Po daugelio metų Garpo biografai pavydės Vitkombui jo parašytos biografijos ir ją menkins. Vitkombas darė išvadą, kada Garpo kūrybos sužydėjimo laikotarpio (taip jį pavadino Vitkombas) priežastis buvo ta, kad Garpas suvokė savo mirtingumą. Džeimsininkių su pilkuoju šabu pasikėsinimas į Garpo gyvybę, tvirtino Vitkombas, davė Garpui impulsą, būtiną, kad šis vėl rašytų. Helena būtų sutikusi su tokia nuomone.
Ši mintis nebuvo nevykusi, nors Garpas, be abejo, būtų ją supeikęs. Iš tikrųjų jis buvo jau pamiršęs džeimsininkes ir daugiau jomis nebesidomėjo. Bet pasąmonėje jis galbūt jautė tą impulsą, apie kurį kalbėjo jaunasis Vitkombas.
Basterio užkandinėje Garpas išlaikė susižavėjusį Vitkombą iki tol, kol reikėjo eiti į imtynių treniruotę. Išeidamas Garpas (sąskaitą apmokėti jis leido Vitkombui, kaip vėliau geraširdiškai pasakos jaunuolis) susidūrė su dekanu Bodžeriu, kuris ką tik buvo tris dienas praleidęs ligoninėje dėl kažkokio širdies negalavimo.
— Nieko blogo jie neaptiko, — nusiskundė Bodžeris.
— Bet jūsų širdį jie vis dėlto aptiko? — pajuokavo Garpas.
Visi jie — dekanas, jaunasis Vilkombas ir Garpas — nusijuokė. Bodžeris pasakė, kad turėjo pasiėmęs į ligoninę tik „Grilparcerio pensioną“, ir kadangi ta knyga yra tokia plona, jis perskaitęs ją net tris kartus. Ji yra kiek per niūri skaityti ligoninėje, pasakė Bodžeris, tačiau jis galįs su malonumu pranešti, kad jam neprisisapnavęs senelės sapnas, vadinasi, jis dar šiek tiek pagyvensiąs. Bodžeris dar pasakė, kad knyga jam labai patikusi.
Vitkombas prisimins, kad Garpas nuo to sumišęs, nors Bodžerio pagyrimas jam buvęs aiškiai malonus. Vitkombas ir Bodžeris pamojo jam atsisveikindami. Garpas pamiršo pasiimti savo megztą slidininko kepuraitę, bet Bodžeris pasakė Vitkombui pats užnešiąs ją Garpui į sporto salę. Dekanas Bodžeris prisipažino Vitkombui mėgstąs retkarčiais užsukti pas Garpą į imtynių salę.
— Jis ten savo stichijoje, — pasakė Bodžeris.
Donaldas Vitkombas nebuvo imtynių mėgėjas, tačiau apie Garpo raštus kalbėjo entuziastingai. Tuodu abu vyrai — ir jaunas, ir senas — sutarė dėl vieno: Garpas buvo nepaprastos energijos žmogus.
Vitkombas prisimins, kad po to jis grįžo į nedidelį savo butuką viename iš internatų ir pamėgino užrašyti įspūdį, kurį jam padarė Garpas, bet teko nutraukti rašymą, kadangi atėjo metas vakarieniauti. Kai Vitkombas ėjo į valgyklą, jis buvo vienas iš nedaugelio Styringo mokyklos žmonių, dar nieko negirdėjusių apie tai, kas atsitiko. Dekanas Bodžeris, paraudusiomis akimis ir staiga keleriais metais susenusiu veidu, sustabdė valgyklon einantį jaunąjį Vitkombą. Sporto salėje pamiršęs pirštines, dekanas sušalusiomis rankomis gniaužė Garpo kepuraitę. Vitkombas, išvydęs dekaną vis dar tebeturint kepuraitę, net nepažvelgęs jam į akis suprato, kad atsitiko kažkokia nelaimė.
Garpas pasigedo savo kepuraitės, vos tik išbėgęs į apsnigtą taką, vedantį nuo Basterio užkandinės į Sybruko sporto rūmus. Bet užuot grįžęs jos pasiimti, jis tik paspartino įprastinį žingsnį ir nubėgo sporto salės link. Kol atbėgo, pajuto šąlant galvą, nors užtruko mažiau nei tris minutes. Gėlė nuo šalčio ir kojų pirštus, todėl jis pasišildė kojas trenerio kambaryje prieš maudamasis imtynininko batelius.
Trenerio kambaryje jis trumpai šnektelėjo su savo naujoku svorio kategorijoje iki 145 svarų. Berniokas, trenerio patartas, prisiklijavo pleistru mažąjį pirštą prie bevardžio, kad šitaip jį sutvirtintų, jeigu jis yra tik išnarintas. Garpas pasidomėjo, ar berniokas buvo persišvietęs, šis atsakė, kad buvo, bet jie nieko blogo neradę. Garpas patapšnojo jam per petį ir paklausė, kiek jis dabar sveria; išgirdęs atsakymą, susiraukė, nes tikriausiai tai buvo melas, nors ir tokiu atveju svoris buvo penkiais svarais per didelis.
