ar kam nors ji begalėtų būti naudinga. Ji pasakys Vitkombui, kad norėtų būti kremuota, o jos pelenai tegul atitenka Dunkano, Dženės Garp ir Eleonoros Džeims nuosavybėn. Kai dalis jų bus palaidota, su likusiais jie galį daryti, ką panorės, — tik tegul neišbarsto jų Styringo mokyklos teritorijoje. Tegul ją trenksmas, pasakys ji Vitkombui, bet tik kad jokia jos dalis neatitektų Styringo mokyklai, kuri, kai ji buvo dar vaikas, nepriimdavo mokytis mergaičių.

Ji paaiškins Vitkombui, kad ant jos antkapinio akmens miesto kapinėse turi būti užrašyta tik tiek, kad ji buvo Helena Holm, imtynių trenerio Ernio Holmo duktė, ir kad jai nebuvo leista lankyti Styringo mokyklos, kadangi ji buvo mergaitė; be to, ji buvo romanisto T. S. Garpo mylima žmona — to paties, kurio antkapinį akmenį galima pamatyti Styringo mokyklos kapinėse, kadangi jis buvo berniukas.

Vitkombas bus ištikimas tam jos valios pareiškimui, kuris labai pralinksmins Dunkaną.

— Kaip jis būtų patikęs tėtei! — vis kartos Dunkanas. — Aš tiesiog girdžiu jį.

O Dženė Garp ir Eleonora Džeims dažniausiai sakys, kad Dženė Fylds būtų stačiai plojusi Helenos sprendimui.

Eleonora Džeims taps rašytoja. Kaip Garpas nuspėjo, ji buvo „tikra“ rašytoja. Tik abu jos mokytojai — Garpas ir jo motinos dvasia — vis dėlto pasirodys ne jos jėgoms, ir todėl prozos ji daugiau nerašys. Bet ji taps labai gera poete, nors ir nelengvai paskaitoma.

Garpas ir Dženė būtų didžiavęsi ja, kai išėjo pirmoji nuostabi jos eilėraščių knyga — „Prakalbos, pasakytos augalams ir gyvuliams“. Ja labai didžiuosis Helena — juodvi bus labai susibičiuliavusios, o drauge — lyg motina ir dukra.

Eleonora Džeims, aišku, pergyvens džeimsininkes. Garpo nužudymas nustums jas giliai į pogrindį, o atsitiktiniai jų pasireiškimai metams bėgant darysis vis labiau užmaskuoti, net drovūs.

Sveiki! Aš esu nebylė, —

tik šitaip jos terašys. Arba:

Turėjau nelaimingą atsitikimą, per kurį praradau kalbą. Bet rašau, kaip matote, gerai.

— Ar jūs nesate viena iš tų, na, kaip jas ten? — kartais jų bus klausiama.

Kokių tų? —

išmoks jos klausti. O padoresnės rašys:

Ne. Dabar jau ne.

Dabar jos buvo tik nebylės. Dauguma jų laikysis kukliai ir vargs, ieškodamos, kuo galėtų užsiimti. Dalis džeimsininkių bandys imtis pozityvios veiklos — teikti paramą žmonėms su kokia nors kita negalia. Jos bus geros pagalbininkės patekusiems į keblią padėtį ir per daug savęs gailintiems. Etiketės po truputį nubyrės, ir viena po kitos tos bežadės moterys savo pastangomis susikurs sau vardą.

Kai kurios savo darbais netgi pelnys Fylds Fondo paramą.

Dalis jų, aišku, mėgins išlikti džeimsininkėmis, nors pasaulis bus taip greitai pamiršęs, kas jos tokios. Kai kurie žmonės manys, kad tai gangsterės, trumpai, bet šauniai veikusios apie šimtmečio vidurį. Kiti painios jas — kokia likimo ironija! — su tais, prieš kuriuos jos pačios iš pradžių sukilo, tai yra su prievartautojais. Viena džeimsininkė parašys Eleonorai Džeims, kad nustojo būti džeimsininke po to, kai kartą, paklaususi mažos mergaitės, ar ši žinanti, kas tai yra džeimsininkes, išgirdo atsakymą:

— Tai tos, kurios prievartauja berniukus.

Maždaug už poros mėnesių po Garpo nužudymo pasirodys prastas, bet didelio populiarumo sulauksiąs romanas — „Džeimsininkės išpažintis“. Jis daug prisidės prie to, kad džeimsininkes būtų laikomos dar didesnėmis kvaišomis ar jų būtų išvis nebepaisoma. Romano autorius buvo, aišku, vyras. Prieš tai jis jau buvo parašęs romaną, kuris vadinosi „Porno karaliaus išpažintis“, o dar anksčiau — „Mažamečių vergių pirklio išpažintį“. Ir taip toliau. Tai buvo suktas piktadarys, maždaug kas pusę metų keitęs savo kailį.

Vienas iš žiaurių jo pokštų toje „Džeimsininkes išpažintyje“ bus toks: pagrindinė jo knygos herojė, o drauge pasakotoja, yra lesbietė, kuri nusipjauna liežuvį ir tik po to suvokia pasidariusi nepatraukli meilužė.