Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Prieš pat Edžio kelionę į Orient Pointo kelto prieplauką kaip tik ir pasitaikė vienas toks vakaras O’Harų namuose. Mokslo metai buvo pasibaigę, baigimo pažymėjimai bei apdovanojimai neseniai iškilmingai įteikti, ir Mėtinis O’Hara samprotavo apie tai, ką jis vadino mokinių ištižimu per pavasario semestrą:

– Žinau, kad jie galvoja apie vasaros atostogas, – gal šimtąjį kartą sakė Mėtinis. – Suprantu, kad vėl atšilus orui gali apimti tingulys, betgi ne šitokio masto tingėjimas, kokį pastebėjau šį pavasarį.

Tėvas taip šnekėdavo kiekvieną pavasarį; jau pats tas pasakymas atimdavo Edžiui jėgas, sukeldavo apatiją, jis kartais net pagalvodavo, kad ir vienintelė jo mėgstama sporto šaka, bėgimas, gal tėra mėginimas pabėgti nuo tėvo balso, kurio moduliacijos būdavo iš anksto nuspėjamos ir nepaliaujamos, kaip skritulinio pjūklo miško medžiagos sandėlyje.

Mėtinis dar nebaigė kalbėti – Edžio tėvas berods niekada nebaigdavo – jis tik nutilo, norėdamas įkvėpti oro ar įsidėti į burną maisto, ir tada prašneko Edžio motina:

– Tarytum negana, kad visą žiemą visi matėme, jog ponia Heivlok nesiteikia nešioti liemenėlės, – pradėjo Dot O’Hara, – dabar, kai oras vėl atšilo, turime kentėti dar ir dėl to, kad ji nenori skustis pažastų. O liemenėlės iki šiol nepastebėjau. Taigi dabar be liemenėlės ir plaukuotomis pažastimis! – garsiai paskelbė Edžio motina.

Ponia Heivlok buvo neseniai atvykusi jauna mokytojo žmona; bent jau Edžiui ir daugeliui kitų Ekseterio berniukų ji atrodė iš esmės įdomesnė negu dauguma jos kolegių. O tai, kad ponia Heivlok nenešioja liemenėlės, berniukai vertino kaip pliusą. Nors ji nebuvo graži moteris, veikiau putloka ir neišraiškingų veido bruožų, jos jaunatviškų, didelių krūtų siūbavimas žavėjo mokinius ir daugybę mokomojo personalo vyrų, kurie nieku gyvu nebūtų prisipažinę. Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt aštuntaisiais, dar prieš hipių laikus, ponios Heivlok liemenėlės nenešiojimas buvo labai neįprastas ir įsidėmėtinas dalykas. Tarp savęs berniukai ją vadino Liumpa. Laimingajam ponui Heivlokui, nuoširdžiai pavydėdami, jie rodė beprecedentę pagarbą. Edžiui, kuris liumpsinčiomis ponios Heivlok krūtimis gėrėjosi kaip ir visi kiti, negailestingas motinos nepritarimas kėlė nerimą.

O dabar dar plaukuotos pažastys – Edis turėjo pripažinti, kad jas pamatę kai kurie mažiau išprusę mokiniai tiesiog nustėro. Tais laikais Ekseteryje, ko gero, buvo berniukų, kurie nežinojo, jog moterims pažastyse auga plaukai, – arba tuos berniukus nuoširdus sielvartas apėmė nuo apmąstymų, kam moterys juos augina. Tačiau Edžiui plaukuotos ponios Heivlok pažastys buvo tik dar vienas įrodymas, jog ta moteris puikiai sugeba suteikti malonumą. Apsirengusi berankove vasarine suknele, ponia Heivlok liumpsėjo ir buvo plaukuota. Nuo tada, kai atšilo oras, nemažai berniukų ėmė ją vadinti ne tik Liumpa, bet ir Gaure. Kad ir koks ten tas vardas, Edžiui O’Harai pasistodavo vos apie ją pagalvojus.

– Tikriausiai tuoj nebeskus ir kojų, – tarė Edžio motina. Reikia pasakyti, jog mintis apie tai Edį kiek suglumino, nors jis nusprendė kol kas nedaryti jokių išvadų, kol pats pamatys, ar apžėlusios ponios Heivlok kojos jam patinka.

Kadangi ponas Heivlokas buvo Mėtinio kolega anglų kalbos katedroje, Dot O’Hara manė, kad jos vyras turėtų su juo pasikalbėti apie nerimą keliantį nederamą jo žmonos „bohemiškumą“ berniukų mokykloje. Tačiau Mėtinis, nors ir didžiausias nuoboda, dar nebuvo toks kvailas, kad įkyrėtų žmogui šnekomis apie jo žmonos aprangą ar skutimąsi – arba nesiskutimą.

– Mieloji Doroti, – sakydavo Mėtinis, – ponia Heivlok juk europietė.

– Nežinau, ką tai turėtų reikšti! – atšaudavo Edžio motina. Bet Edžio tėvas jau toliau postringaudavo – su tokiu malonumu, tarsi niekas nebūtų pertraukęs, – apie mokinių ištižimą pavasarį.

