Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Romanų rašytoja Ruta Koul vėliau taip aprašys tėvo veikimo sferą: „Nelaimingos motinos – mano tėvo sritis.“

Bet ar Tedas galėjo neatpažinti nelaimingų motinų? Šiaip ar taip – bent jau pirmus penkerius metus po sūnų žūties, – jis gyveno su pačia nelaimingiausia.

Laukianti Merion

Orient Pointas, šiaurinės Long Ailando atšakos smaigalys, taip ir atrodo: salos galas, kur užsibaigia sausuma. Skurdi augalija sunykusi nuo druskos ir nulenkta vėjo. Smėlis rupus, nubarstytas kriauklelėmis bei akmenukais. Tą tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt aštuntųjų birželio dieną, kai Merion Koul laukė Niu Londono kelto, turinčio atgabenti Edį O’Harą per Long Ailando sąsiaurį, vandens lygis buvo žemas, ir Merion abejingai pastebėjo, kad per atoslūgį išlindę elingo poliai šlapi; o virš aukščiausio vandens pakilimo žymės jie buvo sausi. Virš tuščio elingo kybojo triukšmingas kirų būrys; paskui paukščiai ėmė sukti ratus prie pat pasišiaušusio vandens, kuris saulės šviesoje nuolat keitė spalvą – nuo pilkai melsvos iki mėlynai žalios ir vėl pilkos. Kelto dar nebuvo matyti.

Greta elingo stovėjo koks tuzinas automobilių. Kadangi saulė išlindusi ilgai neužsibūdavo – ir dar pūtė šiaurės rytų vėjas, – dauguma vairuotojų laukė automobiliuose. Iš pradžių Merion stovėjo išlipusi ir atsirėmusi į priekinį buferį; vėliau ant jo atsisėdo ir, pasidėjusi ant variklio dangčio, atsivertė tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt aštuntųjų Ekseterio metraštį. Būtent čia, Orient Pointe, ant variklio dangčio, Merion pirmą kartą gerai įsižiūrėjo į naujausias Edžio O’Haros nuotraukas.

Merion nemėgo vėluoti ir visuomet būdavo prastos nuomonės apie žmones, kurie vėluodavo. Jos automobilis stovėjo sutinkančių eilės priešakyje. Ilgesnė automobilių virtinė buvo stovėjimo aikštelėje, kur laukė norintys tuo pačiu keltu grįžti į Niu Londoną; bet Merion jų nė nepastebėjo. Merion retai žiūrėdavo į žmones, kai būdavo viešose vietose, o tai irgi pasitaikydavo nedažnai.

Visi žiūrėjo į ją. Tiesiog negalėjo susilaikyti. Tą dieną Orient Pointe Merion Koul buvo trisdešimt devyneri. Ji atrodė dvidešimt devynerių, o gal ir dar jaunesnė. Kai Merion sėdėjo ant automobilio buferio ir mėgino kaip nors prispausti penkiasdešimt aštuntųjų metraščio lapus, kad jų neblaškytų maištingi šiaurės rytų vėjo šuorai, jos dailias kojas, kurios buvo dar ir ilgos, nuo žmonių akių slėpė susisiaučiamas sijonas, neaiškios gelsvai rusvos spalvos. Visiškai aišku buvo tik tai, kad tas sijonas Merion tinka – kuo puikiausiai. Ji dar vilkėjo į sijoną sukištus per didelius baltus teniso marškinėlius ir nesusagstytą kašmyro megztinį – blyškiai rausvą, kaip kai kurių geldelių vidus; šitoks rausvumas įprastesnis prie atogrąžų jūrų, negu ne tokioje egzotiškoje Long Ailando pakrantėje.

Pučiant stingdančiam vėjui, Merion susisiautė neužsagstyto megztinio skvernus. Marškinėliai buvo platūs, bet vieną ranką ji laikė sau ant liemens, prispaudusi po krūtimis. Visi aiškiai matė, kad jos liemuo ilgas; kad krūtys pilnos ir nusvirusios, tačiau gražios formos ir natūraliai atrodančios, irgi buvo akivaizdu. Saulei čia išlendant, čia vėl pasislepiant, banguoti jos plaukai iki pečių keitė spalvą: nuo gintaro iki medaus geltonumo, o šiek tiek įdegusi oda švytėte švytėjo. Merion buvo beveik be trūkumų.

Tačiau geriau įsižiūrėjus, vienoje jos akyje buvo kažkas ne taip. Migdolo formos veidas, akys irgi, tamsiai mėlynos; tačiau dešinės rainelėje – šešiakampė ryškiai geltona dėmelė. Tarsi deimanto atskala, arba ledo krislas, įkritęs jai į akį ir dabar nuolatos atspindintis saulę. Tam tikroje šviesoje, arba pažvelgus kokiu nors nenuspėjamu kampu, dėl šios geltonos dėmelės dešinė Merion akis atrodydavo ne mėlyna, o žalia. Ne mažiau trikdė tobula jos burna. Vis dėlto šypsena, kai ji šypsodavosi, būdavo liūdna – per tuos penkerius metus mažai kas matė ją besišypsančią.

