Джон Ирвинг - Pasaulis pagal Garpą [calibre]

— Turime, — atsakė jam Marcė Foks, — ir turėsime, jeigu jų šitaip nešvaistysime.

— Jeigu nedarysime griežtesnės, negu tu siūlai, tų prašytojų atrankos, — pareiškė Hilma Bloch, — mes nuskursime.

— Nuskursime? — nusistebėjo Garpas. — Kaipgi mes galime nuskursti?

Visoms joms, išskyrus Robertą, atrodė, kad Garpas sparčiai darosi silpnavalis liberalas, kad jis praranda sugebėjimą ką nors vertinti. O iš tikrųjų jis buvo visiškai pasinėręs į liūdnų savo išgalvotos šeimos istorijų kūrimą, todėl buvo pilnas gailestingumo ir jautrumo realiajam pasauliui.

Dženės nužudymo ir skubotų Ernio Holmo bei Stiuarto Persio laidotuvių metinės Garpui, apimtam atsinaujinusios kūrybinės energijos, praėjo greitai. Po to jau čia pat laukė naujas imtynių sezonas. Helena dar niekad nebuvo jo mačiusi tokio susitelkusio ir nežinančio atvangos. Jis vėl buvo tas ryžtingas jaunasis Garpas, privertęs ją įsimylėti; ji jautė jam tokį potraukį, kad likusi viena dažnai verkdavo — pati nežinodama kodėl. O likdavo ji viena per dažnai. Dabar Garpas vėl buvo užsiėmęs, ir Helena suprato, kad ji pati per ilgai nieko nedirba. Ji sutiko įsidarbinti Styringo mokykloje, mokyti ir savo sumanymų įgyvendinimui naudoti savo žinias ir protą.

Be to, ji išmokė Eleonorą Džeims vairuoti automobilį, ir ši porą kartų per savaitę važinėjo į valstijos universitetą, kur mokėsi rašytojų kūrybos kursuose.

— Mūsų šeima nėra tokia didelė, kad joje sutilptų du rašytojai, — erzino Eleonorą Garpas.

Kaip jie visi džiaugėsi, kad jo tokia gera nuotaika! O Helena, pradėjusi vėl dirbti, pasidarė ramesnė.

Pasaulyje pagal Garpą vakaras galėjo būti džiaugsmingas, o kitą rytą galėjo būti pralietas kraujas.

Vėliau jie (taip pat Robertą) dažnai sakys — kaip gerai, kad Garpas dar galėjo pamatyti „Grilparcerio pensiono“ su Dunkano iliustracijomis pirmąjį leidimą, išėjusį kaip tik Kalėdoms, — prieš pamatydamas Povandeninę Rupūžę.

XIX Gyvenimas po Garpo

Jis mėgo epilogus, kaip rodo jo „Grilparcerio pensionas“.

„Epilogas, — rašė Garpas, — yra kai kas daugiau nei svarbiausių personažų apskaita. Epilogas rašomas neva apie praeitį, o iš tikrųjų jis yra būdas mums perspėti dėl ateities“.

Tą vasario dieną Helena girdėjo, kaip jis per pusryčius pasakojo Eleonorai Džeims ir Dunkanui kažkokias juokingas istorijas. Jis taip linksminosi, lyg būtų visiškai ramus dėl ateities. Helena išprausė Dženę, išpudravo ją, ištepė aliejumi jai galvos odą, nukarpė plonus jos nagučius ir aprengė kažkada dar Volto dėvėtais geltonais šliaužtinukais su užtrauktuku. Helena užuodė kavos, kurią Garpas užsiplikė, kvapą ir girdėjo, kaip jis skubina Dunkaną į mokyklą.

— Dunkanai, dėl Dievo meilės, tik ne su šita kepure, — sakė Garpas. — Sušalsi su ja. Dabar yra dvidešimt keturi laipsniai šalčio.

— Tėte, yra tik vienuolika laipsnių, — atsakė Dunkanas.

— Akademinis ginčas, — pasakė Garpas. — Yra labai šalta, todėl nėra ko ginčytis.

Tuo metu, matyt, įėjo pro vidines duris iš garažo Eleonora Džeims ir kažką parašė Garpui, nes Helena girdėjo jį sakant, kad po minutės jis jai padėsiąs — tikriausiai Eleonora neįstengė užvesti automobilio variklio.

Po to kurį laiką namie buvo tylu; lyg iš tolo Helena girdėjo sniego girgždėjimą po kojomis ir kaip rankena bandoma užvesti įšalusį variklį.

— Sėkmės! — girdėjo ji Garpą šaukiant Dunkanui, kuris, matyt, ėjo ilgu keliu link mokyklos.

— Aha! — atsiliepė Dunkanas. — Tau irgi.

Buvo girdėti, kaip automobilis pajudėjo — Eleonora Džeims važiavo į universitetą.

— Važiuok atsargiai! — šūktelėjo jai Garpas.

