Джон Ирвинг - Pasaulis pagal Garpą [calibre]

Jam būtų patikusi ir epilogo idėja, — tad štai jis — epilogas, „mus perspėjantis dėl ateities“, kokį būtų galėjęs parašyti T. S. Garpas.

Alisa ir Harisonas Flečeriai išliks vedę — jų santuoka išsilaikys iš dalies todėl, kad Alisa niekaip neįstengs nieko užbaigti. Vienintelis jų vaikas, dukra, grieš violončele — didžiuliu ir gremėzdišku instrumentu — taip žavingai, kad tyras, sodrus jos garsas po kiekvieno griežimo ne vienai dienai apsunkins Alisai šnekėjimą. Harisonas, kuris po kurio laiko gaus ir jau nebepraras tenūrą, išaugs iš savo įpročių lakstyti paskui gražutes studentes daugmaž tuo pat metu, kai duktė ims reikštis kaip rimta muzikantė.

Alisa, kuri niekuomet neužbaigs nei savo antrojo, nei trečiojo, nei ketvirtojo romano, niekuomet nesusilauks ir antro vaiko. Ji liks iškalbinga popieriuje, bet nesklandi fiziškai. Alisa niekuomet daugiau neįsimylės „kito vyro“ taip, kaip buvo įsimylėjusi Garpą; net prisiminimuose ji išsaugos jam tokią aistrą, kad dėl to niekaip negalės labiau suartėti su Helena. O Hario sena meilė Helenai, atrodo, vys drauge su kiekvienu nauju greitai praeinančiu jo romanu.

Kartą Dunkanas susitiks Flečerių dukterį Niujorke po jos pirmo solinio koncerto tame pavojingame mieste. Dunkanas pakvies ją pietų.

— Ar jis panašus į savo motiną? — paklaus mergaitės Haris.

— Kad aš nelabai ją teprisimenu, — atsakys ši.

— Ar jis meilinosi tau? — paklaus Alisa.

— Manau, kad ne, — atsakys duktė, kurios mylimiausias partneris visuomet bus plačiaklubė jos violončelė.

Abu Flečeriai, Haris ir Alisa, mirs jau peržengę vidutinį amžių, kai lėktuvą, kuriuo juodu skris Kalėdų šventės proga į Martiniką, ištiks katastrofa. Į aerouostą juos atveš viena iš Harisono studenčių.

— Gyvenant Naujojoje Anglijoje, — pasakys studentei Alisa, — laisvalaikį būtina praleisti saulėkaitoje. Tiesa, Harisonai?

Helena visuomet manys, kad Alisa buvo „truputį kuoktelėjusi“.

Helena Holm, kuri didesniąją savo gyvenimo dalį buvo žinoma kaip Helena Garp, gyvens labai ilgai. Ši liekna tamsaus gymio moteris išraiškingu veidu ir taisyklinga kalbėsena turės meilužių, tik niekuomet daugiau neištekės. Kiekvienam jos meilužiui teks pakęsti Garpo buvimą — ne tik nesilpnėjančioje jos atmintyje, bet ir daiktuose, kuriais ji buvo apsupusi save Styringų name, iš kurio ji retai išvykdavo, — pavyzdžiui, Garpo knygomis, visomis Dunkano padarytomis jo nuotraukomis ir net Garpo, imtynininko, trofėjais.

Helena sakys niekad neatleisianti Garpui, kad jis mirė toks jaunas ir paliko ją tokią didelę gyvenimo dalį gyventi vieną; be to, jis ją sugadinęs — ji niekad negalėsianti rimtai galvoti apie gyvenimą su kitu vyru.

Helena pasidarys viena labiausiai gerbiamų dėstytojų, kokią kada nors yra turėjusi Styringo mokykla, nors ji niekuomet nepraras sarkastiško požiūrio į tą vietą. Ji turės ten bičiulių, bet nedaug: senąjį dekaną Bodžerį, kol šis numirs, ir jaunąjį mokslininką Donaldą Vitkombą, kurį Helena taip pakerės, kaip jį buvo pakerėjusi Garpo kūryba. Tarp jos bičiulių bus ir moteris, skulptorė, su kuria ją supažindins Robertą.

Bus dar Džonas Vulfas, bičiulis iki gyvos galvos, kuriam Helena atleis po truputį (bet niekuomet iki galo) tai, kaip šis sukūrė Garpui pasisekimą.

Helena ir Robertą išliks artimos — retsykiais Helena prisidės prie garsiųjų Robertos iškylų į Niujorką. Šios abi moterys, vis senesnės ir vis ekscentriškesnės, metų metais valdys Fylds Fondą. Sąmojingos jų pastabos apie išorinio pasaulio įvykius taps beveik pačiu įdomiausiu dalyku, kuriuo Dogs Hed Harboras vilios turistus. Retkarčiais, kai Styringe Heleną užplūs vienišumo ir nuobodulio jausmas, — vaikai tuomet bus suaugę ir kažkur užsiėmę savo gyvenimu, — kuriam laikui ji eis pagyventi su Robertą senajame Dženės Fylds rūme, nes ten visuomet bus gyva. Kai Robertą pasimirs, Helena gyvens, atrodo, dar dvidešimt metų.

