Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Durys grindyse

Pakeliui į Niu Londoną (ta kelionė buvo nuobodžiai, pernelyg kruopščiai suplanuota – kaip ir Merion, jie į prieplauką išvyko gerokai per anksti) Edžio tėvas pasiklydo kažkur netoli Providenso.

– Čia piloto klaida ar šturmano? – paklausė linksmai nusiteikęs Mėtinis. Iš tikrųjų buvo abiejų. Edžio tėvas tiek daug plepėjo, kad net nekreipė reikiamo dėmesio į kelią; o Edis, „šturmanas“, taip nuoširdžiai stengėsi neužmigti, kad užmiršo pažiūrėti į žemėlapį. – Gerai, kad anksti išvažiavom, – pridūrė tėvas.

Jie sustojo prie degalinės, ir Džo O’Hara pamėgino užmegzti lengvą pokalbį su žmogumi iš darbininkų klasės:

– Na, argi ne kebli padėtis? – kreipėsi vyresnysis O’Hara į degalinės patarnautoją, kuris Edžiui pasirodė protiškai šiek tiek atsilikęs. – Čia pora pasiklydusių eksoniečių ieško Niu Londono kelto į Orient Pointą.

Edis kiekvieną kartą tiesiog apmirdavo, girdėdamas, kaip tėvas kalbasi su nepažįstamais žmonėmis. (Kas dar, be pačių eksoniečių, galėjo žinoti, kas yra eksonietis?) Tarytum staiga ištiktas komos, patarnautojas spoksojo į tepalo dėmę ant grindinio šiek tiek į dešinę nuo dešinio Mėtinio bato.

– Esate Rod Ailande, – tik tiek vargšelis pajėgė išstenėti.

– Gal pasakytumėte, kaip nuvažiuoti į Niu Londoną? – paprašė Edis.

Kai jie grįžo į reikiamą kelią, Mėtinis Edį pradžiugino paskaita apie vidinį niūrumą, kuris dažnai būna nepakankamo mokinių lavinimo žemo lygio vidurinėje mokykloje pasekmė. – Proto bukinimas yra baisus dalykas, Edvardai, – aiškino jam tėvas.

Atvykę į Niu Londoną, jie pamatė, kad laiko pakankamai ir Edis dar galėtų suspėti į anksčiau išplaukiantį keltą.

– Tačiau tada turėsi vienui vienas laukti Orient Pointe! – pabrėžtinai tarė Mėtinis. Juk Koulai tikėjosi, kad Edis atkeliaus vėlesniu. Kol Edis susivokė, jog vienam laukti Orient Pointe būtų daug maloniau, ankstesnis keltas išplaukė.

– Mano sūnus pirmą kartą keliaus vandenynu, – pasakė Mėtinis moteriškei nežmoniškai storomis rankomis, kuri pardavė Edžiui bilietą. – Žinoma, tai ne „Karalienė Elžbieta“ ar „Karalienė Marija“; ne kokia septynių dienų kelionė; ne Sauthamptonas Anglijoje ar Šerbūras Prancūzijoje. Bet, ypač kai esi šešiolikos, pakaks ir trumpos kelionės į Orient Pointą! – Moteriškė tolerantiškai nusišypsojo pro savo riebalų ruletus; nors lūpos tik vos vos prasiskyrė, galima buvo įžiūrėti, kad jai trūksta kelių dantų.

Vėliau, stovėdamas prie krantinės, Edžio tėvas ėmė samprotauti apie nesaikingą mitybą, kuri irgi dažnai būna nepakankamo mokinių lavinimo žemo lygio vidurinėje mokykloje pasekmė. Per vieną trumpą kelionę iš Ekseterio jie sutiko šitiek žmonių, kurie galėjo būti laimingesni arba lieknesni (arba ir tokie, ir tokie), jeigu jiems būtų pasisekę ir jie būtų mokęsi privačioje Ekseterio mokykloje!

Retkarčiais Edžio tėvas kur pakliūva įterpdavo žiupsnelį nelauktai į galvą atėjusių patarimų, susijusių su būsimu Edžio vasaros darbu:

– Nesijaudink dėl to, kad jis garsus, – nei iš šio, nei iš to pasakė vyresnysis O’Hara. – Iš tikrųjų jis nėra toks jau žymus literatas. Tiesiog įsidėmėk, kas tau atrodys svarbiausia. Atkreipk dėmesį į jo darbo įpročius, gal yra koks jo keistenybių metodiškumas – ir panašiai. – Kai keltas priplaukė artyn, ne pats Edis, o Mėtinis staiga ėmė jaudintis dėl Edžio darbo.

Iš pradžių suleido krovininius automobilius; pirmas eilėje buvo sunkvežimis, pilnas šviežių moliuskų – o gal tuščias, važiuojantis jų parsivežti. Šiaip ar taip, jis atsidavė nelabai šviežiais moliuskais, o jo vairuotojas, kuris, kol keltas buvo švartuojamas, rūkė cigaretę, atsirėmęs į musėmis aplipusias sunkvežimio radiatoriaus groteles, tapo kita Džo O’Haros improvizuoto pokalbio auka:

– Mano sūnus iškeliauja į pirmąjį savo darbą, – pranešė Mėtinis, o Edis dar labiau apmirė iš gėdos.

