Джон Ирвинг: Našlė vieneriems metams [calibre]

– Nešauk, mieloji. Čia tik Edis ir aš. Grįžk į lovytę.

Ruta Koul padarė, kaip jai buvo liepiama, – vėl praėjo pro nuotraukas, dabar atrodančias dar vaiduokliškiau už nušokusį vaiduoklišką mamos meilužį. Edis, mėgindamas prisidengti lempos gaubtu, neatkreipė dėmesio į tai, kad abu gaubto galai atviri ir mergytė pro kiaurymę puikiai mato glembančią jo varpą.

Ketverių metų Ruta buvo per maža, kad kada nors atsimintų Edį arba jo varpą su visomis smulkmenomis, bet jis ją tai tikrai atsimins. Po trisdešimt šešerių metų, kai jam bus penkiasdešimt dveji, o Rutai keturiasdešimt, tas nelaimėlis įsimylės Rutą Koul. Tačiau netgi tada nesigailės, kad dulkino jos motiną. Deja, tai jau bus Edžio problema. Šis pasakojimas apie Rutą.

Ruta Koul tapo rašytoja ne todėl, kad tėvai laukė ne jos, o trečio sūnaus; veikiau jos vaizduotę žadino tai, kad ji augo namuose, kur mirusių brolių nuotraukų buvimas šalia buvo juntamas labiau, negu mamos ar tėčio „buvimas“ su ja, ir dar tai, kad vėliau, kai mama paliko ją ir jos tėvą (ir pasiėmė beveik visas prarastų sūnų nuotraukas), Ruta niekaip nesuprato, kodėl tėtis nuo plikų sienų nenuima nuotraukas laikiusių kabliukų.Tie kabliukai iš dalies ir buvo priežastis, dėl kurios ji tapo rašytoja, – daugelį metų vėliau, kai mama išvyko, Ruta vis mėgindavo prisiminti, kuri nuotrauka kabojo ant kurio kabliuko. Nepajėgdama mintimis atkurti žuvusių brolių atvaizdų taip tiksliai, kad būtų patenkinta, Ruta išsigalvodavo tas trumpo jų gyvenimo akimirkas, kurių jai trūko. Kad Tomas ir Timotis žuvo anksčiau, negu ji gimė, buvo kita dalis priežasties, kodėl Ruta Koul tapo rašytoja; nuo pat pradžių, kiek tik galėjo atsiminti, ji buvo priversta juos įsivaizduoti.

Tai buvo vienas iš tų nelaimingų atsitikimų, kai automobilį vairuoja paaugliai; paskui paaiškėjo, jog abu berniukai buvo „geri vaikai“, nė kiek neišgėrę. Blogiausia, ir dėl to tėvai labiausiai kankinosi, kad Tomas ir Timotis tame automobilyje tuo metu ir būtent toje vietoje atsidūrė dėl mamos ir tėčio kivirčo, kurio apskritai galima buvo išvengti. Vargšai tėvai kasdien, iki pat mirties, vis iš naujo išgyvens tragišką nereikšmingo ginčo baigtį.

Vėliau Rutai pasakė, kad ji buvo pradėta iš geriausių paskatų, tačiau be aistros. Rutos tėvai jau iš karto klydo, tikėdamiesi, jog prarastus sūnus įmanoma kuo nors pakeisti, be to, jie net nepagalvojo, kad naujas kūdikis, turėsiąs nešti nerealių jų lūkesčių naštą, gali būti mergaitė .

Žavėtis reikia ne tuo, kad užaugusi Ruta tapo visų gerbiama literatūriniu požiūriu rimtų romanų rašytoja ir pasaulinių bestselerių autore (tikrai labai retas derinys), o tuo, kad ji apskritai sugebėjo užaugti. Iš nuotraukų žvelgiantys gražūs jaunuoliai pavogė didžiąją mamos meilės dalį; vis dėlto tai, kad mama stūmė ją nuo savęs, slėgė Rutą mažiau, negu gyvenimas šaltų tėvų santykių šešėlyje.

Tedas Koulas, labiausiai perkamų knygų vaikams autorius ir iliustruotojas, buvo patrauklus vyriškis, kuriam geriau sekėsi rašyti vaikiškas knygeles ir piešti paveikslėlius, negu kasdien eiti tėvo pareigas. Kol Rutai nebuvo sukakę ketveri su puse, Tedas Koulas gal ir nebūdavo girtas visada, tačiau dažnai išgerdavo per daug. Dar galima pasakyti, jog Tedas gal ir nemergino moterų nuolatos, bet mergišius buvo visą gyvenimą. (Taigi moterys dar mažiau galėjo juo pasitikėti negu vaikai.)