Labai senyvo amžiaus, nusiskundusi Dunkanui, kad jau pergyveno visus sau artimus amžininkus, Helena Holm staiga susirgs gleivinių liga. Mirs miegodama.

Ji sėkmingai pergyvens daugelį biografų galvažudžių, laukusių jos mirties, kad galėtų pulti prie Garpo palikimo. Ji saugos jo laiškus, nebaigto rašyti romano „Mano tėvo iliuzijos“ rankraštį, daugumą jo dienoraščių ir užrašų. Visiems tiems tariamiems jo biografams ji visuomet sakys tai, ką Garpas pats būtų sakęs: „Skaitykite kūrinius. Pamirškite gyvenimą“.

Ji pati parašys keletą straipsnių, kurie bus vertinami savoje srityje. Vienas jų vadinsis „Avantiūristinis instinktas naracijoje“. Tai bus lyginamoji studija apie Džozefo Konrado ir Virdžinijos Vulf naracijos techniką.

Helena visuomet laikys save našle su trimis vaikais — Dunkanu, mažyle Džene ir Eleonora Džeims, kurie visi ją pergyvens ir graudžiai apraudos jos mirtį. Jie buvo dar per jauni ir per daug priblokšti, kad taip pat gausiai būtų galėję raudoti dėl Garpo.

Dekanas Bodžeris, kuris apraudojo Garpo mirtį beveik taip pat gailiai kaip ir Helena, liks atsidavęs kaip buldogas ir visad ištikimas. Jau tapęs pensininku, dar ilgai negalėdamas užmigti jis siautės naktimis Styringo mokyklos teritorijoje, puldinėdamas besislapstančius įsimylėjėlius, kurie slankios takais ar glėbesčiuosis ant drėgnos kaip kempinė žemės po vešliais krūmais, augančiais palei gražius senus pastatus.

Bodžeris išliks veiklus Styringe, kol Dunkanas Garpas baigs mokyklą.

— Aš padėjau, vaikine, baigti mokyklą tavo tėvui, — pasakys jis Dunkanui, — padėsiu ir tau. O jei man bus leista dar pasilikti, pasiliksiu, kad padėčiau ir tavo seseriai.

Tačiau jie galų gale privers jį pasitraukti. Be kitų jo sukuriamų problemų, jie tarpusavyje minės jo įprotį koplyčioje per pamaldas kalbėtis su savim bei tą keistą jo įkarštį vidury nakties vaikyti berniukus ir mergaites. Jie dar minės, kad jis vėl imąs fantazuoti — neva tai, ką jis naktį prieš daugelį metų pastvėrė į glėbį, buvo mažylis Garpas, o ne balandis. Bodžeris, net būdamas pensininkas, nesutiks išsikraustyti iš mokyklos, bet nepaisant to, o gal kaip tik dėl to užsispyrimo, jis taps labiausiai Styringe gerbiamu pensininku. Jį temps į visas mokyklines iškilmes, laipins svirduliuojantį ant pakylos, pristatinės žmonėms, nežinantiems, kas jis yra buvęs, o paskui lydės į namus. Galbūt todėl, kad juo bus galima pasigirti iškilmingomis progomis, visi pakęs jo elgesio keistenybes, kaip antai: jau būdamas daugiau kaip septyniasdešimties, Bodžeris vis dar liks įsitikinęs — kartais po keletą savaičių iš eilės — tebesąs dekanas.

— Jūs iš tikrųjų tebesate dekanas, — erzins jį Helena.

— Žinoma, esu! — griaudės Bodžeris.

Juodu dažnai kalbėsis, o kai Bodžeris ims eiti vis kurtyn, jį vis dažniau bus galima matyti vaikščiojant už parankės su meiliąja Eleonora Džeims, kuri mokėjo savaip susikalbėti su klausą praradusiais žmonėmis.

Dekanas Bodžeris liks ištikimas Styringo mokyklos imtynininkų komandai net tuomet, kai jos šlovės metai bus išblėsę iš daugelio atminties. Imtynininkai jau niekuomet neturės tokio trenerio, kuris būtų prilygęs Erniui Holmui ar net Garpui. Jie pasidarys pralaiminti komanda, bet Bodžeris ir toliau juos rems; per paskutines imtynes jis skatins vargšą styringietį, kuris, šleptelėjęs ant nugaros, ginsis, kad nebūtų prispaustas abiem mentėmis.

Bodžeris mirs per tas varžybas. Tai bus neįprastai vienodo lygio imtynės. Styringo komandos sunkiasvoris kaip įmanydamas kepurnėsis su tiek pat išsekusiu ir „formą praradusiu“ savo varžovu — juodu kaip kokie į paplūdimį išmesti banginukai keliaklupsčiaus stengdamiesi laimėti taškų, kai jų laikas eis visai į pabaigą.