– O, tikrai? – tarė moliuskų sunkvežimio vairuotojas.

– Dirbs rašytojo padėjėju, – garsiai paskelbė Edžio tėvas. – Suprantate, mes dar tiksliai nežinome, ką jam reikės daryti, bet aišku, kad ne tik drožti pieštukus, keisti rašomosios mašinėlės juostelę ir ieškoti žodyne sudėtingų žodžių, kurių net pats rašytojas nemoka teisingai parašyti! Šiaip ar taip, manau, jog tai bus naudinga patirtis.

Moliuskų sunkvežimio vairuotojas, mintyse padėkojęs Dievui už darbą, kurį turi, pasakė:

– Sėkmės, vaike!

Paskutinę akimirką, kai Edis jau sėdo į keltą, tėvas puolė prie automobilio ir tuoj pat atlėkė atgal:

– Vos nepamiršau! – sušuko duodamas Edžiui gumele apsuktą storą voką bei ryšulėlį, tokio didumo ir minkštumo kaip duonos kepaliukas. Ryšulėlis buvo suvyniotas į dovanoms skirtą popierių, bet ant užpakalinės sėdynės, matyt, gulėjo prispaustas; dovana atrodė pamiršta ir niekam nereikalinga. – Čia tam mažam vaikui, mudu su mama ir apie tai pagalvojom, – tarė Mėtinis.

– Kokiam mažam vaikui? – paklausė Edis. Jis laikė dovaną ir voką pasispaudęs po smakru, nes sunkus kelioninis krepšys bei mažesnis ir lengvesnis lagaminas buvo užėmę abi rankas. Taip jis įsvirduliavo į keltą.

– Koulai turi mažą mergaitę – maždaug ketverių! – surėkė Mėtinis. Barškėjo grandinės, pupsėjo laivo variklis, su pertrūkiais kaukė signalas; kiti žmonės irgi šūkavo atsisveikindami. – Jie pasigimdė naują vaiką, kad pakeistų tuos žuvusius ! – šaukė Edžio tėvas. Atrodė, jog tai sudomino netgi moliuskų sunkvežimio vairuotoją, kuris, palikęs apačioje savo sunkvežimį, dabar stovėjo persisvėręs per turėklus viršutiniame denyje.

– A, – tarė Edis. – Viso gero! – šūktelėjo.

– Myliu tave, Edvardai! – suriko tėvas. Paskui Mėtinis O’Hara pradėjo verkti. Edis nebuvo matęs tėvo verkiančio; kita vertus, Edis dar niekada nebuvo išvykęs iš namų. Mama tikriausiai irgi verkė, tik Edis nepastebėjo. – Būk atsargus! – rykavo tėvas. Dabar jau visi viršutinio denio turėklus užgulę keleiviai žiūrėjo į juos. – Saugokis jos !

– Ko? – sušuko Edis.

– Jos ! Ponios Koul! – rėkė vyresnysis O’Hara.

– Kodėl? – suklykė Edis. Jie jau tolo nuo prieplaukos; kelto signalas kurtino ausis.

– Girdėjau, ji taip ir neatsigavo! – šaukė Mėtinis. – Ji – zombis !

„Dievulėliau – dabar jis man tai sako!“ – galvojo Edis. Bet jis tik pamojavo. Nė neįtarė, kad vadinamasis zombis sutiks keltą Orient Pointe; dar nežinojo, kad iš pono Koulo atimta teisė vairuoti. Edis suirzo, kai tėvas neleido jam vairuoti važiuojant į Niu Londoną – dėl to, kad „eismas bus ne toks kaip Ekseteryje“. Edis dar galėjo įžiūrėti tėvą ant tolstančio Konektikuto kranto. Mėtinis buvo nusigręžęs, įsikniaubęs į delnus – jis verkė.

Ką jis turėjo galvoje, zombis ? Edis tikėjosi, kad ponia Koul bus panaši į jo motiną arba į daugybę neįsimintinų kitų mokytojų žmonų; tiesą sakant, tai ir buvo beveik viskas, ką Edis žinojo apie moteris. Jei pasiseks, ponia Koul gal bus bent šiek tiek, kaip pasakytų Dot O’Hara, „bohemiška“, tačiau Edis nedrįso net svajoti apie moterį, gebančią suteikti tokį vujaristišką malonumą, kokį dosniai suteikdavo ponia Heivlok.

Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt aštuntaisiais plaukuotos ponios Heivlok pažastys ir siūbuojančios krūtys buvo viskas, apie ką Edis O’Hara galvodavo, kai galvodavo apie moteris. O dėl jo amžiaus mergaičių, tai Edžiui su jomis nesisekė; jos jį baugino. Kadangi jis užaugo mokyklos miestelyje, tie keli pasimatymai, į kuriuos nuėjo, buvo su mergaitėmis iš Ekseterio, šiek tiek pažįstamomis iš pradinės bei pagrindinės mokyklos laikų. Tos mergaitės dabar buvo labiau subrendusios ir dažniausiai prisibijodavo miesto vaikinų, lankančių privačią mokyklą, – savaime suprantama, jos baimindavosi, kad į jas žiūrės iš aukšto.