Джон Ирвинг: Našlė vieneriems metams [calibre]

– „Koks tai buvo garsas?“ – paklausė tėtis.

– „Kaip pabaisos be rankų ir be kojų, bet mėginančios judėti“,– tarė Tomas.

– „Kaip ji gali judėti be rankų ir be kojų?“ – paklausė tėtis.

– „Ji rangosi, – pasakė Tomas. – Šliaužia ant kailio.“

– „O, ji su kailiu?“ – nustebo tėtis.

– „Ji tempia save dantimis“, – tarė Tomas.

– „Ji ir su dantimis!“ – šūktelėjo tėtis.

– „Juk sakiau – tai pabaisa!“ – tarė Tomas.

– „Bet koks iš tikrųjų buvo tas garsas, nuo kurio pabudai?“ – paklausė tėtis.

– „Toks garsas, lyg sieninėje spintoje viena iš mamytės suknelių būtų atgijusi ir mėginusi nulipti nuo pakabo“, – paaiškino Tomas.

Visą likusį gyvenimą Ruta Koul bijos sieninių spintų. Ji negalės užmigti, jei kambaryje sieninės spintos durys bus atviros; ji nenorės matyti ten kabančių suknelių. Suknelės jai nepatiks – taškas. Būdama dar vaikas, ji nieku gyvu neatidarys sieninės spintos durų tamsiame kambaryje – iš baimės, kad kokia suknelė neįsitrauktų jos į vidų.

– „Grįžkime į tavo kambarį ir paklausykime to garso“, – pasakė Tomo tėtis. Ten gulėjo Timas, jis tebemiegojo – dar nebuvo išgirdęs to garso. Garso, tarsi kažkas traukytų vinis iš grindų po lova. Garso, tarsi šuo mėgintų atidaryti duris. „Jo snukis šlapias, todėl jis negali gerai suimti durų rankenos bumbulo, bet vis tiek nesiliaus… galų gale tas šuo įeis“, – galvojo Tomas. Tai buvo garsas, tarsi vaiduoklis mansardoje mėtytų iš virtuvės pavogtus žemės riešutus.

Šitoje vietoje Ruta, pirmą kartą girdėdama tą istoriją, įsiterpusi tėvo paklausė, kas yra mansarda. „Tai didelis kambarys virš visų miegamųjų“, – paaiškino tėvas. Nesuvokiamas tokio kambario buvimas labai ją išgąsdino; name, kuriame Ruta augo, nebuvo jokios mansardos.

– „Vėl tas garsas! – sušnibždėjo Tomas tėčiui. – Ar girdėjai?“ – Šįkart pabudo ir Timas. Garsas atrodė toks, tarsi kažkas būtų įstrigęs lovos galvūgalio lentoje. Tas „kažkas“ mėgino prasigraužti sau kelią – gremžė medį.

Čia Ruta vėl pertraukė tėvo pasakojimą; dviaukštė jos lova buvo be galvūgalio lentos, be to, Ruta nežinojo, ką reiškia „gremžė“. Tėvas paaiškino.

– Tomas buvo įsitikinęs, jog tą garsą skleidžia baisus padaras be rankų ir be kojų, tempiantis savo tankų, drėgną kailį. „Tai pabaisa!“ – šaukė Tomas.

– „Tai tik pelė, rėpliojanti tarp sienų“, – pasakė jam tėtis.

– Timas sukliko. Jis nežinojo, kas yra „pelė“. Jam buvo baisu galvoti apie kažką su drėgnu, tankiu kailiu, tačiau be rankų ir be kojų, rėpliojantį tarp sienų. Ir kaip toks padaras galėjo tarp sienų pakliūti?

– Tačiau Tomas paklausė tėčio: „Tik pelė?“

– Tėtis patukseno ranka į sieną, ir jie išgirdo, kaip pelė sprunka tolyn. „Jeigu ji grįš, – pasakė tėtis Tomui ir Timui, – tik padaužykite sieną.“

– „Pelė, rėpliojanti tarp sienų! – tarė Tomas. – Ir daugiau nieko!“ – Jis greitai užmigo; tėtis grįžo į savo lovą ir taip pat užmigo, o Timas nemiegojo visą naktį, nes nežinojo, kas yra pelė, ir norėjo išgirsti, kada tas padaras, rėpliojantis tarp sienų, atrėplios vėl. Kiekvieną kartą, kai jam pasirodydavo, kad girdi pelę, rėpliojančią tarp sienų, jis daužydavo sieną ranka, ir pelė sprukdavo tolyn, tempdama savo tankų, drėgną kailį, be rankų ir be kojų.

– Tokia ir yra … – pasakė tėvas Rutai, nes visas istorijas jis užbaigdavo vienodai.

– Tokia ir yra … – kartu su juo garsiai ištarė Ruta, – šios istorijos pabaiga.

Kai tėvas kėlėsi nuo vonios krašto, Ruta išgirdo trakštelint jo kelius. Ji žiūrėjo, kaip jis vėl įsikanda popieriaus lapelį. Jis užgesino šviesą svečių vonios kambaryje, kuriame Edis O’Hara netrukus praleis absurdiškai daug laiko, – stovės po dušu, kol baigsis karštas vanduo, arba užsiims kitokiais paaugliškais darbeliais.

Rutos tėvas užgesino šviesas ilgame viršutiniame koridoriuje, kur visos Tomo ir Timočio nuotraukos kabojo surikiuotos į vieną eilę. Rutai atrodė, – ypač tą vasarą, kai jai pačiai buvo ketveri, – jog yra daugybė ir Tomo, ir Timočio atvaizdų, kuriuose jiems maždaug ketveri. Vėliau ji netgi darys prielaidą, kad motinai, ko gero, labiausiai patiko keturmečiai; Ruta dažnai galvos, ar todėl motina paliko ją tos vasaros pabaigoje, kai jai buvo ketveri.

Kai tėvas vėl apkamšė ją dviaukštėje lovoje, Ruta paklausė:

– Ar šitame name yra pelių?

– Ne, Ruti, – atsakė tėvas. – Niekas nerėplioja tarp mūsų sienų.

Tėvas ją pabučiavo, palinkėjo labos nakties, bet ji neužmigo; nors garsas, atsekęs paskui ją iš sapno, daugiau nebegrįžo, – bent jau ne tą pačią naktį, – Ruta jau žinojo, kad kažkas visgi rėplioja tarp jų namo sienų. Jos mirę broliai gyveno ne tik tose nuotraukose. Jie judėjo iš vienos vietos į kitą, jų buvimas pasireikšdavo įvairiausiais nematomais būdais.

Tą naktį, dar prieš išgirsdama rašomosios mašinėlės taukšėjimą, Ruta suprato, kad tėvas nemiega ir net neketina grįžti į lovą. Iš pradžių ji klausėsi, kaip jis valosi dantis, paskui jis apsirengė: čirkšt – užtraukė užtrauktuką, šlumšt – įkišo kojas į batus.

– Tėti? – pašaukė ji.

– Ką, Ruti?

– Noriu atsigerti vandens.

Iš tikrųjų ji nenorėjo gerti, jai tik buvo įdomu, kad tėvas, atsukęs čiaupą, visuomet palaukia, kol vanduo pasidarys šaltas. Mama prileisdavo puoduką iš karto; vanduo būdavo drungnas ir su nemaloniu vamzdyno prieskoniu.

– Daug negerk, kad nereikėtų bėgti sisiuko, – sakydavo tėvas, o mama leisdavo gerti, kiek Ruta norėdavo, kartais net nežiūrėdavo, kaip ji geria.

Atidavusi puoduką tėvui, Ruta paprašė:

– Papasakok apie Tomą ir Timotį.

Tėvas atsiduso. Pastarąjį pusmetį Ruta atkakliai domėjosi mirtimi – visiškai aišku kodėl. Nuo to laiko, kai jai suėjo treji, Ruta galėjo atskirti, kur nufotografuotas Tomas, o kur Timotis; tik žiūrėdama į nuotraukas, kuriose jie dar kūdikiai, retkarčiais susipainiodavo. Ir mama, ir tėvas jai buvo pasakoję, kokiomis aplinkybėmis kuri nuotrauka daryta: mamytė ar tėtis fotografavo, Tomas ar Timotis verkė. Tačiau tai, kad berniukai mirę , buvo nauja sąvoka, kurią Ruta dabar stengėsi suprasti.

– Papasakok, – pakartojo ji. – Ar jie mirę?

– Taip, Ruti.

– O mirę reiškia, kad jie sulūžę ? – paklausė Ruta.

– Na… taip, jų kūnai sulūžę, – atsakė Tedas.

– Ir jie po žeme?

– Jų kūnai po žeme, taip.

– Bet jie ne visai pradingę?

– Na… ne, kol mes juos prisimenam. Jie nedingę iš mūsų širdžių ir iš mūsų atminties, – pasakė jai tėvas.

– Jie lyg mūsų viduje? – paklausė Ruta.

– Na… – Tėvas taip ir neužbaigė sakinio, tačiau tai vis tiek buvo daugiau, negu Ruta sugebėdavo išpešti iš mamos; jos mama niekada nesakydavo „mirę“. Nei Tedas, nei Merion Koulai nebuvo religingi. Taigi negalėjo tiesiog pradėti detaliai pasakoti apie rojų, nors abu, kalbėdami šia tema su Ruta, paslaptingai užsimindavo apie dangų ir apie žvaigždes; jie leisdavo Rutai manyti, kad kažkokia berniukų dalis gyvena kažkur kitur, o ne po žeme, kartu su sulūžusiais kūnais.

– Tada… – paprašė Ruta, – pasakyk, ką reiškia mirę .

– Ruti, paklausyk manęs…

– Gerai, – tarė Ruta.

– Kai tu žiūri į Tomą ir Timotį nuotraukose, ar prisimeni pasakojimus, ką jie daro? – paklausė tėvas. – Na, tose nuotraukose… ar prisimeni, ką jie nuotraukose daro?