Джон Ирвинг: Našlė vieneriems metams [calibre]

Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Versta iš:

John Irving

A WIDOW FOR ONE YEAR

Bloomsbury, London, 1998

ISBN 9786090102015

Copyright © 1998 by Literary Creation Enterprises, Inc.

© Vertimas į lietuvių kalbą, Daiva Daugirdienė, 2002

© Leidykla „Alma littera“, 2002

Iš anglų kalbos vertė Daiva Daugirdienė

Redaktorė Bronė Balčienė

Viršelio dailininkas Edvardas Jazgevičius

Maketavo Albertas Rinkevičius

Meilės romanas,

skiriu Džanetai

„… o dėl šios mažosios damos,

tai geriausia, ko galėčiau jai

palinkėti, – šiek tiek nelaimių“.

WILLIAM MAKEPEACE THACKERAY

I

TŪKSTANTIS

DEVYNI ŠIMTAI

PENKIASDEŠIMT

AŠTUNTŲJŲ

VASARA

Netinkamas lempos gaubtas

Vieną naktį ketverių metų Ruta Koul, miegojusi dviaukštės savo lovos apatiniame aukšte, prabudo nuo mylėjimosi garsų – jie sklido iš tėvų miegamojo. Nieko panašaus ji dar nebuvo girdėjusi. Neseniai Ruta sirgo kažkokia žarnyno infekcija; dabar, pirmą kartą girdėdama, kaip motina mylisi, ji pamanė, kad mama vemia.

Jos tėvai ne šiaip turėjo atskirus miegamuosius; tą vasarą jie turėjo atskirus namus, nors Ruta antrojo niekada nematė. Tėvai pakaitomis nakvodavo su Ruta šeimos namuose; netoliese jie nuomojosi kitą namą, kuriame Rutos mama arba tėtis praleisdavo naktį, kai nemiegodavo su Ruta. Tai buvo vienas iš tų kvailų susitarimų, kurių griebiasi kartu nebegyvenančios, tačiau dar neišsiskyrusios poros, – kai dar mano, jog vaikus bei turtą didžiadvasiškai pasidalyti lengviau, negu nustoti svaidytis abipusiais kaltinimais.

Kai Rutą pažadino tie nežinomi garsai, ji iš pradžių net gerai nesuprato, ar mama, ar tėtis ten vemia; paskui, nors triukšmas atrodė labai neįprastas, Ruta atpažino tam tikras liūdesio bei slopinamos isterijos gaideles, dažnai girdimas motinos balse. Be to, Ruta prisiminė, jog dabar mamos eilė su ja nakvoti.

Tarp Rutos kambario ir tėvų miegamojo buvo tėvų vonios kambarys. Keturmetė mergytė, basomis kojelėmis nušlepsėjo per vonios kambarį, paėmė rankšluostį. (Kai ji sirgo žarnyno infekcija, tėtis ragino vemti į rankšluostį.) Vargšė mamytė! Taip galvojo Ruta, nešdama jai rankšluostį.

Blausioje mėnulio ir dar blausesnėje tėvo pritaisytos naktinės lempelės šviesoje Ruta matė išblyškusius mirusių brolių veidus nuotraukose ant vonios kambario sienos. Visame name buvo daugybė jos mirusių brolių nuotraukų, ant visų sienų; nors abu berniukai mirė paauglystėje, Rutai dar negimus (ji tada net nebuvo pradėta), Ruta jautė, kad pažįsta tuos išnykusius jaunuolius daug geriau negu savo mamą ar tėtį.

Aukštas prakaulaus veido tamsiaplaukis buvo Tomas; net Rutos amžiaus, vos ketverių, Tomas jau pasižymėjo pagrindinio vaidmens atlikėjo patrauklumu – savotišku savitvardos ir plėšrumo deriniu, dėl kurio paauglystėje atrodė pasitikintis savimi, tarsi daug vyresnis. (Tomas ir vairavo tą nelemtą automobilį.)

Jaunesnysis, iš pažiūros lengvai pažeidžiamas, buvo Timotis; net paauglystėje jo veidas panėšėjo į ką tik kažko nusigandusio kūdikio. Daugelyje nuotraukų Timotis atrodė lyg sugautas dvejonių akimirką, tarytum nuolatos būtų spyriojęsis, nenorėdamas kartoti ypač sunkaus, tačiau Tomui puikiai pavykusio triuko. (Galų gale vienas svarbus triukas, automobilio vairavimas, Tomui nenusisekė.)

Įėjusi į tėvų miegamąjį, Ruta Koul pamatė nuogą vaikiną, iš užpakalio užlipusį ant jos mamos; jis abiem rankom laikė suėmęs mamos krūtis ir dulkino ją keturpėsčią, kaip šuo, tačiau Ruta suklykė ne todėl, kad būtų išsigandusi ar pasibjaurėjusi sueitimi. Keturmetė mergytė nežinojo, jog mato sueitį, be to, tai, ką darė tas vaikinas su jos mama, jai neatrodė labai šlykštu. Tiesą sakant, Rutai pasidarė ramiau, kai suprato, jog mama nevemia.

Ruta klykė ir ne todėl, kad vaikinas buvo nuogas; ji buvo mačiusi tėvą bei motiną nuogus – Koulai neslėpė nuogumo. Ruta klykė dėl paties vaikino, nes neabejojo, jog tai vienas iš jos mirusių brolių; atrodė toks panašus į Tomą, tą pasitikintį savimi, kad Ruta Koul pamanė išvydusi vaiduoklį.

Ketverių metų vaiko klyksmas gali perverti kiaurai. Ruta apstulbo pamačiusi, kaip greitai jaunasis meilužis nulipo nuo mamos; iš tikrųjų jis nušoko iš karto ir nuo moters, ir nuo jos lovos, apimtas tokios su entuziazmu sumišusios panikos, kad atrodė kaip iššautas iš patrankos. Užgriuvęs ant naktinio stalelio ir mėgindamas prisidengti nuogumą, čiupo sulaužytos lempos gaubtą. Dabar atrodė jau nebe toks grėsmingas vaiduoklis, kaip Ruta iš pradžių pamanė; be to, geriau įsižiūrėjusi, Ruta jį atpažino. Tai buvo vaikinukas, įkurdintas galiniame svečių kambaryje, jos tėvo vairuotojas, – jis dirbo tėčiui, taip sakė mamytė. Porą kartų tas vaikinukas buvo nuvežęs Rutą su aukle į paplūdimį.

Tą vasarą Ruta turėjo tris aukles, ir visos jos pastebėjo, koks vaikinas išblyškęs, bet mama Rutai sakė, kad kai kurie žmonės tiesiog nemėgsta saulės. Anksčiau mergytė, žinoma, nebuvo mačiusi to vaikino be drabužių; visgi Ruta neabejojo, kad jaunojo vyriškio vardas yra Edis ir kad jis ne vaiduoklis. Bet keturmetė vis tiek sukliko dar kartą.

Jos mama, vis dar keturpėsčia ant lovos, atrodė nė kiek nenustebusi; ji tik priekaištingai, kone nusivylusi nužvelgė dukrą. Ruta jau buvo besuklinkanti trečią kartą, bet mama tarė: