Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Rutos tėvo darbo kambarys buvo vienintelis kambarys namuose, kurio sienų nepuošė nė viena Tomo ar Timočio nuotrauka. Ruta klausdavo savęs, ar taip yra todėl, kad tėvas negali nei dirbti, nei galvoti nuolatos matydamas savo žuvusius berniukus.

Išskyrus tuos atvejus, kai pats tėvas būdavo darbo kambaryje, tai buvo vienintelis kambarys, į kurį Rutai neleisdavo eiti. Ar ji galėjo ten susižeisti? Ar ten buvo daugybė aštrių įrankių? Ten buvo pakankamai daug (ir lengvai praryjamų) plunksnų galiukų, nors Ruta neatrodė toks vaikas, kuris dėtų nežinomus daiktus į burną. Bet nepaisant visų tėvo darbo kambaryje tykančių pavojų – jei ten išvis buvo pavojų, – prieš keturmetę nereikėjo imtis jokių fizinių priemonių, netgi nereikėjo įtaisyti duryse užrakto. Vien sepijų rašalo kvapo pakako, kad vaikas ten nelįstų.

Merion nieku gyvu nesiartindavo prie Tedo darbo kambario, tačiau Ruta tik įžengusi į trečią dešimtį pagaliau suprato, kad šis tas daugiau, ne vien sepijų rašalas, ją sulaikydavo. Merion nenorėjo sutikti Tedo modelių, nenorėjo jų net matyti – netgi vaikų, nes vaikai niekada neateidavo pozuoti be motinų. Tik tada, kai vaikai jau būdavo papozavę bent pustuzinį kartų (arba daugiau), motinos ateidavo pozuoti vienos. Būdama vaikas, Ruta nesuko sau galvos, kodėl tiek mažai mamų su vaikais piešinių spausdinama jos tėvo knygose. Žinoma, kadangi jo knygos buvo skirtos vaikams, jose negalėjo būti nuogų moterų , nors Tedas piešė daugybę nuogų moterų; tos jaunos mamytės pozavo tiesiogine prasme šimtams Tedo pieštų aktų.

Apie aktus tėvas sakydavo:

– Būtinos, labai svarbios pratybos kiekvienam piešėjui, Ruti.

„Kaip ir peizažai“, – iš pradžių galvodavo Ruta, nors jų Tedas piešdavo mažai. Rutos nuomone, tokio nesidomėjimo peizažais priežastis galėjo būti monotoniškas, visiškai lėkštas kraštovaizdis, tarytum gudronuota lyguma prie jūros, arba pati jūra, jos supratimu, tokia pat monotoniška ir lėkšta, – o ką jau kalbėti apie virš galvos plytintį bekraštį, dažniausiai nuobodų ir apsiniaukusį dangų.

Tėvas atrodė toks abejingas peizažams, kad vėliau Ruta net stebėdavosi, kai jis imdavo reikšti nepasitenkinimą naujais namais – tais „architektūriniais išsigimėliais“, kaip jis sakydavo. Be jokio išankstinio pranešimo nauji namai iškildavo plynėje, įsibraudavo į lygius bulvių laukus, kadaise buvusį vienintelį Koulų reginį.

– Negalima pateisinti tokių eksperimentiškai bjaurių pastatų, – prie pietų stalo pareikšdavo Tedas kiekvienam, norinčiam klausytis. – Dabar ne karo metas. Nereikia ręsti parašiutininkus atbaidančių būdų. – Tačiau tėvo nepasitenkinimas išsivadėjo; vasarotojų mėgstama architektūra toje pasaulio dalyje, vadinamoje Hamptonais, niekam – nei Rutai, nei jos tėvui – nerūpėjo taip, kaip nepalyginti įdomesni ir mažiau kintantys aktai.

Kodėl jaunos ištekėjusios moterys? Kodėl visos tos jaunos motinos ? Mokydamasi koledže, Ruta užduodavo tėvui atviresnius klausimus negu kada nors anksčiau ar vėliau. Ji mokėsi koledže ir tada, kai jai pirmą kartą į galvą atėjo nerimą kelianti mintis. Kas dar galėtų būti jo modeliai arba, trumpesnį laiką, jo meilužės? Ką dar jis nuolatos sutikdavo? Jaunos motinos, be abejo, jį atpažindavo ir pačios prie jo prieidavo.

– Pone Koulai? Aš jus pažįstu – jūs Tedas Koulas! Aš tik norėjau pasakyti, nes mano duktė tokia drovi, kad esate mėgstamiausias mano dukters rašytojas. Parašėte pačią mėgstamiausią jos knygą… – Ir tada besispyriojanti duktė (arba susidrovėjęs sūnus) būdavo stumiami į priekį, kad paspaustų Tedui ranką. Jeigu motina Tedui pasirodydavo patraukli, jis paklausdavo, ar vaikas, kartu su mamyte, nenorėtų jam papozuoti… galbūt kitai knygai. (Apie tai, kad motina gal galėtų pozuoti viena, ir be drabužių, jis pradėdavo kalbėti vėliau.)

– Tačiau dažniausiai tai būna ištekėjusios moterys, tėti, – sakydavo Ruta.

– Taip… Tikriausiai todėl jos tokios nelaimingos, Ruti.

– Jeigu tau rūpėtų aktai… turiu galvoje piešinius … tu rinktumeisi profesionalius modelius, – kartą pasakė jam Ruta. – Bet manau, kad tau visada labiau rūpėjo pačios moterys negu tie aktai.

– Vargu ar tėvas gali tai paaiškinti savo dukteriai, Ruti. Bet… jeigu nuogumas – būtent nuogumo pojūtis – yra tai, ką aktas turi perteikti, tai joks nuogumas negali prilygti apsinuoginimui prieš ką nors pirmą kartą.

– Vargšai profesionalai, – tarė Ruta. – Viešpatie, tėti, ar tau būtinai to reikia? – Kita vertus, ji žinojo, jog nei aktai, nei motinų portretai su vaikais nerūpi jam taip, kad juos pasiliktų; jis jų neparduodavo kam nors asmeniškai ir nedovanodavo savo galerijai. Kai meilės ryšys nutrūkdavo – paprastai gana greitai, – Tedas Koulas surinkdavo visus piešinius ir atiduodavo tai mamytei. O Ruta savęs klausdavo: „Jeigu dauguma tų jaunų motinų taip nesėkmingai ištekėjusios… arba šiaip nelaimingos… ar gavusios dovanų meno kūrinį jos bent akimirką pasijunta laimingesnės?“ Tačiau jos tėvas niekada nebūtų pasakęs, kad jo piešiniai yra menas, ir savęs nevadino menininku. Tedas nevadino savęs ir rašytoju.

– Aš tik vaikų linksmintojas, Ruti, – sakydavo jis.

O Ruta pridurdavo:

– Ir jų motinų meilužis, tėti.

Netgi padavėjas ar padavėja restorane, negalėdami atitraukti akių nuo rašaluotų Tedo pirštų, niekada iš jo neišgirsdavo paaiškinimo: „Aš – dailininkas“ arba „Aš – knygų vaikams autorius ir iliustruotojas“; Rutos tėvas sakydavo: „Dirbu su rašalu“ arba, jei padavėjas ar padavėja į jo pirštus žiūrėdavo smerkiamai, „Dirbu su sepijomis“.

Paauglystės metais – ir gal porąsyk tada, kai buvo ypač kritiškai nusiteikusi koledžo studentė, – Ruta kartu su tėvu dalyvavo rašytojų konferencijose, kur Tedas būdavo vienintelis, rašantis vaikams, tarp atseit rimtesnių grožinės literatūros kūrėjų ir poetų. Rutai būdavo smagu stebėti, kaip pastarieji, spinduliuojantys daug didingesnę literatūrinę aurą negu netvarkingo žavesio bei rašaluotų pirštų aura, supanti jos tėvą, ne tik pavydėdavo jos tėvui jo knygų populiarumo: tie ultraliteratūriniai tipai dar susierzindavo matydami, kaip Tedas Koulas save menkina – koks nenuilstamai kuklus žmogus jis atrodo!

– Iš pradžių rašėte romanus, ar ne? – klausdavo Tedo koks pagiežingas ultraliteratas.

– Taip, tačiau tie romanai buvo pasibaisėtini, – linksmai atsakydavo Rutos tėvas. – Tikras stebuklas, kad tiek daug kritikų gyrė pirmąjį. Keista, kad turėjau parašyti tris, kol supratau, jog nesu rašytojas. Aš tik vaikų linksmintojas. Be to, mėgstu piešti. – Jis pakeldavo aukštyn pirštus kaip įrodymą; ir visuomet šypsodavosi. Kokia tai buvo šypsena!

Ruta kartą pasakė savo kambario draugei koledže (ji buvo ir jos kambario draugė internatinėje mokykloje):

– Prisiekiu, galėjai girdėti, kaip moterims kelnaitės slysta ant grindų.

Būtent rašytojų konferencijoje Ruta pirmą kartą susidūrė su nepaprastu reiškiniu: jos tėvas miegojo su jauna moterimi, kuri buvo netgi jaunesnė už Rutą – irgi koledžo studentė.

– Maniau, tu man pritarsi, Ruti, – tada pasakė Tedas. Kai Ruta jį kritikuodavo, jis dažnai pradėdavo su ja kalbėti tarytum savęs gailėdamas – lyg ji būtų tėvas, o jis – vaikas; tam tikra prasme taip ir buvo.

– Tau pritarsiu , tėti? – pasipiktino ji. – Suvilioji merginą, jaunesnę negu aš, ir tikiesi, kad tau pritarsiu ?

– Bet, Ruti, ji juk netekėjusi, – atsakė tėvas. – Ji nėra niekieno motina. Maniau, tai tau patiks.