Po to jis nuėjo persirengti.
Prieš eidamas į treniruotę, jis vėl užsuko į trenerio kambarį — tik tam, kad pasiteptų ausį vazelinu, kaip vėliau papasakojo vienas iš trenerių. Mat Garpas turėjo ausies kraujosrūvą ir manė, kad vazelinas padarys ją slidžią ir saugesnę. Jis nemėgo imtis su šalmu. Kai pats buvo imtynininkas, jų uniforma buvo be šalmo, todėl jis nemanė, kad reikia dabar juo naudotis.
Prieš atidarydamas imtynių salę, jis nubėgo drauge su savo 152 svarų imtynininku mylią dengtu bėgimo taku. Bėgdamas paskutinį ratą, Garpas išprovokavo berniuką sprintui, bet šis aplenkė Garpą šešiomis sekundėmis. Vietoj apšilimo Garpas „pažaidė“ su juo jau imtynių salėje. Garpas lengvai parmetė vaikinuką penkis ar šešis kartus ir maždaug penkias minutes vartaliojo jį ant kilimo, kol berniukui ėmė rastis nuovargio požymių. Po to Garpas leido jam gintis klūpomis, taip pat pamėginti prispausti Garpą, besiginantį gulsčiomis. Tačiau kažkuris Garpo sprando raumuo buvo sukietėjęs, nepakankamai elastingas, todėl jis pasiuntė savo partnerį pasitreniruoti su kuo nors kitu. Garpas prisėdo, atsiremdamas į dengtą sieną ir smagiai prakaituodamas. Jis stebėjo, kaip salė prisipildo jo imtynininkų.
Prieš pradėdamas rodyti pirmuosius pratimus, kurių norėjo šiandien mokyti, jis leido jiems individualiai apšilti — nemėgo organizuoto fizinio pasirengimo.
— Rinkitės partnerį, rinkitės partnerį, — mašinaliai kartojo jis. Ir pridūrė: — Erikai, pasirink tvirtesnį partnerį, nes gausi imtis su manimi.
Erikas, 133 svarų imtynininkas, paprastai nepersidirbdavo per treniruotes, nes partneriu visuomet pasirinkdavo 115 svarų atsarginį imtynininką, kuris buvo jo kambario kaimynas ir geriausias bičiulis.
Kai Helena atėjo į imtynių salę, ten buvo beveik dvidešimt devyni laipsniai šilumos ir vis dar šilo. Poromis ant kilimo susikibę berniukai jau alsavo sunkiai. Garpas atidžiai stebėjo laiką.
— Dar minutę! — šūktelėjo jis. Kai Helena ėjo pro šalį, jis turėjo burnoje švilpuką, todėl ji jo nepabučiavo.
Ji prisimins tą švilpuką ir tai, kad jo nepabučiavo, kol bus gyva — taigi labai ilgai.
Helena nuėjo į savo įprastą imtynių salės kampą, kur nelabai kas galėjo ant jos užgriūti. Ji atsivertė knygą. Akiniai aprasojo, ir ji juos nusišluostė. Helena buvo su akiniais, kai į imtynių salę iš priešingo galo įėjo medicinos sesuo. Bet Helena niekuomet neatitraukdavo žvilgsnio nuo knygos, kol neišgirsdavo itin garsaus dribtelėjimo ant kilimo ar neįprastai skausmingo riksmo.
Medicinos sesuo uždarė paskui save salės duris ir skubiai patraukė, apeidama besiimančius kūnus, tiesiai prie Garpo, stovinčio su chronometru rankoje ir švilpuku burnoje. Garpas išsiėmė iš burnos švilpuką ir sušuko:
— Penkiolika sekundžių!
Tik tiek laiko buvo palikta ir jam pačiam. Jis vėl įsidėjo burnon švilpuką ir jau ruošėsi sušvilpti.
Kai jis pamatė medicinos seserį, per klaidą palaikė ją ta malonia medicinos seserimi, kuri pasivadino Dote ir padėjo jam pasprukti iš pirmųjų feministinių laidotuvių. Garpas taip nusprendė iš jos plaukų, kurie buvo plieno pilkumo, supinti kaspinu ir kaip virvė susukti ant galvos — žinoma, tai buvo perukas. Medicinos sesuo jam nusišypsojo. Turbūt su niekuo kitu Garpas nesijausdavo taip jaukiai kaip su medicinos seserimis; jis irgi nusišypsojo ir žvilgterėjo į chronometrą: dešimt sekundžių.
Kai Garpas vėl pažvelgė į medicinos seserį, pamatė revolverį. Tuo momentu jis kaip tik pagalvojo apie savo motiną, Dženę Fylds, ir kaip ji turėjo atrodyti, kai įžengė į imtynių salę tada— beveik prieš dvidešimt metų. Dženė buvo jaunesnė už šitą medicinos seserį, dingtelėjo jam. Jeigu Helena būtų pakėlusi akis nuo knygos ir pamačiusi tą medicinos seserį, ji būtų galėjusi vėl apsikvailinti, pamanydama, kad dingusioji jos motina galų gale nusprendė pasirodyti iš slaptavietės.
Читать дальше