Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Tačiau dabar tarp jos ir Tedo buvo kažin kokia baisi nelygybė. Net ketverių metų Ruta pastebėjo, kad mamytė už tėtį liūdnesnė. Be to, Merion neturėjo vilties, kad pajėgs išlyginti kitą nevienodumą: Tedas Rutai buvo geresnis tėvas negu ji – motina. O Merion visuomet jautėsi daug svarbesnė negu Tedas savo sūnums ! Pastaruoju metu ji beveik nekentė Tedo už tai, kad jam pavyko geriau sugerti savo širdgėlą negu jai savąją. Ir Merion galėjo tik numanyti, jog Tedas jos irgi nekenčia – už tai, kad jos liūdesys didesnis.

Merion buvo įsitikinusi, kad jie suklydo, pradėdami Rutą. Kiekvienas to vaiko augimo tarpsnis jiems skausmingai primindavo atitinkamas Tomo ir Timočio vaikystės pakopas. Koulams niekada nereikėjo auklių, kad prižiūrėtų jų berniukus; Merion tada buvo puiki motina. Tačiau Rutai jie nuolatos, beveik visai dienai samdė aukles, nes Tedas, nors rodė didesnį norą būti su vaiku negu Merion, nemokėjo gerai atlikti būtinų kasdienių darbų. O Merion, pati neįstengdama jų imtis, bent jau žinojo, kokie jie yra ir kad kas nors, koks nors patikimas žmogus, turi juos atlikti.

Penkiasdešimt aštuntųjų vasarą jau pati Merion buvo tapusi didžiausia Tedo nelaime. Praėjus penkeriems metams po Tomo ir Timočio mirties, Merion jautė, jog sukėlė vyrui dar daugiau skausmo negu sūnų žūtis. Be to, Merion bijojo, kad kada nors nepajėgs atsilaikyti ir pamils savo dukterį. O jei leisiu sau mylėti Rutą, galvojo Merion, tai ką darysiu, jeigu ir jai kas nors atsitiks? Merion žinojo, kad neištvertų, vėl netekusi vaiko.

Tedas neseniai buvo Merion sakęs, jog norėtų vasarą „pamėginti išsiskirti“ – tiesiog pažiūrėti, ar abu nebus laimingesni, gyvendami atskirai. Daug metų, dar gerokai prieš mylimų berniukų mirtį, Merion mąstė, ar jai nereikėtų su Tedu išsiskirti. O dabar jis norėjo skirtis su ja ! Jeigu jie būtų išsiskyrę, kai Tomas ir Timotis dar buvo gyvi, net klausimas nebūtų iškilęs, su kuriuo liks vaikai; jie buvo jos berniukai – jie būtų pasirinkę ją. Tedas niekaip nebūtų nuginčijęs tokios akivaizdžios tiesos.

Tačiau dabar… Merion nežinojo, ką daryti. Kartais ji net negalėdavo prisiversti kalbėti su Ruta. Savaime suprantama, šitas vaikas norės tėvo.

Ar taip ir susitarsime? – galvojo Merion. Jis pasiims viską, kas likę: namą, kurį ji mylėjo, bet kurio jai nereikėjo, ir Rutą, kurios ji arba negalėjo, arba tiesiog sau neleido mylėti. Merion pasiims savo berniukus. Iš Tomo ir Timočio Tedui tegu lieka tai, ką jis įstengs prisiminti. (Aš pasiimsiu visas nuotraukas, nusprendė Merion.)

Kelto signalas ją išgąsdino. Smilių, kuriuo tebevedžiojo nuogų Edžio O’Haros pečių liniją, ji krūptelėjusi per smarkiai prispaudė prie metraščio puslapio ir nusilaužė nagą. Ėmė sunktis kraujas. Ji pastebėjo nago įrėžtą žymę toje vietoje, kur buvo Edžio petys. Mažytė kraujo dėmelė sutepė popierių, bet Merion paseilino pirštą ir kraują nuvalė. Tik tada ji prisiminė, jog Tedas Edį priėmė į darbą su sąlyga, kad vaikinas turės vairuotojo pažymėjimą, be to, dėl Edžio vasaros darbo buvo susitarta anksčiau, negu Tedas jai pasakė, kad nori „pamėginti išsiskirti“.

Keltas suūkė dar kartą. Tas žemas garsas jai paskelbė tai, kas dabar buvo akivaizdu: Tedas jau kuris laikas žino, kad ją paliks! Merion pati stebėjosi, kad suvokusi jo apgavystę nė kiek nesupyko; ji net nebuvo įsitikinusi, ar jaučia jam pakankamą neapykantą, iš kurios galėtų suprasti, kad jį mylėjo. Nejaugi viskas jai baigėsi, arba pasikeitė, kai mirė Tomas ir Timotis? Iki šiol ji manė, jog Tedas savaip ją tebemyli; tačiau būtent jis pradeda skyrybas, argi ne?

Kai Merion atidarė automobilio dureles ir žengė artyn geriau įsižiūrėti į iš kelto išlipančius keleivius, ji atrodė tokia pat liūdna moteris, kokia būdavo visada, visus tuos praėjusius penkerius metus; bet jos mintys dabar buvo aiškesnės negu kada nors anksčiau. Ji Tedo nelaikys – netgi leis jam pasiimti dukterį. Ji paliks juos abu pirmiau, negu Tedui pasitaikys proga palikti ją. Eidama elingo link, Merion galvojo: „Viską, tik ne nuotraukas.“ Kaip moters, ką tik padariusios tokias reikšmingas išvadas, jos eisena buvo neįtikimai tvirta. Visiems, kurie ją matė, ji atrodė visiškai rami.

Pirmas nuo kelto važiavęs vairuotojas buvo tikras kvailys. Apstulbintas artyn prie jo einančios moters grožio, nuvairavo nuo kelio tiesiai į akmenimis nusėtą paplūdimio smėlį; jo automobilis įklimpo ilgam, gerai valandai, bet netgi suvokęs keblią savo padėtį, vyriškis neįstengė atplėšti akių nuo Merion. Negalėjo į ją nežiūrėti. Merion to nelemto atsitikimo net nepastebėjo – ji ir toliau iš lėto ėjo pirmyn.

Visą likusį gyvenimą Edis O’Hara tikės likimu. Šiaip ar taip, jau pačią pirmąją akimirką, kai jis žengė ant kranto, ten buvo Merion.

Edis nuobodžiauja – be to, jam stojasi

Vargšas Edis O’Hara. Atsidūręs viešoje vietoje su tėvu, jis visuomet jausdavo mirtiną pažeminimą. Ilga kelionė iki prieplaukos Niu Londone ir, kaip jam atrodė, dar ilgesnis laukimas (su tėčiu), kol atplauks Orient Pointo keltas, irgi nebuvo išimtis. Ekseterio bendruomenėje savotiškas Mėtinio O’Haros būdas jau nieko nestebino, kaip ir jo mėtiniai saldainukai; Edis seniai buvo susitaikęs su faktu, kad ir mokiniai, ir mokytojai nuo jo tėvo bėga nė kiek nesigėdydami. Vyresniojo O’Haros sugebėjimas įvaryti auditorijai nuobodulį, bet kokiai auditorijai, buvo visiems žinomas. Klasėje Mėtinio mokymas veikdavo kaip migdomieji; tiesiog legendos sklido apie tai, kokią daugybę mokinių vyresniajam O’Harai pavyko užmigdyti.

Mėtinio įkyrėjimo metodai buvo be jokių įmantrybių; pakako paprasčiausio kartojimo. Jis garsiai skaitydavo, jo nuomone, reikšmingas ištraukas iš praėjusios dienos užduočių – kai ir patys mokiniai dar nebūdavo spėję naujo teksto pamiršti. Bet mokinių atmintis aiškiai imdavo silpnėti, kai jie nusikamuodavo, nes Mėtinis reikšmingų ištraukų visuomet rasdavo daug ir skaitydavo labai įsijautęs, su galybe pauzių, kad būtų efektingiau; dar ilgesnių pauzių prireikdavo saldainukų čiulpimui. Diskusijų po tokio nepaliaujamo gerai žinomų ištraukų kartojimo būdavo mažai – iš dalies todėl, kad niekas negalėjo nuginčyti akivaizdaus tų ištraukų reikšmingumo. Galima buvo tik suabejoti, ar reikia jas skaityti garsiai. Už klasės ribų apie Mėtinio anglų kalbos mokymo metodus būdavo diskutuojama taip dažnai, kad Edis O’Hara jausdavosi tarytum pats iškentėjęs tėvo pamokas, nors iš tikrųjų jam niekada neteko jose dalyvauti.

Edis kentėdavo kitur. Jis dėkojo Dievui, kad nuo mažų dienų dažniausiai maitinosi mokyklos valgykloje, iš pradžių prie mokytojų stalo su kitų mokytojų šeimomis, o vėliau su mokiniais. Taigi mokinių atostogos būdavo vienintelis laikas, kai O’Haros, kaip šeima, pietaudavo namuose. Kviestiniai pietūs, kuriuos Dot O’Hara rengdavo reguliariai, – nors tik keletą mokytojų porų ji nenoromis vertino palankiai, – buvo visiškai kitas dalykas. Edžiui kviestiniai pietūs neįkyrėdavo, nes jam su svečiais tėvai leisdavo pabūti tik tiek, kiek reikėdavo, kad nepasirodytų neišauklėtas.

Bet per šeimyninius pietus mokinių atostogų metu Edžio niekas negalėdavo apsaugoti nuo protą bukinančio tobulos tėvų santuokos fenomeno: vienas kitam jie neatrodydavo nuobodūs, nes niekada vienas kito neklausydavo. Abu elgdavosi rūpestingai ir mandagiai; mama leisdavo kalbėti tėčiui labai ilgai, o paskui jau būdavo mamos eilė – ir ji beveik visada prašnekdavo apie ką kita. Pono ir ponios O’Harų pokalbiai buvo tikri prasminio neatitikimo šedevrai; kadangi Edis juose nedalyvaudavo, tai laiką stumdavo mėgindamas atspėti, ar ką nors iš to, ką pasakė jo tėtis arba mama, kitas kada nors atsimins.