Ekseterio metraštyje ieškodama naujausių Edžio O’Haros nuotraukų, Merion suraukė antakius. Prieš metus Edis buvo Iškylautojų klube – dabar ji ten jo nerado. Be to, praėjusiais metais jam patiko Jaunimo diskusijų klubas; šiais jis jau nebebuvo jo narys, nebuvo patekęs ir į elitinį šešių berniukų būrelį – mokyklos Diskusijų komandą. Ar jis paprasčiausiai metė iškylavimą ir diskusijas? – klausė savęs Merion. (Jos berniukams irgi nerūpėjo jokie klubai.)

Bet paskui Merion jį surado, iš pažiūros atitolusį nuo savimi patenkintų, pasipūtusių berniukų grupelės – literatūrinio Ekseterio žurnalo „Švytuoklės“ redaktorių ir daugumos straipsnių autorių. Edis stovėjo vidurinėje eilėje iš krašto, tarsi fotografuotis būtų atėjęs per vėlai ir, demonstruodamas madingą atsainumą, įlindęs į kadrą paskutinę akimirką. Kai kurie kiti berniukai aiškiai pozavo, tyčia pasisukę profiliu, o Edis spoksojo tiesiai į objektyvą. Kaip ir tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt septintųjų metraščio nuotraukose, dėl nerimą keliančio rimtumo bei gražaus veido jis atrodė vyresnis, negu iš tikrųjų buvo.

O dėl jo „literatūriškumo“, tai tamsūs marškiniai ir dar tamsesnis kaklaraištis buvo vienintelės matomos žymės; tokių marškinių paprastai niekas nenešioja su kaklaraiščiu. (Tomui, prisiminė Merion, taip atrodyti patikdavo; Timočiui – dėl to, kad buvo jaunesnis arba labiau laikėsi tradicinės galvosenos, o gal ir dėl abiejų priežasčių – ne.) Merion slėgė mintys apie tai, koks galėjo būti „Švytuoklės“ turinys: sunkiai suprantami eilėraščiai ir liguistai autobiografiški jaunuolių, tampančių pilnamečiais, rašiniai – į meniškumą pretenduojantys pasakojimai, panašūs į „Ką veikiau per vasaros atostogas“. Tokio amžiaus berniukai turėtų užsiimti sportu, buvo įsitikinusi Merion. (Tomas ir Timotis neužsiėmė niekuo daugiau, tik sportu.)

Staiga vėjuotas, apsiniaukęs oras sukėlė jai šiurpulį, arba Merion pašiurpo dėl kitų priežasčių. Ji užvertė penkiasdešimt aštuntųjų metraštį, įlipo į automobilį ir ten vėl atsivertė, pasidėjusi ant vairo. Vyrai, kurie pastebėjo, kad Merion lipa vidun, žiūrėjo į jos klubus. Negalėjo nežiūrėti.

Dėl sporto: Edis O’Hara tebebėgiojo – taškas. Štai jis, per metus tapęs raumeningesnis, abiejų komandų nuotraukose – kroso ir lengvosios atletikos. Kodėl jis bėgioja? – klausė savęs Merion. (Jos berniukams patiko futbolas ir ledo ritulys, pavasarį Tomas dar žaisdavo lakrosą, o Timotis – tenisą. Nė vienas nenorėjo žaisti mėgstamiausio tėvo žaidimo – vienintelė sporto šaka, kuria užsiėmė Tedas, buvo skvošas.)

Jei Edis O’Hara iš jaunių nebuvo paimtas į pagrindinę mokyklos komandą, – nei kroso, nei lengvosios atletikos, – tai tikriausiai bėgiojo nelabai greitai arba nelabai atkakliai. Bet nepaisant to, kaip greitai ar atkakliai Edis bėgiojo, nuogi jo pečiai vėl nejučiomis pritraukė Merion smilių. Jos nagų lakas buvo matinės rausvos spalvos, priderintas prie sidabriškai rausvų lūpų dažų. Ko gero, tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt aštuntųjų vasarą Merion Koul buvo viena iš gražiausių gyvų moterų.

Nuogų Edžio pečių liniją ji iš tikrųjų vedžiojo be jokio sąmoningo lytinio susidomėjimo. Kad jos neįveikiamas potraukis atidžiai įsižiūrėti į Edžio amžiaus jaunuolius gali virsti lytiniu, tuo metu buvo tik jos vyro nujautimas. Tedas pasikliaudavo savo lytiniu instinktu, o Merion dėl savojo labai abejojo.

Daugybė ištikimų žmonų pakenčia, netgi taikstosi su skausmingomis merginėjančio vyro išdavystėmis; Merion pakentė Tedą todėl, kad pati suprato, kokios nesvarbios jam visos tos moterys. Jeigu jis būtų turėjęs vieną moterį, kuri būtų išlaikiusi jo dėmesį bent kiek ilgiau, Merion gal ir būtų pasiryžusi jo atsikratyti. Tačiau Tedas niekada tyčia jos neužgauliojo; ypač po Tomo ir Timočio mirties stengėsi būti švelnus. Šiaip ar taip, tik Tedas galėjo suvokti ir gerbti amžiną jos sielvartą.