Helena viena išgėrė kavą. Kartais neartikuliuota šneka, kuria mažylė Dženė kalbėdavosi su savim, primindavo sunerimusiai Helenai džeimsininkes arba Eleonorą. Tik ne tą rytą. Mažylė ramiai žaidė su kažkokiais plastmasiniais žaislais. Helena girdėjo Garpo rašomąją mašinėlę — daugiau nieko.

Jis rašė tris valandas. Trys ar keturi puslapiai mašinėlės kaukšėjimo, o paskui taip ilgai tyla, kad Helenai atrodė, jog Garpas nustojo net kvėpuoti. Po to, kai ji jau buvo tai pamiršusi ir pasinėrusi į skaitymą ar užsiėmusi Džene, mašinėlė vėl ėmė kalenti.

Apie pusę dvyliktos Helena išgirdo jį kalbantis telefonu su Robertą Maldun. Garpas norėjo iki imtynių treniruotės pažaisti skvošą, jeigu Robertą galinti palikti savo „mergaites“ — taip Garpas vadino Fylds Fondo išlaikytines.

— Robertą, kaip ten šiandien laikosi tavo mergaitės? — klausė Garpas.

Bet Robertą negalėjo žaisti. Helena išgirdo Garpo balse nusivylimą.

Vėliau vargšė Robertą vis kartos ir kartos, kad ji privalėjusi eiti su juo žaisti. Jeigu ji būtų žaidusi su juo, — ji vis sakė tą patį, — gal būtų pastebėjusi tai — galbūt ji, visad budri ir sunerimusi, būdama netoliese, būtų atpažinusi letenų pėdsaką, kurį Garpas visad apžiūrėdavo arba neatkreipdavo į jį dėmesio. Tačiau Robertą Maldun tuo momentu negalėjo su juo žaisti.

Dar pusę valandos Garpas rašė. Helena žinojo, kad jis rašo laišką, — ji tai kažkaip atpažino iš spausdinimo garso! Jis rašė Džonui Vulfui apie „Mano tėvo iliuzijas“ — kad esąs patenkintas tos knygos rašymo eiga. Skundėsi dėl Robertos — kad ji per daug rimtai žiūrinti į savo pareigas ir dėl jų save alinanti; joks administracinis darbas esąs nevertas tiek laiko, kiek jo Fylds Fondui skiria Robertą. Garpas rašė manęs, jog „Grilparcerio pensionas“ turės menkesnę paklausą; bet svarbiausia — kad tai „graži knyga“; jis mėgo ją žiūrinėti, mėgo ją dovanoti kitiems; jos atgimimas buvo jo paties atgimimas. Rašė, jog tikisi geresnio imtynių sezono negu pernykštis, nors jie dabar neturį savo geriausio sunkiasvorio, kuriam teko operuoti kelį, o vienas jo Naujosios Anglijos čempionas jau baigė mokyklą. Rašė, kad gyvenimas su žmogum, kuris skaito tiek daug, kiek skaito Helena, ir erzina, ir įkvepia. Jis norėtų duoti jai paskaityti tokią knygą, kuri priverstų mesti į šalį visas kitas.

Vidurdienį jis atėjo pas Heleną, pabučiavo ją į skruostą ir paglamonėjo jos krūtis, o po to nubučiavo mažylę Dženę, kol apvilko jai žieminį kombinezoną, kurį irgi buvo dėvėjęs Voltas, o prieš jį kurį laiką net Dunkanas. Kai tik grįžo Eleonora Džeims, Garpas tuo pačiu automobiliu išvežė į lopšelį Dženę. Po to jis užsuko į Basterio užeigą savo įprastiniam puodeliui arbatos su medumi, vienam mandarinui ir vienam bananui. Tai buvo visas jo lančas prieš bėgiojimą ar imtynes, o kodėl — tą jis paaiškino naujajam anglų kalbos dėstytojui, ką tik baigusiam studijas jaunuoliui, kuris žavėjosi Garpo raštais. Tai buvo Donaldas Vitkombas, kurio mikčiojimas sužadindavo Garpui jaudinančius prisiminimus apie mirusį poną Tinčą ir vis dar jaudulį jam sukeliančią Alisą Flečer.

Tą ypatingą dieną jis troško su kuo nors pasikalbėti apie savo rašymą, o jaunasis Vitkombas troško jo pasiklausyti. Dėstytojas Vitkombas prisimins, kad Garpas pasakojo, kas per jausmas jį apima, kai pradeda rašyti romaną. „Tai būna lyg mėginimas atgaivinti mirusįjį, — sakė Garpas. — Ne, ne, ne visai taip — tai veikiau kaip mėginimas kiekvieną išlaikyti visam laikui gyvą. Netgi tuos, kurie turi galų gale mirti. Svarbiausia — išlaikyti gyvus būtent juos“. Pagaliau Garpas išreiškė tą mintį taip, kad, atrodė, liko patenkintas: „Romanistas — tai gydytojas, kuris mato vien mirtinus atvejus“. Jaunasis Vitkombas išklausė visa tai su didžiule pagarba ir net užsirašė.