Edžio nuomone, kurios jis niekam nesakė, tik laisvai judančios ponios Heivlok krūtys ir prižėlusios pažastys galėjo išsklaidyti jį apėmusį tingulį – ir ne dėl pavasario Edis jautėsi toks ištižęs. Dėl niekada nesibaigiančių, nerišlių tėvų pokalbių; nuo jų taip ir driekdavosi stingdantis apatijos šleifas.

Kartais kiti mokiniai Edžio klausdavo:

– Ei, koks tavo tėvo tikras vardas? – Vyresnįjį O’Harą jie pažinojo tik kaip Mėtinį, o į jį kreipdamiesi vadindavo ponu O’Hara.

– Džo, – atsakydavo Edis. – Džozefas E. O’Hara. – E. reiškė Edvardas, ir tai buvo vienintelis vardas, kuriuo tėvas vadino Edį.

– Daviau tau Edvardo vardą ne tam, kad vadinčiau Edžiu, – dažnokai sakydavo tėvas. Bet visi kiti, netgi mama, vadino Edžiu. Kada nors, tikėjosi Edis, užteks ir paprasčiausio Edo.

Per paskutinius šeimyninius pietus, prieš išvykdamas dirbti pirmojo vasaros darbo, Edis mėgino kaip nors įsiterpti į nesibaigiantį padriką tėvų pokalbį, bet jam nepavyko.

– Šiandien buvau sporto salėje ir sutikau poną Benetą, – tarė Edis. Ponas Benetas praėjusiais mokslo metais buvo Edžio anglų kalbos mokytojas. Edžiui jis labai patiko; jo dėstomam kursui priklausė keletas geriausių knygų, kokias tik vaikinas buvo skaitęs.

– Tikriausiai jos pažastis paplūdimyje matysime visą vasarą. Bijau, kad neištvėrusi galiu ką nors pasakyti, – pareiškė Edžio motina.

– Na, dar truputį pažaidžiau skvošą su ponu Benetu, – pridūrė Edis. – Pasakiau, kad visuomet knietėjo pamėginti, ir jis neskubėdamas pamušinėjo su manimi kamuoliuką. Patiko labiau, negu tikėjausi. – Ponas Benetas, be pareigų anglų kalbos katedroje, buvo dar ir mokyklos skvošo treneris – ir jam neblogai sekėsi. Skvošo kamuoliuko mušinėjimas Edžiui O’Harai atrodė tarytum netikėtas atradimas.

– Manau, galėtų būti trumpesnės Kalėdų atostogos ir ilgesnės pavasario, – tarė tėvas. – Žinau, kad mokslo metai prailgsta, tačiau turime sugalvoti kokį nors būdą, kad pavasarį berniukai grįžtų bent kiek žvalesni – kad vikriau suktųsi.

– Svarsčiau, ar nevertėtų žaisti skvošą… turiu galvoje, kitą žiemą, – pranešė Edis. – Rudenį dar bėgsiu krosą. Pavasarį galėčiau grįžti į stadioną… – Akimirką atrodė, kad žodis „pavasaris“ patraukė tėvo dėmesį, tačiau tik ištižimas pavasarį iš tikrųjų rūpėjo Mėtiniui.

– Gal nuo skutimosi ją išberia, – garsiai mąstė Edžio motina. – Turėkite galvoje, kad mane kartais irgi išberia, tačiau tai ne pasiteisinimas.

Paskui Edis suplovė indus, o tėvai plepėjo toliau. Prieš eidamas gulti, Edis išgirdo, kaip mama paklausė tėčio:

– Ką jis sakė apie skvošą? Kuo čia dėtas skvošas?

– Kas sakė? – nesuprato tėvas.

– Edis! – tarė mama. – Edis kažką sakė apie skvošą ir poną Benetą.

– Jis yra skvošo treneris, – paaiškino jai Mėtinis.

– Džo, tiek aš pati žinau!

– Mieloji Doroti, tai ko tu klausi?

– Ką Edis sakė apie skvošą? – pakartojo Dot.

– Ką aš žinau! – tarė Mėtinis.

– Iš tikrųjų, Džo, – pyktelėjo Dot, – kartais aš abejoju, ar tu apskritai klausaisi.

– Mieloji Doroti, klausausi ausis pastatęs, – pasakė senasis nuoboda.

Jie abu iš to gardžiai pasijuokė. Tebekikeno ir tada, kai Edis, šiaip taip pasirengęs miegui, vilkosi į lovą. Jis staiga pasijuto toks pavargęs – toks ištižęs, – jog neįstengė net galvoti apie tai, kad reikėtų pamėginti tėvams paaiškinti, ką norėjo pasakyti. Jeigu jų santuoka sėkminga – o visais atžvilgiais atrodė, jog taip ir yra, – tai Edžiui jau piršosi mintis, kad gal geriau būtų nesėkminga. Netrukus jis turėjo tą teoriją patikrinti ir net nenujautė, kaip bus sunku.