Tedas galiausiai ėmė rašyti vaikams, nes neturėjo kitos išeities. Jo literatūrinis debiutas buvo labai išgirtas romanas suaugusiems, neginčijamai priklausantis prie rimtos literatūros. Vėlesnių dviejų romanų neverta ir minėti, reikia pasakyti tik tai, kad niekas – juo labiau Tedo Koulo leidėjas – nepareiškė jokio pastebimo susidomėjimo ketvirtuoju romanu, kuris taip ir nebuvo parašytas. Užtat Tedas Koulas parašė pirmą knygą vaikams. Ta knyga, pavadinta „Pelė, rėpliojanti tarp sienų“, vos neliko neišspausdinta; iš pirmo žvilgsnio atrodė, jog tai viena iš tų knygų vaikams, kurios kelia įtarimą tėvams, o vaikai jas įsimena tik todėl, kad negali pamiršti išgąsčio. Bent jau Tomas su Timočiu „Pelės, rėpliojančios tarp sienų“, labai išsigando, kai Tedas iš pradžių jiems papasakojo tą istoriją; o kai Tedas pasakojo ją Rutai, „Pelė, rėpliojanti tarp sienų“, išversta į daugiau negu trisdešimt kalbų, jau buvo spėjusi išgąsdinti maždaug devynis ar dešimt milijonų vaikų visame pasaulyje.

Kaip ir jos mirę broliai, Ruta užaugo klausydama tėvo pasakojimų. Pirmą kartą perskaičiusi tuos pasakojimus knygoje, ji pasijuto taip, tarsi kas būtų įsiveržęs į jos asmeninį gyvenimą. Iki tol Ruta manė, kad visas tas istorijas tėvas sukūrė tik jai. Vėliau ji dažnai galvodavo, ar mirę broliai irgi jautė panašų veržimąsi į jų asmeninį gyvenimą.

Apie Rutos mamą: Merion Koul buvo graži moteris; ji buvo ir gera mama, bent jau kol gimė Ruta. Be to, iki mylimų sūnų mirties ji buvo ištikima žmona, nors vyras daugybę kartų ją išdavė. Tačiau po nelaimingo atsitikimo, atėmusio jos berniukus, Merion tapo kitokia – nuo visų nutolusi ir šalta. Kadangi jos abejingumas dukteriai buvo akivaizdus, ši palyginti lengvai galėjo Merion atstumti. Rutai bus daug sunkiau suvokti tėvo trūkumus; tam prireiks daug daugiau laiko, ir galiausiai bus jau per vėlu visiškai nuo jo nusigręžti. Tedu ji žavėjosi – Tedu žavėjosi beveik visi, iki tam tikro amžiaus. Niekas nesižavėjo Merion. Vargšė Merion niekada nesistengė nieko sužavėti, netgi vienintelės savo dukters; vis dėlto buvo įmanoma Merion Koul mylėti.

Taip šiame pasakojime atsiranda Edis, tas nelaimingas vaikinas su netinkamu lempos gaubtu. Jis mylėjo Merion – niekada ir nenustos mylėjęs. Savaime suprantama, jeigu iš pat pradžių jis būtų žinojęs, kad įsimylės Rutą, gal ir būtų apsigalvojęs, neįsimylėjęs jos mamos. Tačiau tikriausiai ne. Edis tiesiog negalėjo susilaikyti.

Vasaros darbas

Jo vardas buvo Edvardas O’Hara. Kaip tik prieš tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt aštuntųjų vasarą jam sukako šešiolika – vairuotojo pažymėjimas buvo būtina sąlyga pirmam vasaros darbui gauti. Bet Edis O’Hara nė neįtarė, jog tapti Merion Koul meilužiu bus tikrasis jo vasaros darbas; Tedas Koulas būtent tam jį ir pasamdė, ir tai galiausiai paveiks visą Edžio gyvenimą.

Edis buvo girdėjęs apie šiurpią Koulų šeimos nelaimę, tačiau, kaip ir dauguma paauglių, jis tik retkarčiais atkreipdavo dėmesį į suaugusiųjų pokalbius. Užbaigęs antrus metus privačioje Filipso Ekseterio mokykloje, kur jo tėvas dėstė anglų kalbą, Edis per vieną iš Ekseterio ryšių ir gavo tą darbą. Edžio tėvas entuziastingai pasikliovė Ekseterio ryšiais. Pirma pats baigęs tą mokyklą, o paskui tapęs mokytoju, vyresnysis O’Hara niekada neišvykdavo atostogauti be gerokai nučiupinėtos Ekseterio adresų knygos. Jis buvo įsitikinęs, kad jų mokyklos auklėtiniai – puikiausi neblėstančio atsakingumo pavyzdžiai; eksoniečiai vienas kitu pasitikėjo ir, kai tik galėdavo, neatsisakydavo padaryti vienas kitam paslaugos.

Mokyklos nuomone, Koulai jau buvo dosniai parėmę Ekseterį. Žuvę jų sūnūs prieš mirtį gerai mokėsi ir buvo visų mėgstami; nepaisydami savo sielvarto, o gal kaip tik dėl jo, Tedas ir Merion Koulai skyrė lėšų kasmetinėms kviestinio anglų literatūros dėstytojo paskaitoms, – anglų literatūra geriausiai sekėsi Tomui ir Timočiui. „Mėtinis“ O’Hara – taip vyresnįjį O’Harą vadino daugybė Ekseterio mokinių – kaip koks narkomanas buvo įjunkęs į burnos kvapą gerinančius mėtinius saldainukus, kuriuos mielai čiulpdavo garsiai skaitydamas per pamokas; jam nepaprastai patikdavo deklamuoti mėgstamas ištraukas iš parinktų knygų. Vadinamosios Tomo ir Timočio Koulų paskaitos buvo Mėtinio O’Haros sumanymas.